Žyma: išeivijos poezija

Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)

Rimas Vėžys (1933–2019) – bežemių poetų generacijai priskirtinas JAV lietuvių poetas. Vėžys gimė Kaune, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po karo atsidūrė JAV. Studijavo Illinojaus universitete ir Ilinojaus technologijos institute. Dirbo inžinieriumi, rašė tekstus, vaidino „Antrajame kaime“. Mirus Algimantui Mackui, nuo 1965 m. vadovavo Algimanto Mackaus knygų leidimo fondui Čikagoje. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Raidės laiko griaučiuose“ (1969),  „Šešėliai veidrodyje“ (2002).

EX LIBRIS RIMAS VĖŽYS / Vytautas Osvaldas Virkau. 1972. Iš https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C150000403994

Titas Alga XX a. septinto dešimtmečio gale pasirodžiusią debiutanto knygą pasveikino kaip šviežio oro gurkšnį, į Amerikos lietuvių poetinį pasaulį įnešusį lengvos kontroversijos ir geros nuotaikos. Pasak kritiko, Vėžys sąmoningai siekia būti antitradiciniu ir nekonformistu. Tai darydamas poetas nevengia satyros, bet ne piktos, pašiepiančios ir įkyriai moralizuojančios. Kritikų nuomone, vienuose Vėžio eilėraščiuose jaučiamos surrealistinės, absurdiškos nuotaikos, kituose žongliruojama garsais, žodžiais, įvaizdžiais, pačia eilėraščio forma.

Toliau skaityti „Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)”

Po rudens medžiu

Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos,
Prie šono miegančiam pastatė lyrą.
Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas,
Dundėjo didelis varinis skliautas,
O jis miegojo po rudens medžiu.

Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais,
Sapnavo tylą, virstančią į liepsną,
Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką,
Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis.
Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto
Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.

Naktis prabilo debesio balsu,
Ir lyra kaip sirena uždainavo:
Ruduo ateina oru ir žeme,
Rubinų ir topazų sūkuriai
Užkloja tyliai miegantį, kuris
Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965

Henrikas Nagys : VASAROS

Saulėgrąžų soduos pabunda ir gieda strazdai.

Henrikas Nagys prie Alaušo ežero. 1939

Nušoka per akmenis šaltas šaltinių vanduo.
Putojančių liepų žiedų sklidini šuliniai.

Įkaitę vėjų pėdos nudulka per vieškelį kietą.
Išdegę grioviai kvepia moliu ir žemuogėm.
Seno tilto turėklai prakaituoja sakais.

Lanka atlinguodami vyrai vienmarškiai neša
ant žvilgančių dalgių baltą dienovidžio saulę.
Sukasi kregždžių verpetai jiems virš galvų.

Padūmavusi erdvė dreba. Žydrą voratinklį
karpo lėtais sparnų mojavimais gandras.
Žadą prikandę žiūri žaliom akim miškai.

Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. – Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.

Spalio lietūs

Lietingą spalio dieną siūlome paklausyti Kanados lietuvės dainos pagal HENRIKO NAGIO eilėraštį: https://kristinaetalexandre.bandcamp.com/track/spalio-lietus

namai

 

SPALIO LIETUS

Drėgnoje alėjoj atsispindi
susigūžę medžiai milžinai.
Apkabinę verkiančius žibintus
šnabžda jie ir supasi liūdnai.

Drumzlini šaligatvių upokšniai
neša peteliškes ir lapus.
Tolumoj kriokliai malūnų šniokščia,
sukdami putojančius ratus…

Plaukia vasaros žiedai ir žodžiai
ir mergaičių juokas pasroviui…
Miesto akys pilkos ir nuobodžios,
sklidinos svajonių negyvų.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. – Chicago, 1952.

 

Balandžio 23-ioji – poeto Henriko Radausko gimimo metinės

1910 m. balandžio 23 d. gimė poetas Henrikas Radauskas.

Radauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vokiečių kalbą bei literatūrą, po to dirbo radiofone, Švietimo ministerijoje, leidykloje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV. Ten ilgą laiką dirbo fizinį darbą, kol gavo vietą Kongreso bibliotekoje Vašingtone ir galėjo daugiau bendrauti su bičiuliu Alfonsu Nyka-Niliūnu, taip pat dirbusiu Kongreso bibliotekoje. Išeivijoje pasirodė Radausko eilėraščių rinkiniai „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Žaibai ir vėjai“ (1965) „Eilėraščiai (1965–1970)“ (1978).

PAVASARIS

„Dangus sudarė foną lapų,

Iš kairės: K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas. Baltimorė, 1951 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtuali paroda, skirta A. Nykai-Niliūnui.
Iš kairės: K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas. Baltimorė, 1951 m.
Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos A. Nykai-Niliūnui. 

Žiedų, ir paukščių, ir šakų,

Ir parke vėjas krūmą kvapų

Pagavęs purtė už plaukų“

Ir saulė buvo kaip poetų

Garbė: ugninga ir sena, –

Turiu rašyt, kad ji spindėtų,

Kai jau seniai užges diena.

H. Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950

Metai be Alfonso Nykos-Niliūno

2015 m. sausio 20 d.  mirė poetas, vertėjas, literatūros kritikas – Alfonsas Nyka-Niliūnas. Prisiminkime šiandien poetą ir jo darbus.

„Tariamai pareinu iš kur nors namo“. (2009)

SIDABRAS

Aš nuėjęs pajutau, kad sidabru pavirto laukas,
Ir palinkęs jį ilgai žarstau sau tarp delnų,
Kol, pilkam dirvožemy panėręs plaukus,
Užmigau ant sidabru pavirtusių kalnų.

Ir nustebęs pamačiau, kad sidabru pavirto akys:
Taip norėčiau žaist paėmęs tarp delnų,
Nesuprasdamas rudens giesmės, apakęs,
Ten, toli, ant sidabru pavirtusių kalnų.

Tik liūdnai geltonos liko tavo kasos…
Aš žaidžiu jomis, lyg lapais, tarp delnų,
Ir kaip pilkas smėliaplaukis vaikas basas
Tau nešiau sidabro miestus tarp delnų.

Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

 download