Rašytojo kelio pasirinkimo ženklų 2019 metais „Studijos „Versus“ išleistoje Kazio Almeno (1935–2017) atsiminimų knygoje Anuomet ieškantieji nusivils – daugiau nei dešimties prozos kūrinių autorius savo biografijoje mini svarbiausius vaikystės ir jaunystės įvykius, didžiausią dėmesį atkreipdamas į sąmoningus (apsi)sprendimus, iš kurių svarbiausias – pasirinkimas būti lietuviu. Tokia laikysena būdinga daugeliui savo jėgas kūryboje išbandžiusių Almeno kartos žmonių – gimusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, karui baigiantis, su tėvais pasitraukusių į Vakarų Europą, vėliau emigravusių į Šiaurės Ameriką arba Australiją, galutinai subrendusių ir savo gyvenimus kūrusių jau svečioje šalyje. Dauguma jų dienos metu buvo inžinieriai, chemikai, fizikai, ekonomistai, pedagogai ir tik vakarais ir/ar savaitgaliais – rašytojai, aktoriai, režisieriai, dailininkai, scenarijų autoriai, redaktoriai… Literatūrologė Audronė Barūnaitė Willekes juos pavadino „egzodo augintiniais“. Tokio būta ir Almeno – visų pirma fiziko ir inžinieriaus (paklaustas apie pašaukimą, atsakydavo kalbėdamas apie savo darbą inžinerinės fizikos srityje[1]) ir tik paskui – rašytojo, aktyvaus JAV lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvio, stebėtojo, metraštininko.
Almenas į lietuvių literatūrą ir išeivijos gyvenimą įnešė nuotykio, egzotikos ir humoro. Barūnaitė Willeke knygoje Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990 rašo, kad rašytojui nerūpi veikėjų psichologinė analizė, jam kur kas svarbiau „papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos”[2]. Literatūros kritikė Dalia Kuizinienė Almeno kūrybą vertina dar platesniame – tuometinės Amerikos – kontekste, pasak jos, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“[3].
Lapkričio 24 d., penktadienį, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje muziejuje, Kaune, vykusi išeivijos poetų Liūnės Sutemos ir Algimanto Mackaus jubiliejinėms sukaktims skirta konferencija „Nužemintųjų generacijos kodai“ subūrė gausų skaičių lietuvių diaspora besidominčių tyrėjų. Konferencijoje svarstyti Liūnės Sutemos ir Algimanto Mackaus kūrybos ir veiklos metmenys, iš naujo brėžtos žemininkų ir nužemintųjų generacijų ribos ir sąsajos, gilintasi į Liūnės Sutemos rašymo tradiciją ir išeivijos moterų poezijos slinktis šalia ir tarp „nužemintųjų“.
Konferencijoje su pranešimu „Liūnė Sutema ir Marius Katiliškis: (ne)kasdieniški liudijimai apie bendraminčius ir save“ dalyvavo ir mūsų skyriaus vyr. tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė. Savo pranešime ji pristatė mažai kam žinomą Maros ir Kazio Almenų sakytinės istorijos medžiagą „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, 1965–1977“, saugomą Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Tarp Almenų pakalbintųjų yra ir Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema) ir Marius Katiliškis. 1965 metų birželio 14-ą ir liepos 23 dieną Kazio Almeno kalbinti sutuoktiniai dalijosi mintimis apie 1961 metais žuvusį Antaną Škėmą, 1964 metais žuvusį Algimantą Mackų ir tais pačiais metais netikėtai mirusį Julių Kaupą. Visi trys buvo Katiliškių pažįstami, o Mackaus ir Kaupo atveju – geri bičiuliai. Pokalbiuose gausu kasdieniškų ir nekasdieniškų detalių iš rašytojų (ne tik čia paminėtų) gyvenimo Vokietijoje ir Amerikoje. Ilgėliau sustojama ties Škėma – jo asmenybe ir kūryba. Būtent kalbėdami apie Škėmos kūrinius, Katiliškiai įvardija ir savo estetinius principus literatūroje. Užrašyti pokalbiai leidžia pažvelgti į Katiliškius ne tik kaip į kūrėjus, bet ir kaip į sutuoktinius, pajusti jų santykių dinamiką, pagarbą kito nuomonei, požiūrį į vienas kito kūrybą.