Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, vis dažniau atsigręžiame į Vasario 16-osios Respubliką. Laidos „IQ presingas“ kūrėjai atsispyrė nuo šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio minties, kad nesame pasiruošę pažvelgti į akis tos epochos žmogui. „To meto žmonės yra užkloti daugybe skraisčių. Neretai tas skraistes kuria jų atminties įamžintojai – kai kurie publicistai, istorikai“, – sako laidos pašnekovas, Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjas dr. Kęstutis Raškauskas.
Kęstutis Raškauskas
Šių metų rugpjūčio 29–rugsėjo 9 ir spalio 10–17 dienomis rinkau archyvinę medžiagą Centriniame marijonų kongregacijos archyve Romoje. Šias išvykas įgalino dvi stipendijos, gautos iš Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos mokslo tarybos. Išvykos turi savo priešistorę. Prieš ketvertą metų pradėjau rinkti medžiagą apie Londono lietuvių praeitį ir archyvinės medžiagos paieškos 2014 metais nuvedė mane į minėtąjį archyvą. Aplankyti jį paskatino aplinkybė, jog lietuvių marijonų kunigai 1931–1999 m. buvo Londono lietuvių religinio gyvenimo vadovai. Šis apsilankymas padėjo atkurti aiškesnį lietuvių bendruomenės Londone religinio gyvenimo vaizdą, nei kad jis skleidėsi iš fragmentiško lietuvių bažnyčios Londone archyvo bei emigracinės spaudos. Poros savaičių darbas archyve atskleidė Londone kunigavusių marijonų kunigų tarpusavio ryšius ir globalius kongregacijos veiklos pavidalus XX amžiaus lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų išeivijoje. Šių metų vasarą sugrįžęs prie minties detaliau pastudijuoti šio archyvo lituanistinę sudėtį, parašiau paraiškas į aukščiau minėtas tarybas.
Įdėmiau žvilgtelėjus į Centrinio marijonų archyvo sudėtį, tapo aišku, jog daugiau nei pusė jo medžiagos yra tiesiogiai susijusi su Lietuva ir lietuviais. Pagrindinė jo dalis yra marijonų provincijų, namų, misijų ar vikariatų dokumentacija bei asmeninės bylos. Kelias dešimtis metrų lentynų užima Lietuvos šv. Jurgio provincijos (provincija įsteigta 1930 m., bet medžiaga nuo 1909 m.) ir JAV šv. Kazimiero provincijos (provincija įsteigta 1930 m., bet medžiaga nuo 1916 m.) dokumentacija. Prie jų šliejasi palyginti nedideli lietuviškų vikariatų Argentinoje (nuo 1939 m.) ir Australijoje (nuo 1961 m.) bei misijos Londone (1931-1999 m.) dokumentų rinkiniai.
Marijonai buvo svarbus veiksnys pasaulio lietuvių religiniame ir visuomeniniame gyvenime – perėmę ar įsteigę parapijas, jie diegė švč. Mergelės Marijos kulto turiniu prisodrintą religingumą bei steigė ar perėmę administravo mokyklas, leidyklas ir periodinius leidinius. Provincijų bylose atsispindi marijampolietiško „Šaltinio“, amerikietiško „Draugo“ ar argentinietiško „Laiko“ leidimo bei Marianapolio vidurinės mokyklos JAV veiklos kasdienybė, užfiksuota tekstuose ir fotografijose. Toliau skaityti „Įdėmesnis žvilgsnis į Centrinį marijonų kongregacijos archyvą Romoje”
Procul omnis esto clamor et ira / Tenutolsta visoks riksmas ir pyktis
Žurnalo „Santara“ kredo
„Nepaisant visų liūdnų nuotaikų, kultūrinis gyvenimas teikia viltį, kad pajėgsime pakilti iš sunkių momentų, pasieksime tai, ko trokštame“, – per žurnalo „Santara“ 130-ojo numerio pristatymą naujosiose bibliotekos erdvėse sakė prezidentas Valdas Adamkus, „Santaros“ konsultacinės kolegijos narys. Pasak Prezidento, jis žurnalą, kuris pradėjo eiti 1989 m. Kaune, seka beveik nuo pirmųjų numerių. V. Adamkus „Santarą“ palygino su „Metmenimis“: pasak jo, pastarasis žurnalas išeivijoje sudarė sąlygas pasireikšti jauniesiems kūrėjams, paliesti reikšmingas temas. Kadangi renginio atmosferą neišvengiamai paveikė skaudi žinia apie filosofo Leonido Donskio mirtį, kalbos pabaigoje V. Adamkus prisiminė jį – artimą bendramintį ir bendradarbį, vieną iškiliausių tautos šviesuolių, kurio veikla, anot Prezidento, turėtų tapti įkvėpimu jaunajai kartai, o vyresniesiems – postūmiu tęsti pradėtus darbus.
Santūrus žurnalo vyriausiasis redaktorius Romualdas Norkus, padėkojęs Nacionalinei bibliotekai, prisiminė, jog prieš renginį įsivaizdavo, jog užteks 20 kėdžių. Visgi į jubiliejinio numerio sutiktuves susirinko gausi skaitytojų ir šiam leidiniui rašiusių autorių auditorija. Susirinkusieji kelis kartus prisiminė senąjį Lituanistikos skyrių, kurio skaitykla daugeliui buvo tapusi antraisiais namais, ir skyriaus vedėją – šviesaus atminimo Silviją Mariją Vėlavičienę. Geografo Stasio Vaitiekūno žodžiais, net ir sovietmečiu bibliotekoje buvo drąsių žmonių.
„Santaros“ 130-asis numeris skirtas Bibliotekų metams ir rekonstruoto Nacionalinės bibliotekos pastato atidarymui. Numerio viršelyje – Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyviniame fonde saugomas lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko „Mažesniosios postilės “ vertimas į lietuvių kalbą, paprastai vadinamas Daukšos postile. Jubiliejiniame numeryje rasite net kelis Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotojų tekstus. Straipsnyje „Eduardo Volterio laikas ir asmenybė“ Kęstutis Raškauskas pristato pirmąjį Lietuvos nacionalinės bibliotekos vadovą. Lara Lempertienė aptaria 2015 m. startavusį „Vilniaus projektą“, kuriame Niujorko YIVO institutas, Lietuvos nacionalinė biblioteka ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas bendradarbiauja identifikuodami, restauruodami, skaitmenindami ir visuomenei pristatydami išlikusius Lietuvos žydų bendruomenės dokumentus ir spaudinius. Lituanistikos tyrimų skyriaus vadovė Jolanta Budriūnienė pristato Nacionalinėje bibliotekoje saugomą Lozoraičių šeimos kolekciją, kurią šiuo metu sudaro 23 tūkst. spaudinių. Tai yra neabejotinai didžiausias asmeninės kolekcijos pavyzdys Nacionalinėje bibliotekoje.
Balandžio 28 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento (IMD) Lituanistikos tyrimų skyrius surengė trečiąjį tarpdalykinį jaunųjų diasporos tyrėjų seminarą. Šiemet seminaras iš Nacionalinės bibliotekos, mininčios Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, persikėlė į Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetą, su kuriuo IMD Lituanistikos tyrimų skyrius glaudžiai bendradarbiauja.
Seminaro pradžioje IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus vadovė Jolanta Budriūnienė išreiškė mintį, kad seminarus rengti vis kitoje institucijoje galėtų tapti tradicija ir trumpai priminė pavasarį vykstančių diasporos tyrėjų seminarų priešistorę. Paprastai judama nuo nacionalinio lygmens prie tarptautinio, o šiuo atveju nutiko atvirkščiai: idėja rengti tarpdalykinius lietuviškosios diasporos tyrėjų seminarus, kurių dalyviai dalintųsi mintimis apie vykdomus tyrimus ir padėtų vieni kitiems atrasti reikiamus šaltinius, kilo po to, kai Nacionalinėje bibliotekoje buvo surengtas tarptautinis Baltijos šalių paveldo tinklo (The Baltic Heritage Network, BaltHerNet) seminaras. LEU Lituanistikos fakulteto dekanė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė prisiminė Prancūzijoje gyvenančio rašytojo Valdo Papievio romaną „Eiti“: jame pasakojama apie savotišką keliautojų, vaikštinėtojų bendruomenę, kurios nariai instinktyviai atpažįsta vienas kitą, – taip pat vienas kitą atpažįstą ir diasporos tyrinėtojai, vienijami specifinių aktualijų.
Toliau skaityti „Įvyko trečiasis tarpdalykinis jaunųjų diasporos tyrėjų seminaras”