Lietuvių poezija JAV: Zen poetas Al Žolynas

Anglų kalba rašantis lietuvių kilmės poetas Al Žolynas (Zolynas) gimė 1945 m. Austrijoje, augo Australijoje ir Jungtinėse Valstijose. Kaip minima tekstuose apie poetą, Lietuvoje šeima gyveno pasiturimai (Žolyno mama – Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ro Jono Smilgevičiaus dukra, tėvas turėjo teisininko išsilavinimą). Visgi Jungtinėse Valstijose tiek tėvams, tiek jaunam vaikinui teko sunkiai dirbti, kad įsitvirtintų. Studijuodamas Ilinojaus ir Jutos universitetuose (pastarajame įgijo magistro ir daktaro laipsnius), Žolynas uždarbiavo, pavyzdžiui, vairuodamas taksi.[1]

Žolynas kelis dešimtmečius dėstė  literatūrą ir kūrybinį rašymą Jungtinių Valstijų tarptautiniame universitete (dabar – Alliant tarptautinis universitetas) Kalifornijoje. 2010  m. išėjo į pensiją.[2] Dėstytojavimo patirtis paliko įspaudą ir Žolyno kūryboje.[3]

Naujausia poeto knyga – „Near and Far“ (Garden Oak Press, 2019). Pasak literatūrologės Živilės Gimbutas, už Žolyno poezijos slypi atviros akys ir atvira širdis, poetas žaidžia tenisą su filosofinėmis idėjomis ir religinėmis sampratomis. Įkvėpimas ateina iš už lango, iš gatvės, iš įspūdžių, įsirėžusių per keliones į Indiją, Italiją, Lietuvą.[4] Anksčiau pasirodė 3 poeto knygos: „The New Physics,” publishedׅ“ (1979), „Under Ideal Conditions“ (1994) ir „The Same Air“ (1997). Žolyno poezija taip pat publikuota antologijose (pvz., „A book of luminous things“, kurią sudarė nobelistas Czesławas Miłoszas) [5],  įvairiuose literatūriniuose žurnaluose, išversta į kelias užsienio kalbas.

Tai, kad rašo anglų kalba, nereiškia, jog Žolynas nemoka savo tėvų ir senelių kalbos. 2018 m. jis pasakojo: „Na­muo­se vi­suo­met kal­bė­jo­mės lie­tu­viš­kai, aš jau­čiau­si išau­gin­tas dvie­jų kul­tū­rų ir dvie­jų kal­bų. […] Lai­ky­da­vo­mės lie­tu­viš­kų tra­di­ci­jų, bet da­bar, kai abu ma­no tė­vai mi­rę, ma­no lie­tu­viš­kos tra­di­ci­jos yra la­bai kuk­lios. Kar­tais vis dar iš­si­ke­pu bul­vi­nių bly­nų ir plokš­tai­nio. Tu­riu ke­le­tą lie­tu­viš­ko me­no kū­ri­nių, sten­giuo­si iš­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos ži­nias, skai­ty­da­mas lie­tu­viš­kas nau­jie­nas in­ter­ne­te ir ret­kar­čiais da­ry­da­mas ver­ti­mus.“[6]

Žolyno gyvenime svarbų vaidmenį vaidina Zen mokymas ir praktika. Dabar Žolynas dirba meditacijos mokytoju San Diego mieste (Kalifornija).  Kaip jau buvo galima nujausti iš Živilės Gimbutas citatos ankstesnėje pastraipoje, Zen filosofija atsispindi ir Žolyno poezijoje. „Mane visados domino kasdienio gyvenimo sakralumas: kaip kasdienybė virsta paslaptinga ir stebinančia, kai mes jam atsiveriame“, – teigia Žolynas.[7]

2019 m. pabaigoje į mus kreipėsi Žolyno kūrybos gerbėjas  Davidas A. Bainbridge’as. Jis paprašė tinklaraštyje publikuoti tekstą apie poetą. Tekstą (anglų k.) rasite čia >>

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: Zen poetas Al Žolynas”

Lietuvių poezija ir poetai JAV: Julius Keleras

Julius Keleras 1981 m. baigė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, 1989 m. – Vilniaus universitetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybę), 1992 m. – Baltų ir slavų katedros magistrantūrą Ilinojaus universitete Čikagoje, JAV. 1995–2001 m. dirbo Niujorke Tėvų Pranciškonų leisto savaitraščio „Darbininkas“ vyriausiuoju redaktoriumi.

Su JAV mane sieja ne vien ten pragyventi dešimt metų – kultūriniai darbai, studijos, kelionės. (Ko vertos vien keturios viešnagės Baltuosius rūmuose – etninės spaudos šventės, dalyvaujant JAV prezidentui). Laikas, žinoma, svarbus, bet dar svarbesni Naujajame pasaulyje sutikti žmonės. Amerika atvėrė man daugybę akiračių – geografinių, kultūrinių, asmeninių. Galėčiau sakyti, kad artimai su ja bičiuliaujuos, tačiau čia, Lietuvoje, esama šio bei to, kas man artimesniau už tą didelį ir galingą kraštą. Panorėjęs galėčiau ten bet kada legaliai grįžti, tačiau šiuo metu nematau prasmės.

Julius Keleras

Siūlome paties J. Kelero atrinktą pavasarišką eilėraštį.


Nepaliekantis miestas : [eilėraščiai] / Julius Keleras. Vilnius : Homo liber, [2020]


mėnesienos vėjaraupiai

ar tai aš tave apkrėčiau
paauglystėj skaitydamas
Šatobrianą prie užburtojo miško

ar tai tu mane apkrėtei išmokiusi
plaukti nuskendusiam upokšny
iš Dantės Gabrieliaus Rosetti

ar tai aš skindamas erškėtuoges
kliudžiau bitę išskridusią
iš Vermejerio peizažo

ar tai mes lėbavom kantriai
su piemenaitėm smuklėse
skaitydami Faustą

ar tai tu paupio pievoj užmigus
maža palša kumelaitė ir anuomet
maištavus prieš sutemų vėjus

Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)

Rimas Vėžys (1933–2019) – bežemių poetų generacijai priskirtinas JAV lietuvių poetas. Vėžys gimė Kaune, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po karo atsidūrė JAV. Studijavo Illinojaus universitete ir Ilinojaus technologijos institute. Dirbo inžinieriumi, rašė tekstus, vaidino „Antrajame kaime“. Mirus Algimantui Mackui, nuo 1965 m. vadovavo Algimanto Mackaus knygų leidimo fondui Čikagoje. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Raidės laiko griaučiuose“ (1969),  „Šešėliai veidrodyje“ (2002).

EX LIBRIS RIMAS VĖŽYS / Vytautas Osvaldas Virkau. 1972. Iš https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C150000403994

Titas Alga XX a. septinto dešimtmečio gale pasirodžiusią debiutanto knygą pasveikino kaip šviežio oro gurkšnį, į Amerikos lietuvių poetinį pasaulį įnešusį lengvos kontroversijos ir geros nuotaikos. Pasak kritiko, Vėžys sąmoningai siekia būti antitradiciniu ir nekonformistu. Tai darydamas poetas nevengia satyros, bet ne piktos, pašiepiančios ir įkyriai moralizuojančios. Kritikų nuomone, vienuose Vėžio eilėraščiuose jaučiamos surrealistinės, absurdiškos nuotaikos, kituose žongliruojama garsais, žodžiais, įvaizdžiais, pačia eilėraščio forma.

Toliau skaityti „Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)”

Lietuvių poezija ir poetai JAV: Gintarė Remeikytė (Ginta V. Remeikis)

Balandis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) – Nacionalinis poezijos mėnuo. Ši šalis labai reikšminga  ir lietuvių poezijos istorijoje: čia gyveno ir kūrė Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas… Išeitų nepaprastai ilgas poetų pavardžių sąrašas. Mes balandį pristatysime poetes ir poetus, kurie, spėjame, Lietuvoje žinomi kiek mažiau (arba kurių ryšiai su Amerika primiršti). Pirmoji – Gintarė Remeikytė (Ginta V. Remeikis). Remeikytė ilgą laiką buvo priskiriama prie „jaunųjų lietuvių poetų kartos“ Amerikoje. Jos poeziją labai vertino K. Bradūnas.  

Dalijamės Velykų laikotarpiui tinkama Remeikytės publikacija iš JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieninio kultūrinio priedo (2005, lapkr. 26, p. 5 ): http://www.draugas.org/archive/2005_reg/2005-11-26-PRIEDAS-DRAUGAS-i9-16.pdf 

Jos eilėraščių taip pat rasite : http://www.tekstai.lt/tekstai/549-remeikyte-gintare/5649-gintare-remeikyte-eilerasciai-is-jaunuju-poezijos-rinkinio-keturi-1986

Taip pat siūlome dr. Dalios Cidzikaitės 2016 m. parengtą straipsnį „Literatūrinį gyvenimą JAV prisiminus“: http://www.draugas.org/literaturini-gyvenima-jav-prisiminus/ Tada atsiminimais apie lietuvių poezijos išeivijoje „karštymetį“ pasidalijo Vitalija Bogutaitė-Keblienė ir Eglė Juodvalkė, dabar jau iškeliavusi amžinybėn.  

„Eitum į kalnų viršūnes…“

Parengė Deimantė Žukauskienė


Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena.

Vieniems galbūt tai būtų puiki proga pasidomėti alpinizmu, kitiems –  pasigrožėti kalnų peizažais, vaizdais tapyboje, o tretiems – tiesiog paskaityti kaip kalnus yra „apdainavę“ lietuvių poetai.

Henrikas Radauskas

KALNUOSE

Paglostei debesį kaip paukštį,
Ir jis pragydo kaip gaidys.
Pakilk dažniau į tokį aukštį,
Kur liejas baltas rytmetys,

Kur debesų vilnonės kojos
Praeina miegančiais veidais,
Kalnai lavinomis mazgojas
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,

Kai dar jauna gražuolė Ieva
Gyveno žemės vidury,
Per dangų bėgo kaip per pievą,
Ir tu gyventi taip turi. Toliau skaityti „„Eitum į kalnų viršūnes…“”

Ruduo, ir tiek

„Jeigu šokčiau pro langą  / – tai tik lapkričio mėnesį“, –  dainuoja Alina Orlova. Ruduo – tamsokas, tačiau skaityti ir rašyti įkvepiantis metų laikas (arba susitikti poetiškoje kompanijoje: jau tris dešimtmečius vyksta literatūrinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“). Kokiais pavidalais ruduo pasirodo šiuolaikinių lietuvių poetų kūryboje?


VAINIUS BAKAS

Ruduo Žirmūnuos

Dievas žaidžia degtukais – Žirmūnuos liepsnoja klevai,
ir degantis krūmas, įgaudamas atspalvį kraujo,

tau primena nuolat, kad kartą čionai jau buvai,
bet vis tiek nustembi, šitą vaizdą pamatęs iš naujo.

Ir štai šitaip kasmet, netgi jeigu maneisi esąs
mintinai tai išmokęs, iš naujo atrasti, vėl trokšti.

Ir tau mūzos nuleidžia geltonas svogūnų kasas
nuo balkonų turėklų, nuo griūvančių bãbelių bokštų.

Bet prie jų nesustoji, kaip lietūs pro juos praeini
laiptais krentančių lapų, ir šlamantys žingsniai po kojom

tau vis kužda vardus, išskaptuotus tyliam akmeny,
visad šnara: esu ir už trapų buvimą dėkoju.

Ir, atrodo, nusitrina mūsų pasauliai, ir ribos
vėl pasislenka sprindžiu, kaskart atsigręžus per petį,

tai tiek ir tebūta poezijos čia ir kūrybos –
tas pats per tą patį, tas pats amžinai per tą patį…

Daugiau V. Bako eilių: https://literaturairmenas.lt/poezija/vainius-bakas

Toliau skaityti „Ruduo, ir tiek”