Praėjo daug metų, o aš vis dar matau juos, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, taip sunkiai mirusius ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą… Mano pareiga papasakoti apie juos.Dalia Grinkevičiūtė (1927 m. gegužės 28 d. – 1987 gruodžio 25 d.) – tremtinė, gydytoja, disidentė, rašytoja.
D. Grinkevičiūtė 1941 m. su šeima (tėvą atskyrus ir įkalinus Šiaurės Uralo lageryje, kur 1943 m. mirė) ištremta į Altajaus kraštą, o 1942 m. – į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948 m. išvežta į Kongalaso anglies kasyklas. 1949 m. pabėgo į Lietuvą, išsiveždama ir sunkiai sergančią motiną. Slapstėsi, rašė tremties atsiminimus, buvo suimta ir 3 metus kalinta Gorkio srities lageriuose, grąžinta į Jakutiją. Po Stalino mirties 1954 m. leidus išvykti iki Uralo, įstojo į Omsko medicinos institutą, o vėliau studijas tęsė Kauno medicinos institute, dirbo gydytoja Laukuvoje. Iki mirties buvo persekiojama saugumo, 1974 m. atleista iš darbo.
Atsiminimai pavadinimu „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ pirmą kartą išspausdinti 1979 m. Maskvoje. Lietuvoje 1988 m. išspausdinti pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Išversti į anglų kalbą pavadinimu „Reconciliation“ 2002 m. išspausdinti Chalbury, į vokiečių kalbą – „Die Litauer an der Laptewsee“ 2002 m. išspausdinti Hiutenfelde. Apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje pasakojama atsiminimuose „Gimtojoj žemėj“, parašytuose po 1979 m., išspausdintuose 1996-1997 m.
Anot profesorės Viktorijos Daujotytės: Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstus galima būtų vadinti memuarinėmis apysakomis, susiformuojančiomis patirtų išgyvenimų ir faktų perteikimo sankryžose. Dokumentiškumas yra svarbi šių tekstų ypatybė, bet ne mažiau svarbios, labiausiai su tekstų kokybe susijusios, yra rašymo intencijos, būsenos, fenomenaliai kūniškas rašančiojo asmens dalyvavimas pasakojimo struktūrose. Tekstas yra dialogizuotas; dialogas labiausiai liudija kūrybiškumą, siekimą, kad vieno (taip pat ir pasakotojo) kalba susisiektų su kitų mintimis, žodžiais. Daugiau >> http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-11-23-isgyventi-kai-tu-turi-numirti/13917
Lituanikos skyriuje galima rasti D. Grinkevičiūtės knygų vertimų į užsienio kalbas. Kviečiame apsilankyti!
Johno Edmundo Armono gyvenimo peripetijos primena filmą. Geležinė uždanga padalino Armonų šeimą į dvi dalis: JAV gimęs tėvas Johnas Armonas su penkiamete dukra Donna spėjo iš Lietuvos pabėgti į JAV, o motiną Barbarą su mažuoju Johnu, JAV piliečiu, sovietinė okupacija nubloškė į Sibirą. Kad apsaugotų ir užtikrintų bent kiek geresnę ateitį, motina berniuką primokė sakyti, jog yra našlaitis. Taip Johnas tapo Ivanu, stalininės sistemos globotiniu, o sistema iš vaikų namų nuvedė į sovietinę kariuomenę. Kariuomenėje praleisti metai suveikė kaip didelis pliusas stojant į miškininkystės institutą, kuriame Johnas studijavo su aukštų partinių veikėjų vaikais. 
Balandžio 24 d. Armėnijos Respublikos ambasada Lietuvoje pakvietė paminėti Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje 99-sias armėnų genocido, įvykdyto Otomanų imperijoje, metines. Sėdėdamas šalia daugybės susirinkusių Lietuvos armėnų bendruomenės narių, prisiminiau iškilią mūsų tautietę Antoniną Maharį (Antaniną Povilaitytę, gimusią 1925 m.), daugybę metų gyvenančią Armėnijoje. 1944 metais, kai Antanina studijavo teisę Vilniaus universitete, ji buvo suimta ir ištremta į Sibirą, kur tremtyje sutiko žinomą armėnų rašytoją Gurgeną Mahari (1903-1969) ir tapo jo žmona. Pasibaigus tremčiai, ji su savo vyru apsigyveno Armėnijoje. Po G. Mahari mirties ji ištikimai saugo savo vyro atminimą ir gyvena jo bute-muziejuje Jerevane.