„Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pas sau dovanoji…“

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skyrėme rašytojų įamžinimo temai: domėjomės, analizavome, ieškojome įvairių įamžinimo formų. Neseniai įdomus įamžinimo ženklas (tiksliau, žinia apie jį) „surado“ mus. Liepos mėnesį rašytojui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, akademikui Vytautui Martinkui greta Eržvilko miestelio bibliotekos atidengtas vardinis ąžuolo suolelis – jurbarkiečio meistro Juozo Videikos meno kūrinys. Rašytojas gimė tuose kraštuose, Jerubiškių kaime, mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 metais. Neužmiršo nei savo gimtinės, nei Eržvilko. Vietos bibliotekoje jis dažnas svečias – su savo kūryba, knygomis ir prisiminimais.

Įdomu tai, kad suolelį puošia rašytojo mintis, išsakyta per Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro inicijuoto pokalbių ciklo su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais interviu.

Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji, greičiau – pasiskiri. Juk ieškai ir turi atrasti jėgų rašyti, kai tavęs ne tik negiria, bet vadina prastu rašytoju, grafomanu ir t. t. Visoks gal ir esi. Ką gi, literatūra – ne krepšinis. Ne kiekvienas joje priklauso savai (bendraminčių, kolegų) komandai, sirgalių tribūnos – kaip per karantiną – būna ir tuščios.

Vytautas Martinkus

Visas interviu su V. Martinkumi>>

Visas pokalbių ciklas>>

Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui

Prieš kelias dienas, lapkričio 26 d., Anykščių rajono savivaldybės taryba vienbalsiai nusprendė 2020 metų Antano Baranausko literatūrinę premiją skirti rašytojui akademikui Vytautui Martinkui už knygą „Tavo bažnyčios rūsys“. A. Baranausko premija skiriama kasmet už trejų pastarųjų metų profesionalių kūrėjų grožinės literatūros kūrinius, skiepijančius meilę Lietuvos gamtai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, arba už trejų pastarųjų metų naujus profesionalios literatūros bei literatūrologijos kūrinius, skirtus Antano Baranausko kūrybai.[1]

Lietuvos rašytojų sąjungą leidykla kūrinį pristato kaip istoriją apie Kolchidės karalienei Pitodoridei jos vyro dovanotą žiedą. Romane sekama jo pėdsakais Reformacijos laikų Lietuvoje. Vaistininko padėjėjo, alchemiko iš Kėdainių, užmojis pagaminti žiedo brangakmenio kopiją vieniems jo amžininkams – būdas siekti politinių LDK tikslų, kitiems – padidinti mistines paprasto akmens galias. XX amžiaus vidury abu žiedai, tikras ir netikras, atitenka seserims, ištekėjusioms už dviejų Karo mokyklos absolventų. Jų šeimas išskiria Lietuvos okupacija, karas, partizanų kovos ir politinė emigracija.[2]

Toliau skaityti „Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui”

Lietuvių rašytojų draugija: septynių dešimtmečių istorija

rasytojai_emblemaLapkričio 22 dieną, antradienį, 18 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka  (Gedimino pr. 51, Vilnius) kviečia į Lietuvių rašytojų draugijos (JAV) 70 metų minėjimą ir virtualios parodos „Lietuvių rašytojų draugija: septynių dešimtmečių istorija“ pristatymą. Renginyje dalyvaus prof. dr. Vytautas Martinkus, prof. dr. Dalia Kuizinienė, doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Renginį ves dr. Dalia Cidzikaitė.

Lietuvių rašytojų draugija, įsteigta 1932 m. vasario 21 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, yra pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrėjų ir kritikų organizacija. Iki 1944 metų veikusi Lietuvoje, organizacija 1946 metais pavadinimu Lietuvių rašytojų tremtinių draugija buvo atkurta Vokietijoje nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukusių pabėgėlių. Nuo 1950 metų iki dabar draugija veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Organizatorius – Nacionalinės bibliotekos Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyrius.

Renginio vieta – LNB V a. konferencijų salė. Renginys atviras.

Numatoma renginio trukmė – 1,5 val.

rasytoju_draugija