Džiaugiamės kolegos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovo Mato Baltrukevičiaus pasiekimais: jo su bendraautoriais – Mažvydu Jastramskiu ir Vytautu Kuokščiu – parengtas straipsnis „Retrospective voting in Central and Eastern Europe: Hyper-accountability, corruption or socio-economic inequality?“ pasirodė žurnalo „Party Politics“ elektroninėje versijoje (ateityje pasirodys ir popieriniame formate). . Straipsnį rasite čia >>
Po Sovietų Sąjungos griūties prabėgus beveik trims dešimtmečiams, praėjęs laikotarpis traukia ne tik mokslininkų, į savo rankas sutelkiančių vis daugiau anksčiau neatvertų, neanalizuotų dokumentų dėmesį. Sovietmetis savitai interpretuojamas, analizuojamas grožinėje literatūroje, kurioje neretais atvejais meninė išmonė supinama su autentiškomis rašančiojo patirtimis, istoriniais faktais. Vienas tokių kūrinių – naujausias jau trisdešimt metų Australijoje gyvenančios ir kuriančios rašytojos dr. Gražinos Burokaitės-Pranauskienės darbas „Soviet Fairytales“. Tai apysakų rinkinys, kuriame autorė, remdamasi gausia istorine medžiaga ir autentiškais patyrimais, sugrįžta į sovietmetį ir išryškina tam tikrus visuomenės, kasdienybės momentus, taip pat supažindina užsienio skaitytojus su įvykiais, kurie dėjosi kitapus geležinės uždangos. Su G. Pranauskiene kalbamės apie istorijos reikšmę grožinėje literatūroje, veiksnius, skatinusius aprašyti sovietmečio kasdienybę, patirtis, poetės posūkį į prozą lėmusius sprendimus bei daugelį kitų temų.
Knygos pristatymas Merburno universiteto Viktorijos menu koledže. Fotografas – Sanjeeva Vancuylenburg
– Jūsų naujausios knygos „Soviet
Fairytales“ pavadinimas į lietuvių kalbą greičiausiai būtų verčiamas „Sovietų
pasakos“, tačiau viename interviu minite, kad pati jį verčiate į „Tarybinės
pasakos“. Ką Jums reiškia vienos ar kitos terminijos vartojimas ir kodėl
pirmenybę teikiate „tarybinėms“, o ne „sovietinėms“ pasakoms?
– Gimiau ir augau Tarybų Sąjungoje, todėl knygos pavadinimą verčiu ne taip, kaip išverstų šiandieninės Lietuvos gyventojai. Esu praeities balsas, atsklindantis su pasakom, nepasakom, tikrove, netikrove. Po daugelio metų, praleistų anapus žemės, atkuriu tarybinę kasdienybę.
19 a. prasidėjusi emigracija į Argentiną tapo atskaitos tašku kultūrinės veiklos plėtrai, tačiau reikšmingiausi kultūrinės veiklos įvykiai siejami su tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
Lietuviai, apsigyvenę Argentinoje, ilgainiui pradėjo steigti įvairias
kultūros bei savišalpos draugijas. 1914 m. Buenos Airėse įkurtas Susivienijimas lietuvių Argentinoje (toliau
SLA), kuris leido lietuvišką spaudą, steigė meno saviveiklos ratelius,
rengė kultūros vakarus.
„Sunkus
ir erškėčiuotas buvo kultūrinės veiklos kelias. Iš pradžių jis reiškėsi
palaidais vienetais. Paskui buvo dedamos pastangos sukristalizuoti menines
pajėgas grupėmis: vaidintojų būrelius, chorus, ansamblius, orkestrus, bet
nepajėgta pastoviai išsilaikyti dėl pačių gyvenimo sąlygų: jaunieji subręsta,
sukuria šeimos židinius, dažnai ne tos pačios tautybės, būna priversti
pasitraukti, kiti apsigyvendami kitur, negal dalyvauti, seni visai pasensta,
šalinasi nuo bet kokios veiklos. Nuolatinis lipdymas papildymais nusibosta,
ilgainiui apleidžiama. Vaidintojų būreliai, kitados veikę, reikalui esant
susiburia ir vėl paskui vėl gyvena kas sau“.
Susivienijimas lietuvių Argentinoje. – Buenos Aires : Susivienijimas Lietuvių Argentinoje, [1964], 91.
