Mėnuo: 2020 kovo

Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140

Parengė Dalia Tarailienė

Retų knygų ir rankraščių skyrius

Petras Kalpokas apie 1930 m.

Kovo 31 d. minime žymaus lietuvių dailininko, peizažisto Petro Kalpoko (1880–1945) 140-ąsias gimimo metines. Kai kurie Petro Kalpoko kūrybos ir biografijos tyrinėtojai apibūdina nueitą menininko gyvenimo kelią, ypač jaunystės metais, kaip vagabundo odisėją (iš pranc. k. vagabond  – keliautojas, klajūnas). Toks palyginimas dailininkui taikomas neatsitiktinai. Trumpai peržvelgiant ir prisimenant kai kuriuos jo biografijos faktus, matyti, kad būsimo dailininko kelio pradžia prasidėjo 1880 m. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Jo tėvai savo sūnaus ateitį siejo su kunigyste, tačiau judrus vaikas, nuo pat vaikystės domėjęsis gamta, mėgęs piešti ir drožinėti, pasuko kitu keliu. Iš pradžių jis mokslų sėmėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau Rygoje, piešimo įgūdžius tobulino Odesoje, Rygoje, kur dalyvavo ir personalinėje savo mokytojo Janio Valterso parodoje. Remiamas Latvijos vokiečio mecenato barono Karlo Wilhelmo von Manteuffelio, P. Kalpokas lankėsi Maskvoje, Paryžiuje, Romoje, Florencijoje, o 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Čia jis įsitraukė į bohemišką gyvenimą, buvo priimtas į „Secessionno“ menininkų susivienijimą, dalyvavo jų parodose. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje ir žmonos gimtinėje Vengrijoje, trumpam buvo sugrįžęs ir į Lietuvą. Karui prasidėjus, jis, kaip ir daugelis menininkų, pasitraukė į Šveicariją. Nutrūkus šeimos santykiams, P. Kalpokas kartu su sūnumi Rimtu 1915 m. išvyko į dailininkų pamėgtą saulėtąją Italiją, kur apsistojo ilgesniam laikui Sestri Levante miestelyje, užsidirbdamas pragyvenimui ne tik tapyba, bet ir atsitiktiniais darbais. 1920 m. sugrįžęs į Lietuvą, P. Kalpokas dėstė dailininko Justino Vienožinskio organizuotuose piešimo kursuose, vėliau savo užsieniuose įgytas žinias ir meninę patirtį perdavė 1922 m. įkurtos Kauno meno mokyklos būsimiems dailininkams, o 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentams. P. Kalpokas parengė nemažą būrį būsimų dailininkų.

Petras Kalpokas su draugu Miunchene apie 1909 m.
Toliau skaityti „Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140”

Nuotykiai, avantiūrizmas ir romantika išeivijoje

Parengė Dalia Cidzikaitė

Petručio vizitinė kortelė. Nuotrauka iš Petro Petručio archyvinio fondo, Pasaulio lietuvių archyvas, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras

Lietuvių išeivijos istorijoje apstu lietuvių kalbai, kultūrai, lietuviškoms tradicijoms pasišventusių žmonių, kurie savo nepalaužiamu ryžtu ir neblėstančiu entuziazmu bandė bet kokia kaina svečioje šalyje išsaugoti savo ir kitų lietuvišką tapatybę. Tačiau išeiviškame gyvenime netrūko ir linksmų atsitikimų, nuotykių, pokštų ir netgi avantiūrizmo. Tarp tokių priskirčiau ir ilgametį JAV lietuvių radijo valandėlės „Margutis“ laidų redaktorių ir jų vedėją Petrą Petrutį, kuris, dar gyvas būdamas, buvo tapęs savotiška ne tik Čikagos, bet visos Amerikos lietuvių legenda.

Petrutis buvo „Čikagos lietuvių balsas“ (Romas Sakadolskis), 30 metų kasdien vietos lietuviams pranešinėjęs lietuvių ir pasaulio naujienas, sporto entuziastas ir propaguotojas (tai jo iniciatyva 1959 m. Amerikos lietuvių krepšinio rinktinė išvyko į Pietų Ameriką, o 1964 m. – į Australiją, kur JAV lietuviai krepšininkai laimėjo 24 iš 25 varžybų ir nugalėjo Australijos olimpinę rinktinę), knygos Mūsų šokiai (1963) sudarytojas, lietuviško meno mecenatas (suorganizavo keliasdešimt Lietuvos ir išeivijos lietuvių dainininkų koncertų), net keleto išeivijos leidinių bendradarbis (rašė JAV leidžiamiems laikraščiams Draugas, Dirva ir Darbininkas, Kanados Tėviškės žiburiams).

Naujos lietuvių emigrantų bangos atstovams Petrutis buvo tikra enciklopedija. Jam mirus, Čikagoje leisto laikraščio Bičiulystė redakcija rašė: „Kai nė vienoje knygoje nerasdavome atsakymo, kai interneto platybės būdavo bejėgės, mes atsisukdavome klausiamai į Petrą: „Petrai, ar žinai?..“ Ir Petras žinojo… arba buvo girdėjęs…“. Negalima nepaminėti ir Petručio aistros kolekcionuoti. Vieni kolekcionavo knygas, antri – pašto ženklus, lietuviškas versptes ar gintarą, o štai Petrutis visą savo gyvenimą rinko nykštukus. Jo surinkti eksponatai buvo parodyti parodoje, pavadintoje „Mano kolekcija“, Čiurlionio galerijoje, Čikagoje.

Petručio bičiulė, Draugo redaktorė Laima Apanavičienė jį yra pavadinusi „žurnalistu iš prigimties ir iš širdies“. Ir ji buvo visiškai teisi. Tai patvirtina ir neseniai Pasaulio lietuvio internetinėje svetainėje paskelbti ilgamečio Mykolo Morkūno spaustuvės darbuotojo Clemente Dedelos prisiminimai apie Petrutį. Štai ką jis pasakoja:

Tada [septintame dešimtmetyje – D. C.] gyvenome dviese: aš ir Petras Petrutis. Prisimenu,      kad tuo metu Petras Dirvos laikraštyje turėjo savo skiltį apie Amerikos lietuvių sportą.      Kartais, vėluodamas išsiųsti, ką parašęs, prašydavo manęs nuvežti jį į Midvėjaus (Midway)  oro uostą. Jis privačiam lakūnui įduodavo voką su parašyta apžvalga, kad ši laiku pasiektų Klivlandą (Cleveland).

Toliau skaityti „Nuotykiai, avantiūrizmas ir romantika išeivijoje”

Laikas poezijai

Atrinko Deimantė Žukauskienė

Pasaulinė poezijos diena, kurią paskelbė UNESCO (būstinė – Paryžius), kovo 21 d. minima nuo 2000 m. Visame pasaulyje kovą organizuojami poezijos skaitymai, susitikimai su poetais, kiti renginiai… Mes kviečiame visus susitikti www.epaveldas.lt , kur galite aptikti ne tik senosios, bet ir šiuolaikinės literatūros rinkinių. O jeigu jums artimesnė, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus ar Vytauto Mačernio kūryba, virtualioje kultūros paveldo svetainėje neabejotinai surasite tai, ko ieškote. Kviečiame skaityti!

Rašymas – tai komunikacija. Jeigu tekstas aiškiai neperteikia minties, istorijos, išgyventos patirties, – jis nevykęs. Geras tekstas, kad ir kokio žanro jis būtų, kreipiasi į skaitytoją tuo pat metu ir intelektiniame, ir emociniame lygmenyje.  (Vincė, Laima. Rašyti gali kiekvienas. Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 67.)

Toliau skaityti „Laikas poezijai”

Kovas – moterų istorijos mėnuo

Kovas daugelyje pasaulio šalių minimas kaip Moterų istorijos mėnuo. Šiemet planavome pristatyti moteris rašytojas, prie kurių darbų bei įdomių biografijų nuveda Alexandre’o Dumas, tėvo (1802–1870), autografo mįslė. Jis pasirašė savo knygoje „Fechtavimo mokytojas“ („Le maitre d’armes“, Paris, 1840–1841), dabar saugomoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Deja, suplanuotą parodą ir paskaitą teko atšaukti dėl pandemijos.

Toliau skaityti „Kovas – moterų istorijos mėnuo”

Nacionalinė biblioteka atšaukia renginius, laikinai neteiks dalies paslaugų

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktais nurodymais Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka nuo kovo 13 dienos atšaukia visus renginius savo patalpose ir laikinai stabdo lankytojų aptarnavimą bei dalies paslaugų teikimą. Nacionalinė biblioteka lankytojams bus uždaryta iki kovo 27 dienos.

„Mes atidžiai stebime šią itin sudėtingą situaciją, laikydamiesi tiek Vyriausybės, tiek Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos nutarimų ir rekomendacijų. Pagal paskutinę oficialią informaciją – Nacionalinė biblioteka teiks nuotolines paslaugas elektroniniu būdu, tačiau visi renginiai irfizinių paslaugų teikimas laikinai yra stabdomas iki kovo 27 d., – komentavo Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Kasdienėje savo veikloje biblioteka laikosi visų saugumo rekomendacijų – tą patį daryti norėtume paraginti ir visuomenę.

Pakalbėkime apie orą

Parengė Rima Dirsytė

Orai yra viena iš neutraliausių pokalbio, ypač atsitiktinio, temų. Juolab kad šiemet orai (pirmiausia – nebuvo įprastos žiemos) tikrai stebina. Gyvename klimato kaitos laikais, nors spauda praneša, kad 8% žmonių tuo netiki. Visgi turime, ką turime. Todėl buvo įdomu sužinoti, kokie orai pas mus vyravo XIX a. viduryje. Apie tai rašė tuo metu gyvenęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) rankraštyje „Rozmaite Wiadomości zebrane“. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nedidelė dalelė vyskupo rašytinio palikimo (fondas F42). Tarp jų – du minėtieji sąsiuviniai, rašyti apie 1843-1859 metus lenkų kalba. Viso išlikę bene keturi  rankraščiai, kuriuose M. Valančius pasižymėdavo savo mintis apie kai kuriuos to laiko faktus. Gavęs tuos sąsiuvinius, Juozas Tumas-Vaižgantas dalį teksto pasirinktinai išvertė į lietuvių kalbą ir nuo 1899 m. skelbė „Tėvynės sarge“[1], o 1929 m. išleido atskiru leidinėliu, pavadintu „Pastabos pačiam sau“.[2]

Iš M. Valančiaus užrašų sužinome, kad jo laikais žiemos buvo šaltos, kartais permainingos. Štai 1847 metais dažnai siautė pūgos, daug prisnigo. Visus metus orai buvo permainingi, sulaukta prasto derliaus. Nuo gruodžio 5 d. iki pat metų galo laikėsi stiprūs šalčiai be atodrėkio, o sniego nebuvo visiškai![3]

Visi 1848 metai pasitaikė šalti, su vos keliomis karštomis dienomis liepos mėnesį, tačiau derlius buvo labai geras. O žiema prasidėjo savo laiku. Šalti buvo ir kiti – 1849 – metai. Valančius net pažymi, kad „iki liepos mėnesio be kailinių negalima buvo apsieiti“.[4] Štai po dešimtmečio 1857 metai buvo labai sausi, tačiau derlingi. O žiemiški šalčiai nestojo net iki 1858 m. pradžios.[5]

Toliau skaityti „Pakalbėkime apie orą”