Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lietuvių rašytojų įamžinimui rengiamoje parodoje žiūrovas pamatys ne vieną žymiam rašytojui ar rašytojai sukurtą medalį. Įdomu, kad šis smulkiosios skulptūros kūrinys, artimas monetai, dažniausiai skirtas žymiai datai paminėti, jubiliejui, nusipelniusiam asmeniui, kaip apdovanojimo arba atminimo ženklas, yra populiarus ir šiandien.
Praėjusių metų spalio 7 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidarytoje menininko Petro Repšio retrospektyvinėje kūrinių parodoje, šalia grafikos, tapybos, skulptūros darbų, knygų iliustracijų, prastomi ir autoriaus sukurti medaliai. Parodoje eksponuojami ir prieš dvejus metus dailininko prarasti kūriniai: iš dirbtuvių pavogti 59 medaliai ir 30 plakečių. Žiūrint į prarastus darbus, dėmesį patraukia keletas medalių, skirtų lietuvių rašytojams, kaip antai, Jurgiui Kunčinui, Tomui Venclovai, Sauliui Šalteniui, A. A. Jonynui, Vladui Šimkui ir kt. Parodos kuratorė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, 2017 metais sudariusi katalogą „Petras Repšys: medaliai ir plaketės“, šiuos medalius priskiria vienai iš dvylikos leidinyje išskirtų grupių – „Savo kartos rašytojams“.
Menininko bendraamžis grafikas Mikalojus Vilutis 2020 m. vasario 21 d. „Šiaurės Atėnuose“ apie Repšio ir dar poros kitų menininkų sukurtus medalius rašė: „Gyvi Petro Repšio medaliai, ir Rimanto Sakalausko man dovanoti keraminiai kūrinėliai gyvi. Glostau juos kaip kates, kai liūdna būna. Negyvų kačių neglostyčiau. Ksenija Jaroševaitė padovanojo man bronzinę skulptūrėlę – liūdną žmogiuką: Dievuli, kodėl tavo sukurtame pasaulyje žmonės verkia. Nubundu ryte, žmogiukas sėdi šalia ir liūdim kartu. Tik menininkai nuo Dievo gali gyvą daiktą padaryti.“ (Esė „Protingavimai (1)“).
Pasirodė naujas „Knygotyros“ tomas (T. 75, 2020). Jame straipsnį „Užsienio spaudinių cenzūra Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais“ publikavo Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotoja dr. Arida Riaubienė.
Užsienio spaudinių cenzūra Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais / Arida Riaubienė // Knygotyra. –T. 75 (2020), p. 218-258.
Santrauka. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis daugiau kalbama apie informacinius karus ir propagandą. Už valstybės saugumą atsakingos institucijos ragina imtis papildomų atsargumo priemonių, kad būtų apsaugota elektroninėje erdvėje esanti svarbi informacija. Dabartinė situacija ir visuomenei svarbūs klausimai koreliuoja su tarpukario Lietuvos aktualijomis: XX a. pradžioje susikūrusiai Lietuvos valstybei iš pat pradžių teko imtis veiksmų, kad būtų kiek įmanoma sumažintas užsienyje leistuose leidiniuose skleidžiamos antivalstybiškai orientuotos informacijos poveikis.
Straipsnyje analizuojama užsienio spaudinių cenzūros sistema Nepriklausomoje Lietuvoje. Įvežamos spaudos į Lietuvą priežiūros teisinį pagrindą sudarė spaudos įstatymai. Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais užsienio spaudinių cenzūrą vykdė Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento skyriai. Vėliau šią veiklą perėmė Valstybės saugumo departamentas. Cenzūros įstaigos didžiausią dėmesį sutelkė į antivalstybinio turinio leidinius, kurie į Lietuvą nelegaliai arba bandant pasinaudoti legaliomis pašto paslaugomis buvo įgabenami iš kaimyninių šalių. Straipsnio priede pateikiamas iki šiol dar niekur neskelbtas tarpukario Lietuvos cenzūros draustų užsienyje išleistų knygų sąrašų sąvadas.
Rudenį praktikantas Augustas Alekna (stovi) padėjo organizuojant Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro mokslinę konferenciją. Sevilės Charsika nuotrauka.
Praėjusį rudenį, nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. iki gruodžio 14 d., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriuje praktiką atliko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos mokslų bakalauro programos ketvirtakursis Augustas Alekna. Nepaisant lapkritį šalyje paskelbto karantino, praktikantas sėkmingai įgyvendino visas praktikos pradžioje suplanuotas veiklas: susipažinti ir dirbti su Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomais pirminiais ir antriniais lietuvių diasporos JAV ir su ja susijusiais šaltiniais; prisidėti prie Lituanistikos skyriuje dirbančių tyrėjų organizuojamų mokslinių konferencijų, vykdomų projektų; susipažinti su JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos „Sakytinės istorijos projekto“ medžiaga, ją aprašyti.
Tęsdami projektą „30 istorijų, 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą“, kviečiame skaityti dar vieną interviu.
Labai džiaugiamės, kad, nepaisant įtemptos darbotvarkės, laiko pasikalbėti apie grįžimą ir su juo susijusias patirtis rado Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jo šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, dramatiškai paveikė Antrasis pasaulinis karas. Būsimojo arkivyskupo tėvai karo metais buvo atskirti – mama su seserimi liko Lietuvoje, o tėtis iš pradžių atsidūrė Vokietijoje (pabėgėlių stovyklose), o vėliau – JAV. Šeima susijungė tik 1960 m. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1961 m. Vašingtone. Gintaras Grušas nuo vaikystės aktyviai dalyvavo tautinėje ir katalikiškoje lietuvių išeivijos veikloje: Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.
Būsimasis arkivyskupas Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) studijavo matematiką bei informatiką, dirbo IBM korporacijoje; dvasines studijas pradėjo pranciškonų universitete Steubenvilyje, Ohajo valstijoje, ir tęsė Romoje – Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete. 2001 m. čia įgijo bažnytinės teisės daktaro laipsnį.
1992 m. Vilniuje Gintaras Grušas buvo įšventintas diakonu ir paskirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. 1994 m. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi. 2001–2003 m. buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi. 2002–2013 m. ėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas. 2010 m. liepos 2 d. popiežius Benediktas XVI Gintarą Grušą paskyrė Kariuomenės ordinaru. 2010 m. rugsėjo 4 d. jis buvo pašventintas vyskupu. 2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus paskyrė Gintarą Grušą Vilniaus arkivyskupu metropolitu.
Pirmą kartą būsimasis arkivyskupas Lietuvoje lankėsi 1979 m., o nuo 1992 m. jo gyvenimas ir veikla neatsiejami nuo Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje.
Arkivyskupą Gintarą Grušą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Nuotraukos šaltinis: Vilniaus arkivyskupijos kurija
Mano pirmas klausimas būtų toks: kokia yra Jūsų šeimos migracijos istorija? Žinau, jog ji kiek kitokia, nei esame įpratę. Iš tikrųjų apie ją būtų galima net knygą parašyti.
Mano tėvai buvo išskirti Lietuvoje per karą. Tėvas[1] Lietuvoje buvo baigęs karo mokyklą ir jungėsi prie Lietuvos laisvės armijos[2], bet pakeliui į dislokacijos vietą kartu su kitais buvo vokiečių suimtas kasti apkasus. Iš ten pabėgo Vokietijos link. Ir karą ten išbuvo – dipukų[3] stovyklose. Mama[4] su sese[5], kuriai tada buvo pusantrų metų, liko Lietuvoje. Mano tėvai per karą ir po jo buvo praradę ryšį, nežinojo, kas gyvi ir kas ne. Jau būdamas Amerikoje tėvas per draugų draugus sužinojo, kad žmona su dukra gyvos ir ieškojo būdų, kaip jas išsikviesti. Išbandė įvairių dalykų. Bet labiausiai padėjo tai, kad mamos ir sesės vardai buvo įtraukti į JAV Valstybės departamento (užsienio reikalų ministerijos) parengtą išskirtų šeimų sąrašą. Ir kai 1959 m. JAV viceprezidentas R. Niksonas[6] susitiko su N. Chruščiovu[7], vienas iš SSRS geranoriškumo gestų buvo leidimas 200 šeimų iš visos Sovietų Sąjungos vėl susijungti. Mano sesuo su mama buvo tame sąraše. 1960 m. jos išvyko iš Sovietų Sąjungos, o aš gimiau 1961 m. Taigi, tokia istorija.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus iniciatyva susibūręs Kalbos klubas netrukus švęs vienų metų sukaktį. Klubo sumanytoja ir moderatorė yra DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėja profesorė Jolanta Zabarskaitė. Iki karantino su įdomiais pašnekovais vyko gyvi susitikimai. Karantino metu pokalbiai persikėlė į Nacionalinės bibliotekos TV studiją ir yra transliuojami „Youtube“ kanalu.
LRT Plius televizijos laidos „Lietuva mūsų lūpose“ kūrėjai pakvietė apie Kalbos klubą sukurti siužetą. Bet ką daryti karantino metu? Problema išspręsta šmaikščiai. Klausimai perduoti virtualiai, o profesorę namuose nufilmavo jos šeima.
Laidos kūrėjai domėjosi, ar Kalbos klubas yra malonus laiko praleidimas, šviečiamasis renginys, o gal tam tikrų kalbinių pokyčių visuomenėje katalizatorius. Kiek Kalbos klubas padeda sutelkti visuomenę kalbos pažangos siekiui. Kokios buvo svarbiausios Kalbos klubo pašnekovų įžvalgos per pirmuosius metus. Ar remiantis Kalbos klube ir Kalbos klube+ padarytomis įžvalgomis galima pagrįsti prielaidą, kad kalbos vaidmuo pasaulyje sparčiai kinta ir kiek lietuvių kalba šiems pokyčiams yra pasiruošusi.
Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus laidoje „Lietuva mūsų lūpose“, kuri bus rodoma sausio viduryje.
