Vasario 28-oji (senuoju stiliumi – vasario 16-oji) – žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Valančius dažnam tautiečiui asocijuojasi su pasakėčiomis apie Palangos Juzę ir Mikę Melagėlį, blaivybės judėjimu Lietuvoje bei lietuvių kalbos puoselėjimu. Epaveldas.lt gausu šią veiklą atspindinčių dokumentų:
Laiko tarpas tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra puiki proga susimąstyti apie Lietuvos valstybingumo raidą, žmones kūrusius ir tebekuriančius Lietuvos valstybę ir jos žmonių gerovę. Viena jų – ir šio „pokalbio“[1]pašnekovė – socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, politikė ir visuomenės veikėja Skirma Kondratas (Skirmantė Kondratienė).
Pašnekovės šeima, prie Lietuvos antrą kartą artėjant sovietų kariuomenei, buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė JAV. Vis dėlto, Lietuva, kurią S. Kondratas buvo priversta palikti dar būdama kūdikiu, visad buvo svarbia jos tapatybės dalimi, nulėmusia daugelį gyvenimo pasirinkimų. Vienas jų – grįžimas gyventi ir dirbti į Lietuvą. Nepaisant pareigų aukščiausiose JAV administracijos grandyse, išsiskyrimo su šeima[2], S. Kondratas atsiliepė į Prezidento Valdo Adamkaus kvietimą ir 1999 m. atvyko į Lietuvą. Čia savo žiniomis, patirtimi, turimais kontaktais ženkliai prisidėjo prie socialinės apsaugos sistemos tobulinimo, pilietinės visuomenės įgalinimo veiklų.
Linkime malonaus skaitymo!
Skirma Kondratas ir Rimas Čuplinskas renginio Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje metu Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka
Jei internete randama informacija manęs neklaidina, gimėte Lietuvoje 1944 m. Kokia Jūsų šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istorija? Ar išvyko tik Jūsų tėvai, gal ir daugiau giminaičių?
Gimiau Vilkaviškyje tų metų sausio pabaigoje, o išvykome tą vasarą – tėtis, mama, trijų metukų sesutė Nijolė, ir aš. Net nežinau, kur kirtom sieną. Važiavome į Rytprūsius arkliu ir vežimu. Kažkur Vokietijoje vokiečiai arklį konfiskavo. Nesu tikra, kaip vykom toliau, bet žinau, kad teko bėgti ir per sąjungininkų bombarduojamus miestus, kol po karo atsidūrėm prancūzų zonoje. Šeimai paskyrė butą Freiburge, visai netoli Prancūzijos. Mama jau laukėsi trečios atžalos. Įsivaizduoju, kaip tėvams, ypatingai mamai, turėjo būti sunku! Pirmieji prisiminimai iš gyvenimo Freiburge fragmentiški, gana migloti. Vokietijoje gimė ir brolis Algirdas (mažiau nei pusmetį po atvykimo) ir vėliau dar brolis Kęstutis. Iš Vokietijos išvykome 1949 metais ir plaukėme iš Bremeno laivu General Leroy Eltinge į Bostoną, kurį pasiekėme tų metų gegužės 15 d. Į Bostoną plaukėm dėl to, kad jau anksčiau buvo nuvykęs mamos brolis, kuris mus „sponsoriavo“, t.y., už mus laidavo, kad netapsime našta valstybei. O dėdė su šeima galėjo tuoj po karo atvykti, nes jis gimė Bostone ir dėl to buvo Amerikos pilietis. Mat, mamos tėvai buvo ankstesnės bangos emigrantai – susipažino Bostone, ten susituokė, susilaukė dviejų sūnų ir grįžo į Lietuvą dar prieš nepriklausomybės atgavimą. Taigi, šis mano grįžimas ne pirmas šeimos istorijoje.
1595 m. vasarį gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Vilniaus universiteto profesorius. Nors į pasaulį atėjo Sarbievo kaime Mozūrijoje (Lenkijoje), tačiau nuo jaunumės gyvenimą susiejo su Lietuva: 1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. 1617–1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. 1620 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. 1622–1625 m. studijas tęsė Romoje. Popiežius Urbonas VIII įvertinto Sarbievijaus poeziją, paskirdamas jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Grįžęs į mūsiškį Europos pakraštį, Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu – kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. Mirė Varšuvoje 1640 m.[1]
Pristatydama Sarbievijų ir jo kūrybinį palikimą, Eugenija Ulčinaitė jį įvardija kaip dviejų pasaulių poetą: „Sarbievijus gimė Lenkijoje, Mozūrijoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Gyveno Baroko epochoje, tačiau daugelis jo poezijos bei poetikos principų pagrįsti Renesanso nuostatomis. Žavėjosi ir imitavo romėnų poeto Horacijaus kūrybą, tačiau sykiu bandė ją suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra, todėl jau amžininkų buvo vadinamas dvejopai: „Sarmatų Horacijus” (Horatius Sarmaticus) ir „krikščioniškasis Horacijus” (Horatius christianus). Buvo poetas iš pašaukimo, tačiau poetinę kūrybą jam visą laiką teko derinti su kitais, alinančiais ir nemėgstamais užsiėmimais: teologijos bei filosofijos dėstymu, administravimu, pamokslavimu. Gyveno šiame laikiname žemiškajame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito — dangiškojo ir amžinojo.“ [2]
Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632.
Tęsdami praėjusiais metais pradėtą iniciatyvą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti grįžusiųjų iš išeivijos patirtis, pristatome mokslo istoriko, visuomenininko, ilgamečio Vilniaus universiteto muziejaus direktoriaus, filantropo dr. Ramūno Kondrato grįžimo istoriją.
Tik grįžimas, kurį pašnekovas apibūdino hebrajų kalbos terminu Aliyah, reiškiančiu žydų imigraciją į istorinę tėvynę – Izraelį, užtruko daugelį metų.
R. Kondrato tėvai, kaip ir daugelis kitų DP emigracinės bangos atstovų, iš Lietuvos pasitraukė 1944 m., 1946 m. mažame Austrijos kaimelyje jie sukūrė šeimą. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1948 m. Vokietijoje, iš kurios 1951 m. šeima išvyko į JAV. Čia R. Kondratas gyveno iki 2008 m., kai persikėlė gyventi į Lietuvą.
Tėvų pasakojimai apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, lituanistinis ugdymas, įsijungimas į išeivijos organizacijas lėmė, kad Lietuva ir lietuviškumas tapo neapsiejama pašnekovo tapatybės dalimi, lėmusia ne tik norą pažinti savo tėvų žemę, bet ir prisidėti prie jos gerovės kūrimo. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją sudarė tam palankias sąlygas. Jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų R. Kondratas bent kartą per metus, o kartais ir dažniau, darbo reikalais atvykdavo į Lietuvą, rūpinosi Lietuvos mokslo ir farmacijos istorikus supažindinti su naujausiais mokslo pasiekimais, muziejininkystės tendencijomis, įvesdinti Lietuvos mokslininkus į tarptautinius tyrėjų tinklus. Šią veiklą pašnekovas tęsė ir sugrįžęs į Lietuvą.
Linkime malonaus skaitymo!
Raimundas Mieželis ir Ramūnas Kondratas renginio Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu. Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka.
Gal galėtumėte pasakoti savo šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istoriją?
Mano būsimi tėveliai, Boleslovas Kondratavičius (vėliau Balys Kondratas[1]) ir Elena (Alena) Binkytė, įmonės sunkvežimiu pasitraukė iš Lietuvos 1944 m. liepos mėnesį. Baliui tuo metu buvo 25 m., o Alenai – 22 m. Kartu važiavo Alenos tėtis (Antanas Binkis), mama (Marija Jakubauskaitė- Binkienė), sesuo (Jadvyga Švažienė), dar dvi šeimos ir vairuotojas. Lietuvos sieną kirto per Kybartus ir 12 dienų važiavo iki Zalcburgo (Salzburg) Austrijoje. Sunkvežimis buvo malkom kūrenamas ir dėl to vokiečiai jo nekonfiskavo.
Vasario 17 d. jaunai rašytojai Linai Simutytei įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija (buvo įprasta premiją įteikti per Vilniaus knygų mugę, tačiau pandemija šiek tiek pakoregavo įprastinį ritmą). L. Simutytei premija skirta už apsakymų rinkinį „Miesto šventė“. „Nuo pat paauglystės man Jurga buvo svarbi kaip laisva menininkė, kūrėja. Jurgos asmenybė man atrodė nepažabojama, norėjosi ir pačiai išsilaisvinti. Man labai patinka Jurgos ilgi sakiniai, klampumas, metaforiškas kalbėjimas. Rašymas atsirado, siekiant užpildyti tuštumą. Šiandien Pelenų diena – ir pelenai, ir sniegas, viskas labai simboliška. Jos literatūrinė galia tęsiasi“, – kalbėjo L. Simutytė.[1]
Jurgos Ivanauskaitės atminimo formų novatoriškumas atskleidžiamas parodoje „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Joje užsimenama apie tradiciją, susijusią su premijos teikimu: laureatas gauna simbolinį sėkmės drambliuką iš rašytojos sukauptos kolekcijos. Apmaudu, kad parodos dabar neįmanoma apžiūrėti gyvai. Siūlome peržiūrėti videogidą (J. Ivanauskaitei skirta parodos dalis pasirodo nuo apytikriai 07:30 min.)
Vasario 17–19 d. vyksta tradicinė Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) žiemos sesija. Dėl šalyje paskelbto karantino šiemet ji persikelia į virtualią erdvę. Septynių sekcijų vadovai paruošė įdomias dalykines biochemijos, chemijos, fizikos, informatikos, ekonomikos, matematikos bei lietuvių filologijos mokslų programas. Jau ne pirmą kartą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyrius prisideda prie lietuvių filologijai skirtos dalies įgyvendinimo.
Šį kartą Lietuvių filologijos sekcijoje, kurios veiklose dalyvaus dvi dešimtys gabių mokinių iš visos Lietuvos, dominuos kūrybiškumo tema. Filologams dalykinius užsiėmimus ves Liutauras Degėsys (Vytauto Didžiojo universitetas), Regimantas Tamošaitis (Vilniaus universitetas) ir Vytautas V. Landsbergis. Penktadienį baigiamąją diskusiją apie kūrybiškumą surengs Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojos Deimantė Žukauskienė, Valda Budreckaitė ir Silvija Stankevičiūtė, 2020-ųjų pabaigoje ir šių metų pradžioje NMA dalyviams paruošusios kelias nuotolines užduotis.
