Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Artėja Tėvo diena. Dalijamės fragmentu iš šiai progai tinkančio eilėraščio, kurį parašė poetas Marius Burokas.
U ir J
išsišovę stuburų gumburėliai
smulkūs kaulai undinių
kvėpuoja
lyg saujoj laikyčiau
pasigavęs paukštelį
guli abipus
nemiega
šnopuoja
[…]
Visą eilėraštį rasite: Marius Burokas, „Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“. Metai, 2016, Nr. 8/9.
1939 m. gegužės 21–28 d. Kaune vyko Europos vyrų krepšinio čempionatas. Pergalę čempionate šventė lietuviai, antri liko latviai, treti – lenkai. Čempionate taip pat dalyvavo Prancūzijos, Estijos, Italijos, Vengrijos ir Suomijos rinktinės. Kitas Europos vyrų krepšinio čempionatas įvyko tik 1946 m. (Šveicarijoje), per pasaulį nusiritus kraupiam Antrajam pasauliniam karui.
Tačiau sugrįžkime į kiek neramią, bet dar taikią 1939 m. gegužę. Būtent šį mėnesį duris atvėrė greitai pastatyta Kauno sporto halė. Ką apie krepšinio čempionatą mums pasakoja to meto laikraščiai?
„Rengėjams didi garbė, bet ir nemažesnės ir pareigos, kad niekas mūsų žemėje nepatirtų nesmagumų. Mes tikime, kad lietuviškas draugiškumas neapvils. Europos krepšinio pirmenybės – pirmas toks didelis sporto įvykis Lietuvos gyvenime“, – rašė „XX amžius“.[1]“ Beje, tuo metu jau varžėsi ir moterys krepšininkės: „Trečiosios Europos vyrų krepšinio pirmenybės pradedamos moterų tarpmiestinėmis rungtynėmis Kaunas-Varšuva. Pirmenybės lyg ir nustelbė šias svarbias rungtynes, o taip neturėtų būti. Mūsų moterys krepšininkės nė kiek ne mažiau susidomėjimo ir pagarbos vertos kaip vyrai.“ [2]
Toliau skaityti „1939 m. gegužės pabaiga: „Kaunas gyvena tik krepšinio dvasia“”
1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje (dabartinėje Baltarusijoje) gimė būsimasis rašytojas, diplomatas Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz). Milašius buvo kilęs iš LDK didikų. Plačiai žinoma, kad likimas jį anksti susiejo su Prancūzija ir pranzcūzų kalba: Milašius nuo 1889 metų gyveno Paryžiuje. Mokėsi Janson de Sailly licėjuje, 1896–1898 Luvro ir Rytų kalbų mokyklose studijavo egiptologiją, asirologiją, hebraistiką. Per I pasaulinį karą buvo mobilizuotas, paskirtas į Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos spaudos biurą. 1919 m. Lietuvos vyriausybės paskirtas Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos derybose sekretoriumi. 1920–1925 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–1938 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas.
Kurti Milašius pradėjo dar jaunystės metais. Bėgant laikui, rašytojo kūryba stipriai keitėsi, evoliucionavo. Lemtingu lūžiu tapo 1914 m. patirta vizija, vidinis regėjimas. Kaip mini Nijolė Kašelionienė, misticizmas nebūdingas Prancūzijos kultūrai: „Daugelis prancūzų kritikų sutaria, kad Milašiaus kūryba – neįprastas reiškinys prancūzų literatūroje, nes intensyvus misticizmas yra retas šalyje, pasižyminčioje minties aiškumu. Šį išskirtinį poeto bruožą – misticizmą, kaip ir Adomo Mickevičiaus atveju, prancūzų tyrinėtojai sieja su lietuviško mentaliteto specifika. Be to, Milašiaus kūrybos vertėjai į kitas kalbas pastebi, kad poeto eilių grožis peržengia prancūzų kalbai būdingos poetinės tradicijos ribas, nes čia prancūziški žodžiai keisčiausiu būdu įsišaknija niekada neregėtoje svetimoje žemėje. Vertas dėmesio garsaus čekų rašytojo ir „Simfonijų“ vertėjo Milano Kunderos teiginys, jog Milašiaus poezija nėra prancūziška; esą, išlaikiusi savo lenkiškai lietuviškas šaknis, ji rado prieglobstį prancūzų kalboje kaip kokiame vienuolyne. Ir tai tik patvirtina talento originalumą.“
„Mes jį pažįstame kaip istoriką ir visuomenininką“, – 1972 m., po Z. Ivinskio mirties, „Aiduose“ rašė filosofas Antanas Maceina, ragindamas atkreipti dėmesį į Ivinskį-žmogų: šiek tiek komišką, bet ir tragišką, gilų.[1]
Istoriko biografijos ir darbų aprašymas pareikalautų kruopštaus ir ilgo darbo. Čia biografiją bei nuopelnus nupasakosime bendriausiais bruožais. Z. Ivinskis gimė 1908 m. gegužės 25 d. Kuršėnuose. 1925 m. įstojo į tuometinį Lietuvos universitetą, studijų metu pagrindiniu dalyku pasirinko Lietuvos istoriją. 1929–1932 m. studijavo Vokietijos universitetuose. Disertaciją apgynė būdamas vos 25-erių metų. Grįžęs į Lietuvą, vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto (Lietuvos universitetas pakeitė pavadinimą) Teologijos-filosofijos fakulteto Visuotinės istorijos katedrai, dėstė su istorija susijusius dalykus. 1941 m. tapo VDU Filosofijos fakulteto dekanu (pareigas ėjo iki 1942 m., kai nacių valdžia uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas).
1944 m., kaip ir daugelis inteligentų, pasitraukė į Vokietiją. 1949–1963 m. Vatikano archyve rinko istorinę medžiagą. 1955–1956 m. buvo Baltų instituto Bonoje vedėjas. 1963–1971 m. dėstė Bonos universitete. Taip pat buvo Lietuvių enciklopedijos Lietuvos istorijos iki 1600 skyriaus redaktorius. 1972 m., minint Z. Ivinskio mirties metines, „Draugo“ kultūrinis priedas publikavo paties istoriko laišką, parašytą 1970 m. Šį laišką galima vertinti kaip Z. Ivinskio autobiografiją, apimančią paskutinius 20 gyvenimo metų (t.y., veiklas Vakaruose: darbą archyvuose, tekstų enciklopedijoms rengimą, dėstymą Vokietijoje). „Nusibodo i enciklopedijas rašinėti“, – laiške atvirai teigė istorikas.[2]
Z. Ivinskis nuo jaunystės buvo visuomeniškai aktyvus, tai nepasikeitė ir emigracijoje. Apie jo visuomenines veiklas išeivijoje straipsnį parengė istorikė dr. Ilona Strumickienė: Zenono Ivinskio visuomeninė veikla išeivijoje. Soter . – Nr. 30 (2009), p. 169-182
EPAVELDE aptikome šiuos Z. Ivinskio darbus:
Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė / Z. Ivinskis. – 1936
Šv. Kazimieras, 1458-1484 / Zenonas Ivinskis. – 1955
Pernai festivalis „Poezijos pavasaris“, prieštaraudamas savo pavadinimui, įvyko antroje vasaros pusėje. Šiemet jo renginiai taip pat perkelti į vasarą. Tai parodo, kad pandemija – force majeure: nors festivalis sukasi apie poeziją, dideli formos pokyčiai, struktūros „džiazas“ jam nebūdingas. „Poezijos pavasarį“ ilgus dešimtmečius lydi tradicijos: pakilius uždarymus ir atidarymus transliuoja nacionalinė televizija, dvi savaites poetai dalyvauja renginiuose visoje Lietuvoje, teikiami įvairūs prizai, ąžuolo lapų vainiku padabinamas laureatas, išleidžiamas almanachas…
Nuo pradžių, paties pirmojo poezijos pavasario, jį lydėjo ir bohemiška neformalaus bendravimo tarp poetų atmosfera. Tai liudija Violetos Palčinskaitės plunksna (knygoje „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“):
Lyja. Mūsų vilnoniai megztukai kiaurai permirko. Judita[1] jau ėmė drebėti nuo šalčio. […] Pirmas „Poezijos pavasaris“ Lietuvoje. Netrukus už savo eilėraščius bus vainikuojamas Justinas Marcinkevičius, jis, beje, ir tos šventės sumanytojas. Mūsų daug, visas būrys. Šventė prasideda, ir poetai, pakilę nuo šlapių medinių suolų, vienas po kito eina prie mikrofono. […]
Lietus ne tik nesiliauja, bet dar sustiprėja. Staiga Vladas Šimkus, sėdintis greta mūsų, sako:
– Na, mergaitės, negi taip negerbiate savęs, kad per tokią liūtį eisite skaityti? Ar mes vergai? O jeigu jau eisit, tai nepamirškit prie mikrofono išgręžti rankraščių.
Mums linksma. Kaip smagu maištauti, kai esi jaunas. Todėl, lietui pliaupiant ant galvų ir rankraščių, išgirdusios savo pavardes, mes su Judita prie mikrofono neiname. Tą patį daro ir kurstytojas Vladas Šimkus. Esame patenkinti savo „išdidumu“.
Nebeprisimenu, ar turėjome sekėjų, bet mūsų „išdidumo“ taip niekas ir nepastebėjo, ir net mūsų nepasigedo… Matyt, nebuvome jau tokie reikšmingi, kaip norėjome. Ko gero, nepavyko ir kitas planuojamas maištas, kai į Juditos namus atvykęs Tomas Venclova ragino visus boikotuoti „Poezijos pavasarį“, kuris sutapo su Vinco Mykolaičio-Putino mirtimi…
Nakvojome palapinėse pušyne netoli Pažaislio. Persirengti neturėjome kuo, sausų rūbų nebuvo, todėl susiglaudusios su Judita plepėjome, iš paskutiniųjų bandydamos sušilti ir sulaukti ryto. Aplinkui aidėjo nemiegančių kolegų balsai, šurmuliavo naktinis gyvenimas. Staiga į mūsų palapinę įgriuvo Paulius Širvys su savo plačiu pilku kareivišku apsiaustu, kuris buvo tarsi neatskiriama jo kūno dalis.
– Mergos, mergos! – šaukė poetas. – Greičiau įsileiskit mane. Mane tuoj užmuš!
Skaityti daugiau: „V. Palčinskaitė atsiminė „Poezijos pavasario“ pradžią: „Staiga į palapinę įgriuvo P. Širvys…“ [ištraukos iš knygos „Paslapties babilonai arba Aš tau siunčiu labų dienų“]. Lrytas.lt, 2019, geg. 22.Prieiga: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2019/05/22/news/v-palcinskaite-atsimine-poezijos-pavasario-pradzia-staiga-i-palapine-igriuvo-p-sirvys–10441421
Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. gegužės 18 d. ūkininko šeimoje Lembo kaime (dabartinis Šilalės rajonas). Nuo 1871 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur tuo metu dėstė vyskupas Antanas Baranauskas. Kaip ir Baranauskas, susidomėjo filologija; nors nuomonės išsiskirdavo, vyskupas palaikė klieriką, jo siekį tirti tarmes. 1875 m Jaunius įšventintas į kunigus. 1875–1879 m. studijavo Dvasinėje katalikų akademijoje Peterburge, kur sąlygos mokytis senovės kalbų, domėtis filologija buvo labai palankios (akademijoje dėstė iškilūs to meto profesoriai). Nors sulaukė pasiūlymų likti akademijoje, 1979 m. Jaunius turėjo sugrįžti į Lietuvą, kur buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. 1880–1892 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje (įvairius teologijos dalykus, lotynų kalbą, vėliau – ir lietuvių kalbą). Visgi konservatyviam tuometiniam vyskupui kunigo susidomėjimas kalbotyra nepatiko, Jauniui buvo liepta išvykti į kurią nors kaimo parapiją. Tokiomis aplinkybėmis Jaunius priėmė pasiūlymą dirbti Kazanėje. 1898(?)–1906 m. dėstė savo alma mater, Dvasinėje katalikų akademijoje (graikų, lotynų, hebrajų kalbas). XX a. pradžioje Krokuvos universitetas K. Jaunių pakvietė vadovauti naujai steigiamai lietuvių kalbos katedrai, o Kazanės universitetas jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. Deja, Jaunius sunkiai susirgo, mirė 1908 m. Jo darbus tęsė, palikimą įamžino mokinys Kazimieras Būga. 1991 m. Lembo kaime atstatyta Jaunių šeimos klėtelė. [1]
Nacionalinėje bibliotekoje saugomas Jauniaus archyvas, apie jį 2018 m. mūsų tinklaraštyje papasakojo Rima Dirsytė: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/05/07/lietuviu-kalbos-dienai-pamineti-lietuviu-kalbos-tyrinetojai-kuriu-archyvai-saugomi-nacionalines-bibliotekos-retu-knygu-ir-rankrasciu-skyriuje/
Kazimiero Jauniaus darbų rasite Epavelde:
Dvasiškoji iškalba / surašytoji iš kun. d-ro K. Jauniaus išguldinėjimų. – 1909. – 40 p.
Lietuvjų kalbos gramatika / kunigo Kazimiero Jauniaus. – 1911. – VIII, 216 p.
Toliau skaityti „Primirštas kalbotyrininkas Kazimieras Jaunius”