Gegužės 18-oji – Tarptautinė žavėjimosi augalais diena

Parengė Deimantė Žukauskienė


Nuo 2012-ųjų kasmet gegužės 18 dieną minima Tarptautinė žavėjimosi augalais diena. Diena minima įvairiose pasaulio šalyse. Ji skirta pagerbti žemėje augančioms augalų rūšims, kurių mokslininkai suskaičiuoja daugiau nei 250 tūkstančių. Lietuvoje šventę organizuoja botanikos sodai: supažindina visuomenę su augalų rūšimis, siekia parodyti augalų tyrimų svarbą žemės ūkiui, tvariai maisto pramonei, aplinkosaugai, sodininkystei, miškininkystei ir ne maisto produktų pramonės – popieriaus, medienos, chemijos, energetikos ir farmacijos – produkcijai. Epaveldas.lt gausu įdomios archyvinės medžiagos susijusios su įvairiomis augalų rūšimis, augalų auginimu bei puoselėjimu.


Kaip gyvena augmenys? / pagal Lunkevičių ir kitus. – 1901. – 129 p.

Apie botanikos organografijos lietuviškąją terminologiją / d-ras K. Grinius. – 1914. – 15 p.

Želmenija. – 1921-1923

Sąrašas sėklų Lietuvos universiteto Botanikos sodno 1924 m / [prof. dr. C. Regel, Pr. Martynaitis]. – 1923

Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbai. T. 11 (1936) : Botanikos skyrius. – 1936

Gydantieji augalai / J. Birzinas. – 1939

Filosofui Stasiui Šalkauskiui – 135 metai

Lietuvos pašto nuotr. / Stasys Šalkauskis

Šiemet sukanka 135-osios filosofo Stasios Šalkauskio gimimo  ir 80-osios jo mirties metinės.

S. Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. Augo ir brendo Šiauliuose. 1911 m. baigė Maskvos universitetą (teisę). Nuo 1911 m. gyveno Samarkande, nuo 1915 m.  – Šveicarijoje, 1915–1920 Fribūro universitete studijavo filosofiją.  1920 m. grįžo į Lietuvą. 1921–1922 m.  dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, 1922–1940 m. filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką – Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. jis vadinosi Lietuvos universitetu). 1927–1930 m.  buvo Ateitininkų federacijos pirmininkas, sistemino ir aiškino ateitininkų principus ir pareigas. Įkūrė ir 1921–1922 m.  redagavo žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. –  žurnalo „Židinys“ redaktorius.1939–1940 m. – universiteto rektorius. 1940 m.,  SSRS okupavus Lietuvą, atleistas iš rektoriaus ir dėstytojo pareigų.[1]

„Išskirtinė valia, nuoseklumas, logika, sistema, nežiūrint silpnos sveikatos, padėjo tėvui labai daug pasiekti palyginti per labai trumpą laiką“, – 2011 m., minint 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, pabrėžė filosofo sūnus, fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskis.[2]

Toliau skaityti „Filosofui Stasiui Šalkauskiui – 135 metai”

Pranciškus Baltrus Šivickis: aplink pasaulį per 22 metus

Kas bendro tarp šios medūzos ir JAV lietuvių laikraščio „Draugas“? Pranciškus Baltrus Šivickis! Zoologas kurį laiką dirbo šio laikraščio redaktoriumi, o medūza pavadinta jo garbei (Carybdea sivickisi).

Pranciškus Baltrus Šivickis (1882–1968) gimė Žalakiškių kaime, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Baigęs Šiluvos pradžios mokyklą, mokėsi savarankiškai. 1905 m. aktyviai dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose. Po to jaunam vyrui teko slapstytis nuo caro valdžios, 1906 m. jis emigravo į JAV. Šivickis įsikūrė Čikagoje, kur gyveno jo dėdė. Dirbdamas paprastus darbus, lankė vakarinę mokyklą, susitaupė pinigų studijoms Valparaiso universitete (Indianos valstija), kur mokėsi daug lietuvių (universitete veikė lietuviškos organizacijos, net įvestas lietuvių kalbos kursas). Šivickis šiame universitete įgijo gamtos mokslų bakalauro laipsnį. Vėliau studijavo dar keliuose universitetuose, tuo pačiu metu keisdamas darbus – kurį laiką dirbo „Draugo“ redaktoriumi.

Toliau skaityti „Pranciškus Baltrus Šivickis: aplink pasaulį per 22 metus”

Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės

Parengė Arida Riaubienė


Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Norint deramai įvertinti tokios dienos svarbą ir reikšmę, tikslinga sutelkti dėmesį į žodžio laisvės ribojimų ir cenzūros temą. Žinome, kad ir tarpukario Lietuvoje įstatymuose neapibrėžta cenzūra varžė knygų leidybą, jų platinimą. Augantis nepasitenkinimas tokia politika skatino įvairių diskusinių straipsnių spaudoje atsiradimą. 1939 m. dienraštyje „XX amžius“ buvo išspausdintas straipsnis „Spaudos priežiūra“, pasirašytas neišaiškintu slapyvardžiu Džiustras[1]. Straipsnyje aptariami spaudos priežiūros uždaviniai valstybės gyvenime, svarstoma apie cenzoriui reikalingą išsilavinimą.

Pateikiame keletą ištraukų iš šio straipsnio[2]:

„[…] Kiekvienas spaudos darbas paliekamas sauvališkai priežiūros žmonių interpretacijai ar net asmeniškai malonei spaudos darbą savaip iškomentuoti. Tokiu atveju ypač susiduriama su pačių priežiūros žmonių erudicija ir moraliniu lygiu. Spaudos darbininkai dažnai yra mokslininkai, eruditai, menininkai, sociologai ir bendrai, kūrybiniais gabumais apdovanoti žmonės. Tai yra tas kadras, kuris ir kuria valstybės bei tautos kultūrinį ir dvasinį gyvastingumą, kuris žadina ir veda visuomenę pažangos ir kūrybos keliais. Per spaudą ateina į gyvenimą naujos idėjos, nauji sumanymai ir projektai, prasiveria nauji dvasios ir kultūros horizontai. Savaime suprantama, kad priežiūros žmonės bent iš dalies turėtų prilygti spaudos kūrėjams, turėtų bent tinkamai juos suprasti. Šiuo atveju  spaudos priežiūros žmogaus pareigos yra atsakingesnės ir sunkesnės, negu atskirų leidinių redaktorių pareigos. Faktiškai valstybinės priežiūros žmogui ir tenka stovėti aukščiau redaktorių. Jo nurodymai redaktoriams yra privalomi. Tačiau ir praktikoje ir čia nestinga kurioziškumo. Tuo tarpu, kai įstatymas reikalauja iš redaktoriaus aukštojo mokslo cenzo, spaudos priežiūros žmogui šis nuostatas netaikomas. [„XX amžiaus“ redakcija skaitytojams priminė, kad Lietuvoje yra spaudos priežiūros sistemoje dirbančių valdininkų, baigusių aukštąjį mokslą – A. R.]. Dar ryškesnį vaizdą gausime, atkreipę dėmesį į priežiūros etatų lygį. Priežiūros žmonių kategorijos būva žemesnės už redaktoriaus. Tuomet savaime nereikia norėti, kad priežiūron patektų žmonės eruditai, didelio išsilavinimo ir stažo. Tose valstybėse, kur prieš D. karą veikė spaudos cenzūra, dažnai cenzoriais galėjo būti žmonės tik su ypatingai dideliu stažu mokslo, meno, literatūros ir politikos srityse. Cenzorių pareigoms dažnai buvo kviečiami profesoriai. Esą Puškino raštus cenzūruodavęs pats caras, kad nebūtų įžeistas ar nesuprastas didysis tautos kūrėjas. Daugelyj valstybių spaudos priežiūra neišeidavo iš policijos rankų.

Toliau skaityti „Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės”

Gegužės 2 d. gimė poetas Jurgis Baltrušaitis

Parengė Deimantė Žukauskienė


Jurgis Baltrušaitis (1873–1944) – žymus lietuvių poetas simbolistas, savo kūrybinį kelią pradėjęs rašydamas rusų kalba. Jo poezijos simbolizmas kyla iš lietuviškų pasakų, padavimų, liaudies dainų, gimtinės peizažų. J. Baltrušaičio eilėraščių turinys pateikiamas paprasta forma: taisyklingi posmai, išlaikytas ritmas ir rimas, neįmantri kalba.

D. Vasermanas. Nuotrauka. Jurgis Baltrušaitis. 1935. Maironio lietuvių literatūros muziejus (LIMIS)

Žvaigždžių giesmė

Pilna, pilna naktis žvaigždžių!
Jų tylią psalmę aš girdžiu –
Ji neapsakoma žodžiu…

Tai amžių aukuro žiedai,
Kuriuos tu, akli, visadai
Prie žemės slenksčio atradai…

Šit atdara visa būtis!
Ir tas, kas mįslę jos išvys,
Bus jos dalyvis ir dalis…

Dienos liepsna laki, srauja,
Ir trūksta valandos gija –
Širdies netuok per daug su ja…

Nakties žvaigždžių ugnis skalsi.
Gerbk ją šios žemės ilgesy –
Tu amžių smilkalas esi…


Jurgis Baltrušaitis. Poezija. Išleido kun. P. M. Juras, Boston, 1948.