Mėnuo: 2025 birželio

Baroko poetas ir Bezdonių geležinkelio stotis

2025-ieji Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metai

Parengė A. M.

Ką mums sako Bezdonių pavadinimas šiandien? Daugeliui jis asocijuojasi su maža stotele, kurioje vos porai minučių stabteli ne pats prašmatniausias, tik trečios klasės vagonus šiaurės rytų kryptimi iš Vilniaus į Turmantą vežantis traukinys. Bezdonių vardą tikrai girdėdavo studijuojantys klasikinę filologiją, nes žymusis baroko poetas Sarbievijus čia leido vasaras jėzuitams priklausiusiame dvare ir kūrė šių vietų grožį apdainuojančias eiles. Tiesa, nukakti ten turėjo arkliais, nes iki geležinkelio bėgių nutiesimo dar ištisi šimtmečiai… Dabar jau ne tik „klasikiniai“ filologai, bet ir visi socialinių tinklų vartotojai, gal dar keletas užsilikusių mėgėjų skaityti kelionių vadovus, lengvai susieja Sarbievijaus vardą su Bezdonimis. Bet vargiai kas girdėjo apie sumanymą pastatyti Sarbievijui paminklą prie Bezdonių geležinkelio stoties.

Pažiūrėjus į įrašus Lietuvos valstybės istorijos archyvo (toliau – LVIA) byloje[1], atrodo, kad tokių tebuvo trys[2]. Paminklo idėja kilo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkui ir Senienų muziejaus vedėjui Eustachijui Tiškevičiui 1860 m. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad vieta paminklui pasirinkta ne prie dvaro ar poeto apdainuotos Bezdonių girios, bet prie kuklaus medinio Bezdonių geležinkelio stoties pastato, kurio vieta ir tūris mažai pakito iki šių dienų. Tai sietina su Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija, kurios tiesimas Rusijos caro įsaku buvo paskelbtas valstybinės reikšmės darbu. Kadangi bet kokiai statybai ir net remontui (paminklų, bažnyčių, namų) buvo reikalingas valdžios leidimas, grafas E. Tiškevičius kreipdamasis su prašymu į generalgubernatorių ir tikėdamasis jo palankumo jau pirmame sakinyje pamini šį imperijos pasididžiavimą – ką tik nutiestą geležinkelį: „Varšuvos–Peterburgo geležinkelio linija pirmoje nuo Vilniaus stotelėje bėga per Bezdonių miškus, kuriuos dar XVII a. savo lotyniškomis eilėmis įamžino garsusis tų laikų poetas Motiejus Sarbievijus…“[3].  

Štai toks paminklas[4] turėjo iškilti baroko dainiui visuomenės, tiksliau sakant, Archeologijos komisijos narių, lėšomis pačios žemiausios, ketvirtos klasės Bezdonių geležinkelio stotyje (palyginimui: Vilniaus geležinkelio stotis buvo pirmos klasės, o Virbalio – aukščiausios, nes ji pasienyje, tarptautinė).

Toliau skaityti „Baroko poetas ir Bezdonių geležinkelio stotis”

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo

2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį.

Leidinį parengė Lituanistikos skyriaus tyrėjai Irmina Abramovienė ir dr. Tomasz Blaszczak. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Apibendrintai galima pasakyti, jog šie Z. Toliušio tekstai fiksuoja nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Ši atsiminimų dalis, vėliau paties Z. Toliušio priskirta antrąjam atsiminimų tomui, pradėta rašyti apie 1946 m. – tarp antrojo ir trečiojo įkalinimo, slapstantis nuo vėl gręsiančio suėmimo[1].

Dvarų aprašymai papildyti atsiminimais iš Z. Toliušio apsilankymų juose, rašytais iš netolimos laiko perspektyvos – dvaruose lankytasi 20 a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje. Dalis šių apsilankymų turėjo pramoginį-pažintinį pobūdį, kartu su kauniečiais: dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi, ir istoriku Konstantinu Jablonskiu, ar Šiaulių apygardos teismo pirmininku Peliksu Bugailiškiu. Nemaža kelionių į dvarus dalis buvo susijusi ir su Z. Toliušio profesine veikla, su atstovavimu Tiškevičiams bei Plateriams, ar Biliūnų ir kitų dvarų bylomis.

Leidybos darbus planuojama užbaigti dar šiais metais, o kol kas kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis vaizdingai aprašo apsilankymą Raudonės pilyje.

„Aš vis kalbinau A. Žmuidzinavičių nutapyti man Raudonės pilį, kuri nuo jaunystės dienų žavėjo mane. Vieną vasaros dieną – tai buvo berods 1937 metais – mudu nuvykome automobiliu į Raudonę. Žmuidzinavičius paėmė su savim viską, kas buvo reikalinga, kad vietoj nutapyti Raudonės pilį. Atvykę vieton Raudonėn, mudu pirmiausiai turėjome parinkti vietą, iš kurios pilis gražiausiai atrodė.

[…]

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo”