Autorius: LS

Vytas Valaitis – pasaulio įžymybes įamžinęs JAV lietuvis

Parengė Dalia Cidzikaitė

Pasak Pauliaus Jurkaus, XX amžiaus šeštajame–septintajame dešimtmetyje Vytas (Vyt) Valaitis buvo bene vienintelis lietuvis, sutikęs visas pasaulio įžymybes. Tarp Valaičio padarytų nuotraukų yra tokių žmonių kaip muziko Pablo Casalso, dailininko Hanso Hofmanno, aktoriaus, komiko Dicko Gregory, dramaturgo Edwardo Albee, pirmosios JAV ledi Claudios Alta Johnson, JAV prezidento Johno F. Kennedy šeimos narių portretai. JAV lietuvio fotoaparatas būtų įamžinęs ir popiežių Paulių VI, deja, nespėjo – fotografas mirė motociklo avarijoje Niujorke 1965 metų spalio 4 dieną, tą pačią dieną, kai turėjo fotografuoti katalikų bažnyčios vadovą. Jam tebuvo 34 metai.

Vyto Valaičio autoportretas, „Draugas“, 1966 m. kovo 12 d., p. 3.

Pasak „Saturday Evening Post“, Valaitis buvo talentingas fotografas, kurio darbai pasirodė didžiuosiuose žurnaluose, tokiuose kaip LIFE, „Sports Illustrated“, „Newsweek“, „Look“, „Paris Match“, „US News and World Report“, 1961, 1962 ir 1966 metų leidinyje „Photography Annual“.

1965 metų spalio 30 dieną laikraštyje „Draugas“ pasirodžiusiame nekrologe Jurkus fotografą įvardijo kaip pirmąjį lietuvį fotografą, kuris pasiekė tokio žinomumo JAV visuomenėje, ir vieną geriausių to meto fotografų šalyje.

Vytas Valaitis gimė 1931 metų vasario 4 dieną Kaune. Gimnaziją pradėjo lankyti Vilkaviškyje, dėl prasidėjusio karo mokslus tęsė Grėvene, Vokietijoje, vidurinę mokyklą baigė 1951 metais jau Amerikoje – Amsterdame, Niujorko valstijoje. 1959 metais baigė fotografijos meno studijas Ohajaus universitete. Dar būdamas studentas, 1957 metais lietuvis laimėjo tarptautinę premiją už nuotrauką, kurią jis padarė eidamas Niujorko gatve. Tąkart lietuvį išgarsinusioje nuotraukoje jo fotoaparatas pagavo du gatvėje žaidžiančius berniukus. Iškart po studijų Valaitis apsigyveno Niujorke, ketverius metus dirbo žurnale „Newsweek“. Dirbdamas šį darbą, turėjo progos fotografuoti Amerikos kongresmenus, senatorius. Jam ne kartą teko būti Baltuosiuose rūmuose, jis fotografavo prezidento Kennedy laidotuves, važinėjo su prezidento Lyndono B. Johnsono rinkimine kampanija. Išėjęs iš žurnalo, Valaitis dirbo laisvai samdomu fotografu. Vienas amerikiečių žurnalas lietuvį pristatė kaip vieną geriausių laisvai samdomų Amerikos fotografų.

„Dainuojantis lietuviškasis, akademinis jaunimas Urbanoje“, Draugas, 1966 m. kovo 12 d., p. 3.

Valaitis daug keliavo – ne tik po Ameriką, bet ir Skandinaviją, Izraelį, lankėsi Romoje, Paryžiuje. Iš visur parsivežė šūsnį fotografijų. Nevengė fotografuoti ir Amerikos lietuvių gyvenimo. Bendradarbiavo su žurnalu „Ateitis“, fotografavo 1957 metais Čikagoje vykusią pirmąją JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventę, sudarė jos nuotraukų albumą. Jurkaus teigimu, Valaitis fotografavo viską, bet labiausiai jis mėgo fotografuoti žmones – ne pasipuošusius, ne sušukuotus, o gyvenimiškus. Žurnalo „U. S. Camera“ redaktorė tai išsakė dar kitais žodžiais: Valaitis su savo aparatu nebuvo tik faktų, momentų metraštininkas. Jis ieškojo ŽMOGAUS. Jis norėjo įsiskverbti į žmogaus vidų, pajusti jį ir tik tada užfiksuoti savo fotoaparatu.

Valaičio darbų kolekcija saugoma Jeilio universiteto bibliotekoje, JAV. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas tik vienas su Valaičiu susijęs objektas: lankstinukas „Vyto Valaičio akimis…“, kuris greičiausiai buvo išleistas 1966 metais pirmojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso Čikagoje metu vykusios parodos tuo pačiu pavadinimu kaip ir lankstinukas proga.

Lankstinukas „Vyto Valaičio akimis…“, New York, [1966?], Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Daugiau Valaičio darbų rasite čia: https://www.gettyimages.com/photos/vytas-valaitis

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Tarpukario advokatas Zigmas Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, priklausė įvairioms organizacijoms, daug dėmesio skyrė labdarai, domėjosi Lietuvos meno ir kultūros istorija. Z. Toliušis buvo liudininkas, savo akimis matęs nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Savo atsiminimuose ir apybraižose jis rašo: „Kaip visiems žinoma, dvarininkai-bajorai praeity vaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Nekalbant jau apie gilesnę senovę, kuomet bajorai nevaržomai ir neribotai valdė ir tvarkė Lietuvą ir visus jos gyventojus, dar šio amžiaus pradžioje dvarininkai turėjo savo rankose apie pusę viso krašto žemių ir daug svėrė ekonominiame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime. […] Dvarininkai, nekalbant jau apie tai, kad jie XIX amžiuje organizavo ir vadovavo dviems sukilimams prie carinį despotizmą ir ugdė tautoje laisvės idealus, be to, statė dvaruose prašmatnius rūmus, sodino ūksmingus parkus, steigė puikias bažnyčias bei vienuolynus, sudarinėjo savo rezidencijose bibliotekas bei meno galerijas, gaminosi savo palociams stilingus baldus, pirko užsieniuose ir gabeno Lietuvon žinomų dalininkų paveikslus bei skulptūras, porcialianos išdirbinius, kilimus ir kitus meno objektus. Žodžiu, jie gražino, puošė ir dabino mūsų žemės paviršių, diegė Lietuvoje Vakarų kultūros žiedus ir turtino krašto meno ir kultūros lobyną“. Domėjimosi kultūros istorija vedamas, Z. Toliušis stengėsi surinkti žinias iš žmonių, kurie gyvai atsimenu garsių dvarininkų giminių atstovus, užfiksuoti jų atsiminimus ir bent iš dalies išsaugoti „dingusių gadynių šešėlius“.

Čia pateikiame mažą ištrauką iš rengiamo antrojo atsiminimų tomo – šį kartą apie garsios Oginskių giminės atstovus.

Rietavo dvaro sodyba. Kunigaikščių Oginskių dvaro rūmai ir parterio fragmentas iš pietryčių pusės. ~1920 m. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus

„Augant pas tėvus, man nekartą teko girdėti apie kunigaikščius Oginskius[1]  ir jų Rietavo dvarą[2]. Nors tarp mano gimtinės (Jurbarko valsčiuje) ir Rietavo buvo virš 100 kilometrų atstumo, bet garsas apie Oginskius skambėjo plačiai ir pasiekdavo tolimiausius Žemaičių krašto užkampius.

Buvo pasakojama apie nepaprastai didelius Oginskių turtus, apie tai, kad kuris tai Oginskis buvęs vieno iš rusų caro pavainikis sūnus ir kad todėl jisai visai nesiskaitydavęs su vietos valdininkais ir net su pačiu Kauno gubernatorium.

Buvo kalbama, kad po Kražių įvykių  (1894 m.) į Rietavą kokiais tai reikalais buvęs atvykęs Raseinių ispravnikas (policijos vadas), berods Vichmanas , dalyvavęs Kražių skerdynėse ir nekaltų kražiečių plakime. Bagdonas Oginskis[3]  įsakęs savo žmonėms suimti atvykusį ispravniką, nugabenti jį arklidėn ir ten įkrėsti jam 50 bizūnų. Jokie ispravniko skundai ant Oginskio nieko nepadėję ir ispravnikas po kurio laiko buvęs iškeltas į kitą vietą. Taip kunigaikštis Oginskis reagavo į Kražių skerdynes.

Bagdonas Oginskis buvęs didelis šposininkas, pavyzdžiui, vasarą kartais išvažiuodavęs pasivažinėti ketverta arklių pakinkytomis šlajomis. Ypatingai jis mėgdavęs pasityčioti iš valdininkų. Kartą, kai iš Oginskio kam tai buvę priteista 18.000 rublių, kurių Oginskis geruoju nenorėjo mokėti, į Rietavą atvykęs kamarninkas (teismo antstolis) ir pareikalavęs sumokėti pinigus pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą. Oginskis paprašęs antstolį atvykti per savaitę ir kai antstolis vėl atvažiavęs, tai jam buvęs įteiktas maišas, kuriame po vieną kapeiką buvusi supilta visa priteistoji iš Oginskio 18.000 rublių suma. Vargšas antstolis skaitęs pinigus kelias dienas.

[…]

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”

Ignoto Grubinsko (ir mūsų) palinkėjimas Naujųjų proga: „Pasotinkite savo dvasiškus troškimus skaitymu!“

Visus metus dalijamės su skaitytojais tuo, ką randame įdomaus, reto ar pamiršto bibliotekoje saugomuose spaudiniuose, rankraščiuose ir suskaitmenintuose dokumentuose. Tad ir Naujųjų Metų įrašas bus bibliotekinis-knyginis. Šį kartą tai ištrauka iš dienoraščio – kaip, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis ir su kokiomis viltimis Naujuosius 1893 metus Kaune pasitiko caro kariuomenės kareivis Ignotas Grubinskas, pradedantis paskutinius savo tarnybos metus. Jo rankraštinis dienoraštis, saugomas mūsų bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, ką tik pasirodė knygos pavidalu (Ignoto Grubinsko dienoraštis, sudarytoja, redaktorė ir komentarų autorė Asta Miltenytė; straipsnių autoriai Juozas Skirius ir Giedrius Subačius, Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2025).

Klausiate, kodėl buvo pasirinktas ne kalėdinis, bet naujametinis įrašas, nors XIX amžiaus pabaigos kareivėliui religinės šventės kur kas reikšmingesnės? Priežastis paprasta – dienoraščio sąsiuvinį mėlynais viršeliais jis pradeda rašyti būtent sausio 1 dieną:  

Kaunas. 1 Sausio 1893 m.  

Praejo naktis, iszauszo rytas ir sulaukiau dieno Naujų metų. Pasveikinu tavę naujas mete! – Ką man źadi suteikti per szios metus? Ar liudnas skausm̅us ar szirdēs linksmybes? – Tikesiu kad důsi man paskutynią geradejistę. Vis tai szindiena noriu kad pradeczia givenima geresni. Ar pabaigsių laimingai kareiviszką tarnystę ir ar isipildis mano uzmanimai? – Ant tu klausim̅u atsakimus duos tik ateinantis laikas. Bednai pradedu szios metus, nes keskeleje beliko tik 5 kapeikos. Ar busiu bagotesnis ar bednesnis per sziůs metus. Pernei iszlaidźiau per isztisus metus be maza-ko 60 rubliu, o uzpernei 95 r. taigi pernei maźiau iszlaidziau ne kad uzpernei ant 35 rubliu. O kad paklaustu ant ko iszejo tie 60 rubliu tai ant pom̅etes nepasakyczia kad ne but knįgeleje paraszyta. Vis tai ant knįgu, tai ant popere, marku ir konvertu ir ant valgim̅o iszleista. Kai surokůsiu kiek ant ko iszleista tai vel dnevniką suraszysiu. –

Ką gera pernikszczios metůsi suveikiau? – Dievu deku iszbuvau sveikas, du kartu buvau pervaźiavęs nam̅o kemineti ir pasotinau savo dvasiszkus troszkimus skaitim̅u laikraszcziu ant prigimtos kalbos.

Dienoraščio ištrauka nėra labai džiaugsminga, visais laikais žmonės turėjo savų rūpesčių, kentė nepriteklius, nerimavo dėl ateities, bet įprasta šia proga sveikinti ir linkėti geresnių metų – tad linkime visiems mūsų skaitytojams to, ko sau linkėjo dienoraščio autorius jo paties žodžiais:

Pasveikinu tavę naujas mete! 

[…] noriu kad pradeczia givenima geresni

[būti] sveikas

kemineti (svečiuotis, pasižmonėti)

pasotin[ti] savo dvasiszkus troszkimus skaitimu laikraszcziu ant prigimtos kalbos

Paskutinį Grubinsko, beje, tikro skaitymo ir rašymo fano, palinkėjimą XXI amžiuje tenka praplėsti: linkime skaityti ne tik laikraščius, bet ir dvasiškai praturtinančius tekstus tinklaraščiuose, naujienlaiškiuose, feisbuke, instagrame ir kitur (ir ne vien gimtąja kalba). 

Jane Austen – 250: apie vieną įžymų jos sakinį ir šio sakinio vertimus į lietuvių kalbą… Kanadoje

Parengė V.B., padėjo A.M.

Iš BBC mini serialo „Puikybė ir prietarai“ (1995, rež. Simonas Langtonas)

„Viena tiesa yra universaliai pripažinta, būtent, kad jaunam vyrui, valdančiam gerokai turto, yra reikailnga [reikalinga] žmona“, – taip Kanados lietuvė Stasė Prapuolenytė (1913– 2002) išvertė vieną žymiausių sakinių pasaulio literatūros istorijoje[1]. (Originalo kalba: „It is a truth universally acknowledged, that a single man in possession of a good fortune, must be in want of a wife.“) Juo prasideda anglų rašytojos Jane Austen, kurios 250-metis minėtas 2025-aisiais, romanas „Puikybė ir prietarai“ (angl. „Pride and Prejudice“). Šia proga siūlome pasidomėti sakinio vertimais Kanadoje, jo vertėjomis ir dar šiuo bei tuo.

1956-aisiais žurnalas „Moteris“, ėjęs Kanadoje, publikavo trumpą ištrauką iš „Puikybės ir prietarų“ – išverstą pirmąjį skyrių[2]. Nurodyta, kad tekstą „sulietuvino S.P.“[3]. Už inicialų beveik neabejotinai slėpėsi minėtoji Prapuolenytė, tuometė žurnalo „Moteris“ redaktorė. Kiek anksčiau, 1953 metais, žurnale „Aidai“ ji publikavo straipsnį „Didžiausioji anglų beletristė Jane Austen“ [4]. „Jane Austen yra viena iš populiariausių moterų rašytojų anglų literatūroje. Jos populiarumas nėra pigus: savo srityje ji yra pirmos eilės kūrėja – menininkė. Ji yra davusi anglų literatūrai puikiai išbaigtą šeimos gyvenimo romaną“, – rašė straipsnio pradžioje[5]. Prapuolenytė turbūt jau puikiai mokėjo anglų kalbą. Gavusi stipendiją, 1939 m. išvyko studijuoti į Britaniją (remiantis nekrologu, kurį 2003 m. publikavo Kanados lietuvių laikraštis „Tėviškės žiburiai“, studijavo anglų ir vokiečių kalbas), į tėvynę nebegrįžo. 1952 m. pasiekė Kanadą: joje turėjo lietuvių draugų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusių į Vakarus, be to, čia gyveno jos pusbrolis su šeima[6]. Rašė poeziją, išleido rinkinį „Mieli žodžiai“[7].

Puslapio fragmentas iš žurnalo „Lietuvių dienos“ (1957, Nr. 9)
Toliau skaityti „Jane Austen – 250: apie vieną įžymų jos sakinį ir šio sakinio vertimus į lietuvių kalbą… Kanadoje”

Elena VALIUKAITĖ: Zitos Mažeikaitės knygos „Tenoriu būti: eilėraščiai“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija

Autorės knygų lentyna

Kas išlieka, kas praeina

                 Norite žinoti, kodėl negalima valgyti dvilypių obuolių? O gal norite prisišaukti lietų? Kodėl negalima juoktis iš pat ryto? Rodyti pirštu į dangų, neadyti drabužio ant savęs? Ką daryti, kad per kaitrą neišsektų šulinys? Ir dar daugybę kitokių patarimų ar pamokymų, atėjusių iš senų laikų. Iš ten, ką įpratome laikyti prietarais, ką jau seniai pamiršome.

                Į tai atsakymus galima rasti nedidelėje, 82 eilėraščių Zitos Mažeikaitės-Sajienės poezijos knygoje tenoriu būti / eilėraščiai.Keturi rinkinio skyriai: „Dzūkijos kaliausės“, „sudie, žalia duonele…“, „močiutės Magdelenos užkalbėjimai“, „paveiksluok akimis“ – nukelia į praeities kaimą. Su tikrais žmonėmis, papročiais, tradicijomis, auklėjimu ir auklėjimusi. Ir daugybe girdėtų, bet šiek tiek primirštų žodžių. Stebina autorės atmintis: tiek augalų, paukščių pavadinimų! Juk jos jaunystė prabėgo miesto aplinkoje: Marijampolės, anuomet Kapsuko, Vinco Mykolaičio-Putino internatinėje mokykloje, Vilniaus universitete, Greifsvaldo universitete. O eilėraščiuose ir kiškio kopūstai, ožekšnis, raskila, takažolė, saldinė, blužnutės, lepeškos, gegutės kurpelės, kikilis meleta, tilvikas… Tad tekstų kalba tiesiog prašosi išsamesnės analizės.

                Rinkinyje pinasi ir sovietinio laiko ženklai. Darbai ar punktyru nubrėžti žmonių santykiai, bet poetė nei kritikuoja, nei moralizuoja, tik nuolat primena apie žmogaus būties laikinumą, nesugrąžinamus praradimus. Kaip ir ta dzūkiška kalba: ciesiai dešiniu keluciu…

                Nors poetės gimtinė Suvalkija (Prienų rajonas), bet jau galima sakyti, kad tai – Dzūkijos pašonė. Gerai žinantieji tuos kraštus atpažins jos minimus upelių ar kitokius pavadinimus, gal net biografijos fragmentus, nors autorė – kultūros žmogus. Apie tai liudija lankytos pasaulio vietos (Zūrichas, Venica), (verčiama Bergmano kūryba, paminėtas Ragnarökas, įpinami vokiški, lotyniški žodžiai). Bet tai skaitytojo neapsunkins, tikrai nereikės vartyti žodynų.

                Šis rinkinys jaunam skaitytojui turėtų patikti papasakotomis istorijomis, kai kuriais etnokultūros dalykais, o sulaukusiam brandaus  amžiaus – knygos pavadinimas primins amžiną vertybių kaitą:

Stengiausi atrodyti,
troškau turėti.
Dabar tenoriu
būti.

Anotuojama knyga: Zita Mažeikaitė, „Tenoriu būti / eilėraščiai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Kalba neredaguota.