Autorius: LS

Židiniai ir žmonės

1910 m. lapkričio 24 d. Igliaukoje, Marijampolės valsčiuje, gimė Viktoras Katilius – prozininkas, vertėjas, kritikas. 1928 m. Lietuvos universitete pradėjo studijuoti mediciną, tačiau netrukus pasirinko humanitarinius mokslus. 1937 m. baigė Humanitarinių mokslų fakultetą. Universiteto ir tarpukario Lietuvos literatūrinio gyvenimo atmosfera atsiskleidžia jo atsiminimų knygoje „Židiniai ir žmonės“. Siūlome kelias ištraukas:


„Nebus, daktarėli, iš tavęs daktaro, nebus…“ — anatomikume kartą man tarė prof. J. Žilinskas — krasniologas ir anatomas, apžvelgęs mano psichofizinį tipą ir kiaušą. Aš ir pats tai žinojau: savo kambarėlyje formalinu persikvėpusiais drabužiais po senovei rašinėjau eiles arba varčiau V. Mykolaičio-Putino paskaitų užrašus. Pjaustinėti lavonus man nebuvo atkaru; visus pirmųjų metų mediko egzaminus aš taip pat išlaikiau; vadinas, jei visa tai mečiau, tai priežastys buvo kaip tik tos, kurias manyje įžiūrėjo prof. J. Žilinskas.


Norėtųsi pasakyti atvirai: mes buvom blogi studentai — studentai su įsivaizdavimu. Daug kas iš mūsų buvome tiesiog nedisciplinuoti ir išbjurę (gal dėl to nestigo ir vadinamųjų „amžinųjų studentų“, ypač humanitarų fakultete). Liberalaus kontroliavimo sąlygomis mes menkai lankydavome paskaitas, erzindavome profesorius atviru apsileidimu, jausdavomės mokymosi pareigos nesaistomais autonomais ir dėl to nepasiėmėm iš profesorių tiek, kiek būtume galėję. Prof. G. Študerus kartą, supykęs dėl mano nepasiruošimo, ne tik nedavė semestrinio kolokviumo parašo, bet nubloškė mano studijų knygelę į grindis ir ėmė klykti.

Toliau skaityti „Židiniai ir žmonės”

Lietuvių tautos patriarchas ir jo rašytinis palikimas

1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių̨ ūkininkų̨ šeimoje gimė Jonas Basanavičius. Tokiose šeimose dažnai norėta, kad vienas iš sūnų „išeitų į kunigus“:  Basanavičius čia išsiskiria tuo, kad sugebėjo tėvus geruoju perkalbėti, užglaistyti konfliktą. Iš pradžių̨ įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau po metų perėjo studijuoti medicinos. Daugelis turbūt viena ausimi girdėjo arba akies krašteliu kažkur matė faktą, kad Basanavičius gyvenimas glaudžiai susijęs su Bulgarija. Bulgarijon Basanavičius išvyko, nes jaunam gydytojui nepavyko įsitvirtinti Maskvoje. Nuo darbo likusį laiką jis skyrė Lietuvos praeities tyrinėjimams, prasidėjusiam tautiniam atgimimui. Nuo 1882 m. vidurio, dėl pasikeitusių aplinkybių atsisakęs vyriausiojo gydytojo tarnybos Lomo miesto ligoninėje, Basanavičius, dar jaunas vyras, dvejus metus romantiškai klajojo po Europą. Prahoje sutiko būsimąją žmoną Gabrielę Eleonorą Mol. Meilės miestu Basanavičiui tapusi Praha lietuvių kultūros istorijoje svarbi tuo, kad čia Basanavičius galėjo stebėti kitos nedidelės tautos – čekų – kultūrinę emancipaciją; parengė spaudai pirmąjį Aušros numerį (vėliau Aušrą redagavo kiti asmenys). 1884 m. Basanavičius, jau su žmona, sugrįžo į Bulgariją, vėl gydytojavo. Atėjo sudėtingi laikai:  šalis buvo politiškai nerami, o abu sutuoktiniai susidūrė su rimtomis sveikatos bėdomis. 1889 m. jaunoji žmona mirė nuo džiovos. Visgi Basanavičius Bulgarijoje suleido šaknis (bent jau kuriam laikui): 1891 m. jam suteikta Bulgarijos pilietybė, 1892 m. jis persikėlė į Varnos miestą. Basanavičius aktyviai dalyvavo šio miesto viešajame gyvenime, buvo išrinktas į miesto tarybą. Dabar Varnoje yra Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nenorėjo sugrįžti į Tėvynę: caro valdžia Basanavičiui nesuteikdavo oficialaus leidimo. Visgi 1905 m. Basanavičius sugrįžo, apsigyveno Vilniuje ir įsitraukė į aktyvų kultūrinį bei politinį gyvenimą. Dabar visiems puikiai žinoma, kad ilgamečio darbo kulminacija tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymas 1918 m. vasario 16 d. Gal kiek mažiau žinoma, kad 1920 m., Basanavičius liko gyventi okupuotame Vilniaus krašte. Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d.[1], Lietuvai minint devintąsias nepriklausomybės metines.

Toliau skaityti „Lietuvių tautos patriarchas ir jo rašytinis palikimas”

Petro Rimšos kūrybiniai pėdsakai knygose

Ankstesniame tinklaraščio įraše, skirtame skulptoriui Juozui Zikarui ir jo „Laisvei“ , trumpai užsiminėme apie kitą skulptorių – Juozą Rimšą. Kaip ir Zikaras, Rimša gimė 1881 m. lapkričio mėnesį.

Menininkas sukūrė ryškių skulptūros kūrinių („Lietuvos mokykla 1864–1904“ , „Artojas“ir kt.), portretinių biustų, bareljefų… Buvo ryškiausias medalių kūrėjas tarpukario Lietuvoje. Atskirai verta paminėti šiuos medalius: Vilnius – Lietuvos sostinė (1923), Klaipėdos išvadavimas (1924), Gedimino sapnas (1925), Vytauto 500 metų jubiliejus (1930), J. Gruodžio (1945), 400 Metų Lietuviškai knygai (1947), Mes už taiką (1949).

Fragmentas iš Prano Mašioto „Sparnuočių“ (1922) su Petro Rimšos iliustracija

Rimšą verta prisiminti ir kaip dailininką, kuris nemenkai prisidėjo prie knygos meno. Jis apipavidalino knygų, sukūrė viršelių. Tai puikiai atsispindi „Epavalde“. Pavyzdžiui:

Toliau skaityti „Petro Rimšos kūrybiniai pėdsakai knygose”

Ruduo, ir tiek

„Jeigu šokčiau pro langą  / – tai tik lapkričio mėnesį“, –  dainuoja Alina Orlova. Ruduo – tamsokas, tačiau skaityti ir rašyti įkvepiantis metų laikas (arba susitikti poetiškoje kompanijoje: jau tris dešimtmečius vyksta literatūrinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“). Kokiais pavidalais ruduo pasirodo šiuolaikinių lietuvių poetų kūryboje?

VAINIUS BAKAS

Ruduo Žirmūnuos

Dievas žaidžia degtukais – Žirmūnuos liepsnoja klevai,
ir degantis krūmas, įgaudamas atspalvį kraujo,

tau primena nuolat, kad kartą čionai jau buvai,
bet vis tiek nustembi, šitą vaizdą pamatęs iš naujo.

Ir štai šitaip kasmet, netgi jeigu maneisi esąs
mintinai tai išmokęs, iš naujo atrasti, vėl trokšti.

Ir tau mūzos nuleidžia geltonas svogūnų kasas
nuo balkonų turėklų, nuo griūvančių bãbelių bokštų.

Bet prie jų nesustoji, kaip lietūs pro juos praeini
laiptais krentančių lapų, ir šlamantys žingsniai po kojom

tau vis kužda vardus, išskaptuotus tyliam akmeny,
visad šnara: esu ir už trapų buvimą dėkoju.

Ir, atrodo, nusitrina mūsų pasauliai, ir ribos
vėl pasislenka sprindžiu, kaskart atsigręžus per petį,

tai tiek ir tebūta poezijos čia ir kūrybos –
tas pats per tą patį, tas pats amžinai per tą patį…

Daugiau V. Bako eilių: https://literaturairmenas.lt/poezija/vainius-bakas

Toliau skaityti „Ruduo, ir tiek”

Juozas Zikaras, „Laisvė“ ir laisvė

Birželį Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. lapkričio 18 d. sukanka 140 metų, kai gimė vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių prof. Juozas Zikaras, paskelbė 2021-uosius Juozo Zikaro metais. Priimtu dokumentu įvertinami išskirtiniai J. Zikaro darbai: paminklinės dekoratyvinės skulptūros „Laisvė“ ir „Knygnešys“, daugelio žymių valstybės veikėjų portretiniai biustai ir bareljefai (Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Jono Šliūpo; paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ bareljefas), 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo, Juozo Tumo-Vaižganto medaliai, visų 1918–1940 m. nominalų lietuviškų pinigų – litų monetų – modeliai.[1]

Jeigu menais ir nesidomite, skulptūrą „Laisvė“ Kaune greičiausiai pastebėjote. „Laisvės“ istorija atspindi Lietuvos istoriją: tarpukariu Kaune iškilmingai pastatyta skulptūra sovietmečiu nugriauta, tačiau pačioje okupacijos pabaigoje, dar prieš atkuriant Nepriklausomybę, atstatyta. Visgi už „Laisvės“ istorijos yra ir smagių nuotykių, kuriozų. Žmonėms rūpėjo, kokia moteris  pozavo, kai Zikaras kūrė skulptūrą.  

Toliau skaityti „Juozas Zikaras, „Laisvė“ ir laisvė”

Alfonsui Andriuškevičiui – 80

1940 m. lapkričio 18 d. Vilkaviškyje gimė Alfonsas Andriuškevičius –  lietuvių dailės kritikas, poetas, eseistas. Andriuškevičius apdovanotas Lietuvos nacionaline premija (2007 m.), Jotvingių premija (2011 m.), Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2020 m.).[1]

1965 m. baigė tuometinį Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1974–1990 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, 1989–2009 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki – 1990 Lietuvos dailės institutas). Andriuškevičiaus tyrinėjimų sritys – XX a. lietuvių estetika ir šiuolaikinė lietuvių dailė bei jos kritika. [2]

Sukūrė eilėraščių (knygų pavadinimai sudaro šmaikščiai skambančią seką: 33 eilėraščiai, 66 eilėraščiai, Eilėraščiai, Prieš(paskutiniai) eilėraščiai, Beveik visi eilėraščiai ), esė (knygos Rašymas dūmais, Sufalsifikuoti dienoraščiai), išleido eilėraščių, esė ir Rytų poezijos vertimų knygą Vėlyvieji tekstai (2010). Publikavo dienoraščių (Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015).[3]

Andriuškevičiaus naujausia knyga, Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015 (Vilnius: Apostrofa, 2020), nominuota šių metų akcijos Metų knygos rinkimai knygų suaugusiesiems kategorijoje. Žaismingas šios knygos pristatymas vyko MO muziejuje 2020 m. birželį.

Toliau skaityti „Alfonsui Andriuškevičiui – 80”