Daiva Litvinskaitė: „Pasvarstėm gal kokią savaitę ir nusprendėm grįžti… Tikriausiai viduje jau buvome pribrendę pokyčiui“

Šiemet skaičiuojame jau trisdešimt metų nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Šie 30 metų buvo valstybės kūrimo metas. Nepriklausomybė suteikė galimybę laisvai judėti: į Lietuvą galėjo sugrįžti diasporoje gyvenę tautiečiai, o po pasaulį pabiro žinių ir pažinimo ištroškęs žmonės iš posovietinio krašto. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais į užsienį, semtis žinių ir studijuoti, išvyko nemažas būrys jaunų lietuvių. Dalis jų grįžo vos baigę studijas, kiti įsitvirtino lietuviškuose centruose užsienyje, ypač JAV. O praėjus geram dešimtmečiui ar dviem jų kelias pasuko į Lietuvą. Projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” siekiame atkreipti dėmesį į šiuos žmones, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.

Šį kartą kalbiname tik šią vasarą į Lietuvą su šeima sugrįžusią Daivą Litvinskaitę, gimusią 1980 m. okupuotoje Lietuvoje. Studijuoti magistrantūros studijose Čikagoje Ilinojaus universitete Daiva išvyko 2003 m., vėliau ji tęsė studijas – parengė disertaciją „Nuo objekto link subjekto: kūnas lietuvių moterų kūryboje“, ją sėkmingai apgynė. 2010 m. jei buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Į Lietuvą ji buvo grįžusi 2010, visgi gyvenimo kelias vedė atgal į Čikagą ir tik šią vasarą, ji su šeima nusprendė grįžti dar kartą. Čikagoje Daiva dirbo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Lituanistikos katedroje Ilinojaus universitete dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, aktyviai veikė lietuvių išeivijos organizacijose. Kviečiame susipažinti su Daivos Litvisnkaitės emigracijos istorija.Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose Daivą Litvinskaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Ina Ėmužienė.


Lietuvių studentų asociacija Ilinojaus universitete Čikagoje 2009 m.

Toliau skaityti „Daiva Litvinskaitė: „Pasvarstėm gal kokią savaitę ir nusprendėm grįžti… Tikriausiai viduje jau buvome pribrendę pokyčiui“”

„Eitum į kalnų viršūnes…“

Parengė Deimantė Žukauskienė


Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena.

Vieniems galbūt tai būtų puiki proga pasidomėti alpinizmu, kitiems –  pasigrožėti kalnų peizažais, vaizdais tapyboje, o tretiems – tiesiog paskaityti kaip kalnus yra „apdainavę“ lietuvių poetai.

Henrikas Radauskas

KALNUOSE

Paglostei debesį kaip paukštį,
Ir jis pragydo kaip gaidys.
Pakilk dažniau į tokį aukštį,
Kur liejas baltas rytmetys,

Kur debesų vilnonės kojos
Praeina miegančiais veidais,
Kalnai lavinomis mazgojas
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,

Kai dar jauna gražuolė Ieva
Gyveno žemės vidury,
Per dangų bėgo kaip per pievą,
Ir tu gyventi taip turi. Toliau skaityti „„Eitum į kalnų viršūnes…“”

„Ragana ir lietus“ išėjo rusų kalba

Nacionalinės bibliotekos fondai papildomi ir per karantiną. Kartais – visai netikėtai. Jurgos Ivanauskaitės knygos „Ragana ir lietus“ vertimą į rusų kalbą, išleistą 2020 m. Kaliningrade, bibliotekai padovanojo rašytojos sesuo Radvilė Racėnaitė. Beje, Ivanauskaitės įamžinimo formos bus pristatytos dabar mūsų baigiamoje rengti parodoje „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Nors tai ir nebuvo planuota (paroda turėjo būti atidaryta šį gruodį), ji sutaps su jubiliejiniais metais: 2021 m. minėsime šešiasdešimtąsias Ivanauskaitės gimimo metines. Parodoje ryškią, nonkonformistiškai gyvenusią rašytoją ir jos įamžinimo formas pasistengsime parodyti be oficialumo, pompastikos.

Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt

Parengė Rima Dirsytė


Ateitininkai – viena didžiausių ir seniausių lietuviškų katalikiško jaunimo organizacijų, įkurta 1911 m. Pavadinimas pasirinktas nuo 1910 m. Kauno moksleivių katalikų išleisto rankraštinio laikraštėlio „Ateitis“.  Ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje! (Omnia Instaurare in Christo!) “, o 1933 m. išspausdintoje Stasio Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ galutinai suformuoti ateitininkų principai ir ideologijos esmė.  

Į organizaciją priimami mokiniai, studentai, nariais laikomi ir mokslus baigę organizacijos nariai (sendraugiai). 1930 m. Švietimo ministerijai uždraudus moksleivių kuopeles vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ateitininkai viešai veikė aukštosiose mokyklose. Sovietinių okupacijų laikotarpiu ateitininkų veikla laikyta antivalstybine, organizacija veikė išeivijoje. Lietuvoje ateitininkai atsikūrė 1989 m., į Lietuvą persikėlė ir pati organizacija – Ateitininkų federacija.

Moksleivių ateitininkų sąjunga – bene gausiausia ir plačiausiai išsišakojusi iš visų Ateitininkų federacijos padalinių. Veiklos pradžioje,1912 m., ateitininkų moksleivių buvo apie 250 (studentų – apie 50), 1930 m. ateitininkų moksleivių sąjunga turėjo 27 kuopas (apie 3550 narių), o 1940 m. jie sudarė ketvirtadalį visų Lietuvos moksleivių, viso apie 11 000 narių.[1] Mokyklose dar veikė jaunųjų ateitininkų (7-14 metų amžiaus moksleivių) sąjunga, veiklos pradžioje suorganizuota į kankliečių ar žiediečių kuopeles.     

Kaip nusakė patys ateitininkai, jų veiklos tikslai buvo „noras lavintis, savaimingai dirbti, susidaryti vispusišką bei pastovią pasaulėžiūrą <…> įprasti į organizacinį darbą, išmokti viešai reikšti savo mintis ir jas logiškai dėstyti, gilintis į atskiras mokslo ir meno sritis“.[2] Tam tikslui pasitarnavo rankraštinė moksleivių spauda. Kuopų laikraštėliai teikė galimybę moksleiviams mokytis rašyti, redaguoti, taisyti kalbą, maketuoti, naudotis šapirografu, platinti savo spaudą, rinkti aukas, tvarkyti sąskaitas. Iš tų laikraštėlių redaktorių ir bendradarbių išaugo visa eilė talentingų spaudos darbuotojų, laikraštėliai parodo pirmuosius kūrybinius bandymus žmonių, vėliau tapusių žymiais poetais,  rašytojais, kultūros veikėjais. Antai Biržų moksleivių ateitininkų  „Inkarėlio“ laikraštėlyje buvo spausdinami Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Šiaulių ateitininkų kuopos filosofų–literatų sekcijos laikraštį „Ateities žiedas“ redagavo Kostas Korsakas ir pan.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas didelis rankraštinės savilaidos spaudos rinkinys (F135-Laikraštėlių kolekcija) – 653 pavadinimų 1732 vienetai. Didžiąją jo dalį sudaro tarpukario moksleivių laikraštėliai. Bemaž visi jie į biblioteką pateko prieškarį. 1940 m. pabaigoje biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų ir organizacijų archyvus. Neabejotina, kad kartu buvo priimti ir įvairiaisiais būdais spausdinti laikraštėliai. 1941 m. spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė 10 000 egzempliorių periodinės spaudos rinkinį. Tenka apgailestauti, kad pokario metais didelė jo dalis buvo sunaikinta. Dabar iš esamo laikraštėlių rinkinio per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. Fondas pildomas ir dabar. Keletas laikraštėlių saugoma pavienių asmenų (Zenono Ivinskio, Vytauto Steponaičio) fonduose. Rinkinio didelis trūkumas – komplektų fragmentiškumas. Dažniausiai išlikę tik pavieniai numeriai.

Inkaras (F135-345) – ankstyviausias rinkinyje saugomas laikraštėlis
Toliau skaityti „Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt”

Tomo Venclovos atviro laiško kelionė per Atlantą

Nors atviras laiškas rašomas konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei, toks laiškas paskelbiamas viešai. Visgi vienas žymiausių atvirų laiškų Lietuvos istorijoje, Tomo Venclovos atviras laiškas Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, negalėjo būti publikuotas oficialiojoje spaudoje.  Laiške Venclova pabrėžė: „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai. Ilgainiui tai gali pasidaryti pavojinga ir valstybei, kurią tokiais metodais bandoma stiprinti. Nieko čia pakeisti aš negaliu. Negalėčiau ir tada, jei turėčiau tiek valdžios, kiek turite jūs. Bet vis dėlto galiu ir net privalau — aktyviai pasakyti apie tai savo nuomonę. Tai jau šis tas.“

Laiškas platintas iš rankų į rankas. Dabar dažnai teigiama, kad pirmą kartą laišką publikavo  Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lietuvių laikraštis „Akiračiai“. Visgi tai yra šioks toks netikslumas: „Akiračiai“ (1976, Nr. 2, p. 4) laišką perpublikavo iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (1975, Nr. 19). Visgi publikacija „Akiračiuose“ verta dėmesio: po T. Venclovos tekstu publikuotas kitas atviras laiškas  — V. Trumpos atsakymas T. Venclovai.

Laiško tekstas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“:  http://www.lkbkronika.lt/index.php/19-kronika-1975-m/870-laiskai-ir-pareiskimai

Laiškas „Akiračiuose“ (1976, Nr. 2, p. 4): https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003640252

Tradicinių lietuviškų patiekalų receptai anglų kalba

Norite su bičiuliais ir bičiulėmis užsienyje pasidalinti tradicinių lietuviškų patiekalų
receptais, tačiau bijote suklysti juos versdami į anglų kalbą? Jums į pagalbą
ateis JAV lietuvių žurnalas „Lithuanian Heritage“, suskaitmenintas „Epavelde“
https://bit.ly/33Nb0Zs Visą kūčiukų receptą ir dar kelis šventinių patiekalų receptus
rasite paskutiniame 2007-ųjų numeryje (2007, Nr. 6, p. 33). Žurnalo leidėjai lietuviškų
patiekalų receptus publikavo daugelį metų, tad aptiksite solidų archyvą. Apie patį
žurnalą „Lithuanian Heritage“ daugiau sužinosite mūsų virtualioje parodoje „Lietuvių
išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų“ https://bit.ly/3oq6szS