Kategorija: Asmenybės

Lietuviška lopšinė

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai grožinių knygų apie Lietuvą sociopolitinio virsmo laikais (XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje): Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“, Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“, Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“… Sąrašas darosi vis ilgesnis. Lietuva permainų laikais domina ir užsienio rašytojus. Šiemet išėjo kanadiečio Mott Gordon romanas „Lithuanian Lullaby“ („Lietuviška lopšinė“), kuriame pasakojama apie mūsų šalį 1987–1997 m.

Knygoje yra 3 pasakojimo linijos, jos visos paliečia Lietuvą, bet viena fokusuojasi į kovą už nepriklausomybę. Dariaus personažas simbolizuoja naująją erą: nuo sovietinio kario, emigranto į Didžiąją Britaniją, Oksfordo studento, protestuotojo prie Televizijos bokšto, Seimo nario ir galimo derybininko stojant į Europos Sąjungą. Dariaus žmona vengrė Vana ir amerikietis personažas Džordžas Lietuvoje gyvena nepriklausomybės pradžioje. Anų laikų sunkumai ir atsivėrusios galimybės pristatomos jų akimis […]Džordžo personažas sulipdytas iš kelių žmonių, o Dariaus buvo įkvėptas vieno tikro asmens. Prieš tapdamas mokytoju Kanados Trento universitete studijavau politikos mokslus ir priešpaskutiniais metais susipažinau su ten pagal mainų programą atvykusiu studentu iš Lietuvos Dariumi Žeruoliu. Darius tiesiog degė įvykiais, kurie tuo metu vilnijo per Europą. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia buvo milžiniškos vilties laikas, bet drauge ir nenuspėjamas. Dariaus entuziazmas buvo užkrečiantis. Baigdamas universitetą parašiau Dariui, kuris buvo sugrįžęs į Lietuvą, prašydamas padėti rasti savanorio mokytojo darbą. Jis rado, ir draugai esame 30 metų

Mott Gordon

Interviu su autoriumi rasite portale „Lrytas.lt“>>

Kelias ištraukas iš knygos publikavo JAV lietuvių žurnalas „Bridges“ (Vol. 45, No. 3 / April 2021).

Tyrėjų dėmesio laukia Alberto Zalatoriaus archyvas

Parengė Deimantė Žukauskienė

Lietuvių literatūros mokslininkai, tyrinėtojai jau gali susipažinti su vieno ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūrologo, talentingo ir savito literatūros mokslo darbuotojo, pedagogo, visuomenininko profesoriaus Alberto Zalatoriaus (1932–1999) archyviniais dokumentais, kuriuos 2020 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriui padovanojo A. Zalatoriaus dukra Eglė Zalatoriūtė.

Sutvarkytame Alberto Zalatoriaus fonde saugomi dokumentai atspindi įvairiapusišką literatūros kritiko asmenybę, platų interesų ratą, gilią erudiciją. Fondą sudaro 307 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, fotografijų, korespondencijos. Jame daug profesoriaus mokslinę, pedagoginę veiklą liudijančių dokumentų, įvairių užrašų, straipsnių bei recenzijų, biografinės medžiagos, apimančios 1900–2007 m. laikotarpį.

Toliau skaityti „Tyrėjų dėmesio laukia Alberto Zalatoriaus archyvas”

Birželio 8 d. gimė Juozas Aputis, prozininkas, vertėjas

Parengė Deimantė Žukauskienė

[Prozininkas, vertėjas Juozas Aputis. Palanga] / Bernardas Aleknavičius. – 1987.IX.1 Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka

Juozas Aputis laikomas novelės meistru, apysakos žanro novatoriumi, modernizavusiu lietuvių prozą. J. Aputis į literatūrą atėjo su vadinama „1940-ųjų gimimo“ karta (Romualdu Granausku, Broniumi Radzevičius, Bite Vilimaite, Sauliumi Šalteniu, Rimantu Šaveliu, Petru Dirgėla). Iki dabar yra išleista keliolika rašytojo knygų, už kūrybą autorius yra gavęs daugybę apdovanojimų, iš kurių vienas reikšmingiausių – Nacionalinė premija 2005 metais.

Literatūrologė Jūratė Sprindytė apie prozininko kūrybą yra rašiusi: „Juozo Apučio kūrybos išliekamąją vertę savaip įprasmina jo sakinio grožis. Tai pagarbos žodžiui meistras – kiekvienas jo sakinys buvo itin turiningas, jame skleidėsi aputiško pasakojimo ypatingumas, kuriame nebuvo jokios eklektikos, trivialumo, niekada nemėginta šokiruoti ar sarkastiškai įgelti. Jam būdingas jaukus susirūpinimas – pasakojama klausiant, įsimąstant, švelniai pajuokaujant. Aputiško pasakojimo nepaprastas žmogiškumas ir tikrumas stipriai veikė ir skaitytoją. Ir tai, kad rašytojo sakinys yra būtent toks, savaip nulemta tiek turinio problematikos, tiek ir jo formos, raiškos ypatybių.“

Publikuojame ištrauką iš novelės „Vieniša sodyba“:

Kad ir kokią sunkią naštą prieš daugel metų tau būtų uždėjęs laikas, vis tiek nuo tam tikros akimirkos prasideda užmaršties erozija, praeitis ima nykti ir tolti. Šitaip atsitinka, kai miršta labai artimas žmogus, kai pirmaisiais mėnesiais negali nieko kito žinoti, kaip tik tą mirtį ir viską, kas buvo susiję su mirusiuoju. Liesdamas ar matydamas jo daiktus, tu girdi ir jo žingsnius, jo žodžiai skamba ausyse, jo akys seka tave visur ir visada, kiekvieną gražų ar niekingą savo darbą matuoji to negyvo žmogaus požiūriu. Jis yra tartum kokia kelrodė žvaigždė. Tačiau nepajunti, nuo kada pradedi jį užmiršti, ir pagaliau nustebęs baugiai krūpteli: viešpatie, tiek laiko aš jo nebeprisiminiau, jis liovėsi vaikščiojęs šalia, jis iš tikrųjų pasitraukė iš mūsų tarpo, jo nebėra, jis gilioj ir tamsioj praeities duobėj; o jeigu ką ir prisimeni, tai tik iš labai seno laiko, kuris panašus į pavasario rūką, kai kiekvienas daiktas netikras lyg kokia vizija

Juozas Aputis, Gegužė ant nulūžusio beržo, Vilnius: 1986. P. 264.

Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant

Parengė Rima Dirsytė

Tikriausiai neįsivaizduojame Lietuvos be Palangos! Šiemet kovo 30 d. sukako 100 metų, kai Lietuva atgavo Palangą su apylinkėmis ir Šventąją. Nuo viduramžių priklausiusi Lietuvai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo priskirta Vilniaus gubernijai, 1819 m. Palanga ir kitos pakrantės gyvenvietės nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos buvo prijungtos prie Kuršo gubernijos. 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtame Latvijos nepriklausomybės akte Kuršas tapo naujos valstybės dalimi. Po ilgų derybų bylą perdavus Tarptautinei arbitražo komisijai, vadovaujamai Džeimso Jango Simpsono, 1921 m. Lietuva atgavo Palangą.

Minėdami Palangos atgavimo šimtmetį, norime pristatyti palangiškį, tikrą žemaitį Juozą Stoukų (1886–1946) – pedagogą, matematiką, vadovėlių autorių. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ši asmenybė plačiajai visuomenei nėra gerai žinoma. Ne žemaičiams ir pavardė sunkiai ištariama  – kito matematiko, prof. Algirdo Ažubalio nuomone, „jo tikroji pavardė, aišku, buvo Stuokus. Bet kai tėvas valsčiuje jį įregistravo, tai pagal analogiją su žemaitiška „douna“ pasakė „Stoukus“, o raštininkas kruopščiai užrašė. Taip dokumentuose ir liko…“[1]. O rusų kalba rašytuose dokumentuose pavardė dažnai rašoma dar kitaip – Stukus.

M. Stoukus 1932 m. vasarą Palangoje. F65-137
Toliau skaityti „Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant”

Ignas Šeinius: svajonės ir idėjos

Vilija Baublytė

Pandemijos pristabdytame laike, atsiradus daugiau galimybių skaityti, galima prisiminti arba atrasti lietuvių literatūros klasikus, tarp jų – rašytoją, politiką ir diplomatą Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas; 1889–1959). Klasiko vardą jam atnešė jau pirmasis romanas, išleistas dar studijuojant meno filosofiją – chrestomatinis tapęs „Kuprelis“ (1913, pataisytas leidimas 1932). Proga sugrįžti prie Šeiniaus (ar susipažinti su juo) galėtų būti prieš porą metų perleistas mokslinės fantastikos elementų turintis satyrinis romanas„Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (pirmas leidimas 1934), išjuokiantis nacių antisemitinę politiką ir etninio grynumo teorijas.

Nuodugniau pasidomėjus Šeiniaus kūrybine biografija, galima pamatyti, kiek daug šio lietuviškai ir švediškai rašiusio autoriaus parašyta ir kiek daug yra (ir taip jau, matyt, liks) mūsų neperskaityta. Sakydama„mūsų“, turiu omenyje skaitančius sau, o ne dėl profesijos. Iš „skaitymo sau“ gimė ir šis straipsnis, kai kilo mintis skaitomus tekstus susieti su gyvenimiškomis ir literatūrinėmis patirtimis lyčių santykių tematika, reikšminga Šeiniaus kūryboje.

Karlas Baulas. Nuotrauka. Ignas Šeinius. 1933. Maironio lietuvių literatūros muziejus (LIMIS)

MEILĖ

„Visa įgijęs vikrumu, meile ar prievarta, privalai viską atiduoti, išnykti.“ (Gabriele D’Annunzio. „Mirties apmąstymai“[1]) Jei šiuos italų rašytojo ir politikos veikėjo D’Annunzio žodžius skaitytume kaip skirtingų būdų gyventi ir siekti savo tikslų apibendrinimą, tai galėtume sakyti, kad Šeiniaus literatūriniai veikėjai gyvenimo prasmės siekia per meilę (ne vikrumu ar prievarta). Pradedant „Kupreliu“, daugelį Šeiniaus kūrinių galima skaityti kaip meilės romaną. Iš kūrinio į kūrinį driekiasi tas pats leitmotyvas: „Juk meilė – bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos – vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti.“ Literatūros mokslo lauke Šeiniaus „Kuprelis“ pristatomas ne tik pirmuoju lietuvių moderniuoju romanu, bet ir vienu pirmųjų lietuviškų meilės romanų (pačiu pirmuoju laikant Šatrijos Raganos „Viktutę“ (1901). [2]Vėliau Šeiniaus temų ir žanrų laukas plėtėsi, tačiau meilės linija liko svarbi: tartum jungianti į visumą skirtingas temines ir siužetines vieno teksto gijas. (Tuo Šeinius artimas kitam rašytojui – prancūzų diplomatui Romainui Gary.)

„Svajonių džiaugsmo“ ir „Apmąstymų apie svajones“ autorius, prancūzų mokslininkas, filosofas ir literatūros tyrinėtojas Gastonas Bachelard’as (1884–1962) siūlė skaityti tekstus mąstant apie juos įkvėpusias žmonijos svajones, pasireiškiančias per amžinuosius siužetus ir archetipines patirtis. Taip skaitant, į vieną „svajotojų draugiją“ galima suburti labai skirtingų žanrų, literatūros krypčių ir istorinių laikotarpių autorius. Šeinius pritaptų ten, kur svajojama apie vieną didžiųjų žmogaus troškimų – amžinąją meilę.

Toliau skaityti „Ignas Šeinius: svajonės ir idėjos”

Žymus aušrokas – Aleksys Churginas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Šiaulių dramos teatro spektaklio „Bernardos Albos namai“ afiša / F. Garsija Lorka, 1982. Pjesę iš ispanų kalbos išvertė Aleksys Churginas. Epaveldas.lt

Sovietinėse mokyklose ar universitetuose studijavusieji puikiai atsimena Aleksio Churgino (1912 m. birželio 7 d. – 1990 m. gegužės 4 d.) pavardę. Šio vertėjo plunksnai priklauso bene visi Williamo Shakespearo vertimai į lietuvių kalbą: tiek sonetų, tiek komedijų bei tragedijų. Churgino pavardė puikuojasi ir tokių sovietmečiu atliktų žymių pasaulio rašytojų kaip J. W. Goethe, P. Corneillio, Moliere‘o, G. Byrono ir kt. kūrinių vertimų knygose. Nors šiandien dėl Churgino vertimų kokybės ir jų atitikimo originalui keliamos pagrįstos abejonės, pasak vertėjo, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos direktoriaus Sauliaus Repečkos, dėl Churgino vertėjo talento niekas nesiginčija, greičiau dėl pačios mokyklos, kuriai koją kiša rusiškoji vertimo tradicija.

Aleksio Churgino bendramoksliai iš Kauno „Aušros“ berniukų valstybinės gimnazijos laikų būsimą poetą ir vertėją prisimena ne tik kaip nepaprastai gabų lotynistą, kuris sukirsdavo net mokytoją Kazį Kepalą, bet ir pasižymėjusį savo meilės nuotykiais. Churgino klasės draugas Andrius Mironas rašo, kad jo klasės draugas amūriškų nuotykių rečiau ieškodavo tarp gimnazisčių, dažniau – tarp kabaretų šokėjų, ištekėjusių ponių, neretai nepaisydamas jų amžiaus.

Mironas pasidalijo vienu klasėje garsiai nuskambėjusiu pokalbiu tarp donžuano Churgino ir matematikos mokytojo Jono Mašioto.

Jonas Mašiotas: Klausykit, Churginai, su kokia ten čigone aš vakar Jus mačiau einant Laisvės alėja?

Aleksys Churginas (pats juodbruvis, turintis kaukazietiško kraujo): Su pussesere!

Jonas Mašiotas: Gali būti, kad ji yra pusseserė… bet ne Jūsų pusseserė![1]

[1] Andrius Mironas, „Mano ir Jūsų gimnazija“, Prisimenam Aušrą, Toronto, 1990, p. 253–254.