Kategorija: Asmenybės

M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis

„M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis“ autorius – Čiurlionio amžininkas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Biografija rašyta 1936 metų balandžio mėnesį. Galbūt ši data sietina su M. K. Čiurlionio mirties metinėmis – dailininkas mirė 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, Lenkijoje. 1965 m. lapkričio 21 d. laiške Peeteriui Einasto A. Žmuidzinavičius rašo, kad gaila, jog dėl laiko stokos neturi galimybių ko nors rimčiau parašyti apie savo draugą M. K. Čiurlionį, apie kurį reikėtų parašyti daug tomų. „Biografijos žiupsnelio“ mašinraštis saugomas A. Žmuidzinavičiaus rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

                 Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinė – Dainavos kraštas, ta pilna neįprasto gamtos grožio, dainų ir poezijos Dzūkijos dalis, kur gimė ir iš kur sėmė savo kūrybines jėgas daugelis mūsų meno kūrėjų.

                 Čiurlioniai buvo gana pasiturinti karališkų valstiečių šeima, nuo senų laikų gyvenanti Liškiavos valsčiaus Guobinių kaime. Dailininko tėvas mokėsi Liškiavos vienuolyno mokykloje, kur už nuolatinį lietuvių kalbos vartojimą jam dažnai tekdavo nešioti ant kaklo gėdos lentą, vadinamą metelingą. Jis begalo mėgo muziką ir, mokyklą baigęs, pas vietos vargononką pramoko vargononkauti. Tai buvo labai linksmas ir tikrai artistiškos sielos žmogus.

                 Mikalojaus Konstantino motina Adelė Radmanaitė kilusi iš Seirijų miestelio. Ji buvo iš prigimties aukštos dvasinės kultūros ir didžiai kilnaus būdo moteriškė.

                 Čiurlionio tėvas vedęs apsigyveno Varėnoje, kur gavo vargononko vietą. Ten ir gimė Mikalojus Kastantas. Čiurlioniai užaugino devynetą vaikų, būtent, 4 dukteris ir 5 sūnus. Iš jų Mikalojus Kastantas buvo vyriausias. Gimė jis 1875 metais rugsėjo m. 23 d. Po dviejų metų gimus Kastantui (jį visi namie vadino Kosteku), tėvai persikėlė į Druskininkus, kur beveik visą savo amžių ir išgyveno. Ten, Druskininkuose, mūsų genialus dailininkas rinko savo pirmus įspūdžius, klausydamas Nemuno murmėjimo ir miškų ošimo, žiūrėdamas į panemunio kalnus ir pakrantėse išsišakojusias draves. Ten keldavo jį piemenų rageliai ir jausmingos dzūkų dainos, migdė jį lakštingalų čiulbėjimas ir ilgų vakarų pasakos. O to krašto didingi piliakalniai ir pilių griuvėsiai, ypač senos tradicijos, surištos su Lietuvos sostine Vilniumi, kurį dzūkai ypatingai gerbia ir į kurį vasarą daug kas klupsti keliaudavo, išauklėjo dailininko jautrioje sieloje ypatingą tėvynės meilę ir pasididžiavimą tuo, kad jis yra lietuvis.

                 Ypač tas jausmas pas jį išsivystė po to, kai jis pavažinėjo po svetimus kraštus ir geriau pažino pačią Lietuvą.

Toliau skaityti „M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis”

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Šį kartą kviečiame susipažinti su Platelių „Švazeliu“.

Advokatas Zigmas Toliušis artimai bičiuliavosi su kraštotyrininku, ilgamečiu „Aušros“ muziejaus vadovu Feliksu Bugailiškiu (1883–1965). Neretai jiedu kartu keliaudavo po Žemaitijos dvarus. Kaip rašo Z. Toliušis, „šių kelionių tikslas buvo aplankyti įdomias etnografiniu ir kultūriniu atvejais vietas bei žmones ir rinkti eksponatų „Aušros“ muziejui. Bugailiškis tokiose kelionėse visuomet būdavo apsišarvavęs užrašų knygele ir geru fotoaparatu. Nors Bugailiškis pažino Žemaičių kraštą, kaip nuosavą butą, tačiau jis visur ir visuomet atrasdavo ką nors naujo, žymėtino ar fiksuotino“[1]. Viena iš šių ekspedicijų buvo į Platelius.

Iki XVIII a. pab. Platelių dvaras buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybė. Privačios valdos statusą įgijo kai miestelis kartu su dvaru atiteko prancūzų grafų Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Goufier) giminei – vienai įtakingiausių Prancūzijoje. Platelius Šuazeliai gavo iš Rusijos imperatoriaus Pavelo I. Po Prancūzijos revoliucijos Rusijos imperija priglobė iš savo tėvynės bėgusius prancūzų aristokratus. Vienas iš jų buvo Prancūzijos diplomatas ir ministras Ogiustas de Šuazel-Gufjė (1752–1817)[2], kuris vėliau tapo Imperatoriškosios bibliotekos direktoriumi. 1797 m. caras Pavelas I jam padovanojo Platelių dvarą ir jo apylinkes. Šį dovanojimą 1801 m. patvirtino Aleksandras I. Vėliau Platelių dvaras atiteko Ogiusto de Šuazel-Gufjė palikuonims, kurie Platelius valdė daugiau nei 140 metų. Dvaro sodybą kūrė ir puoselėjo keturios Šuazelių kartos.

Tarpukariu Platelių dvaras buvo vienas didžiausių Lietuvoje, rūmuose buvo sukaupta gausi meno vertybių kolekcija. Deja, kaip ir daugelis dvarų, neišvengė liūdno likimo – prasidėjus sovietinei okupacijai Platelių dvaras buvo nacionalizuotas kartu su pastatais, gyvu ir negyvu inventorium, banke buvusiais pinigais. Šuazelių giminės linija nutrūko.

Z. Toliušio pasakojimas – vienas iš nedaugelio autentiškų liudijimų apie Platelių dvarą ir paskutinį jo savininką – garsios Šuazel-Gufjė giminės palikuonį.

Liudvikas de Šuazel-Gufjė (Louis de Choiseul-Gouffier, 1880–1949) , Platelių dvaro savininkas apie 1920–1925 m. Žemaičių muziejus „Alka“

„Platelių miestelis Žemaičiuose pagarsėjo Lietuvoje trimis dalykais: 1) savo ežerais ir žavinga gamta, 2) tuo, kad tenai vienu tarpu buvo ištremtas ir kurį laiką gyveno prof. A. Voldemaras  ir 3) dvarininku Šuazeliu.

Čia aš noriu aprašyti mano susitikimus ir pažintį su Platelių Šuazeliu.

Šuazelis buvo prancūzų grafas ir pilna jo pavardė skambėjo taip: Comte Choiseul-de-Gouffier. Lenkai dvarininkai juokaudami ir pašiepdami Šuazelio nepaprastą šykštumą pravardžiuodavo jį – „Šuazel-de-Gówno zje“, žemaičiai, sulietuvinę sunkiai virškinamą jiems prancūzišką pavardę, vadino jį Švazeliu, o aukštaičiai Savoželiu.

[…]

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Pirmąją teksto dalį rasite čia >>

Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų. 2023 m. visuomenei pristatyta atsiminimų pirmoji dalis, šiuo metu rengiamas antrasis tomas, kuriame atsiskleidžia beišnykstantis tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulis. Šį kartą – pasakojimas apie Vladimirą Zubovą, ryškų istorinį pėdsaką Lietuvoje palikusios grafų giminės atstovą, buvusį Ginkūnų dvaro savininką.

„Pas savo gimnazijos ir universiteto draugą Jurgį Bylą (1890–1946), gyvenusį Kaune, aš kartą susitikau ir susipažinau su senuoju Vladimiru Zubovu[1] . Tai buvo apie 1924–1925 metus. Byla buvo tuomet kariuomenės teismo prokuroru. Zubovas, neaukšto ūgio senis, darė labai malonų įspūdį. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, buvo pažangaus nusistatymo žmogus, ir gyvai interesavosi Lietuvos gyvenimu «bei jos» reikalais. Jį visi vadino senuoju Zubovu, kad atskirti nuo jo sūnaus irgi Vladimiro, kuris nieku ypatingu nepasižymėjo. Zubovai, tiek tėvas, tiek sūnus, gyveno savo žemės reformos apkarpytuose dvaruose, Šiaulių apskrity, ir buvo žinomi, kaipo pavyzdingi ūkininkai.

Vladimiras Zubovas (1862–1933) su sūnumi Vladimiru (1887–1959. Šiaulių „Aušros“ muziejus

 […]

Ilgus metus mokytojavusi Zubovo Ginkūnų dvare, kurį Zubovas atidavė savo dukteriai[2]  ir žentui Fledžinskiams[3], Liuda Tomkytė[4] papasakojo girdėjusi šį epizodą iš Zubovo gyvenimo. Dar praėjusiojo amžiaus gale Zubovas vežęs kartą į Šiaulius socialistinės uždraustos literatūros transportą. Kokiu tai būdu žandarai sužinoję, kad traukiniu, kuriuo važiavęs Zubovas, vežama nelegalinė literatūra, todėl jie tikrinę ir kratę visus traukinio keleivius ir jų bagažą. Kai žandarai įėję į pirmos klasės kupe, kuriame važiavęs Zubovas ir kur lentynoje gulėjęs jo čemodanas su literatūra, Zubovas visai nesusijaudinęs ir nenustojęs šalto kraujo. Žandarų klausiamas Zubovas parodęs kas esąs ir išvardinęs visus savo titulus. Žandarai nusilenkę Zubovui ir pasišalinę, nepareikalavę atidaryti čemodano. Jiems, suprantama, ir į galvą negalėjo ateiti mintis, kad stambus dvarininkas grafas Zubovas galėjo gabenti revoliucinę literatūrą. Zubovas būdamas gyvenime dideliu demokratu ir nemėgęs tituluotis, vėliau juokavęs, kad jo grafiškas titulas išgelbėjęs jį nuo kratų ir didelių nemalonumų.

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”

Darbas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje buvo mano svajonės išsipildymas

Clara Muñoz

Esu Clara Muñoz iš Argentinos. Mano proseneliai 1920 metais į Argentiną atvyko iš Šiaulių. Programa „Bring Together Lithuania“ pagaliau leido aplankyti savo protėvių šalį. Kazickų šeimos fondo programa siekia suteikti lietuvių diasporai visame pasaulyje galimybę atkurti ryšį su Lietuva, ją pažinti ir dirbti pasirinktoje profesinėje srityje.

Esu bibliotekininkė, šiuo metu studijuoju bibliotekininkystės ir informacijos mokslus bakalauro programoje. Kai teikiau paraišką dalyvauti programoje „Bring Together Lithuania“, specialiai paprašiau, kad mano stažuotė vyktų Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Darbas šioje įstaigoje buvo mano svajonės išsipildymas.

Stažuotės metu dirbau Dokumentinio paveldo tyrimų departamente. Departamentui priklausiančio Valstybingumo centro vadovė suformulavo tyrimų užduotis, susijusias su ispanų kalba parašytais tekstais apie „Sąjūdį“, 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės deklaraciją ir 1991 metų sausio įvykius. Judaikos tyrimų centrui Argentinos spaudoje ieškojau užuominų apie žydų migraciją ir jos ryšį su kultūrinėmis institucijomis, tokiomis kaip YIVO, kuri veikė tiek Vilniuje, tiek Buenos Airėse. Taip pat bendradarbiavau su to paties departamento Lituanistikos skyriumi, dirbdama su ispanų kalba leidžiamais leidiniais, kuriuose minima Lietuva, jos istorija, kultūra ir mokslas.

Toliau skaityti „Darbas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje buvo mano svajonės išsipildymas”

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo

2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį.

Leidinį parengė Lituanistikos skyriaus tyrėjai Irmina Abramovienė ir dr. Tomasz Blaszczak. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Apibendrintai galima pasakyti, jog šie Z. Toliušio tekstai fiksuoja nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Ši atsiminimų dalis, vėliau paties Z. Toliušio priskirta antrąjam atsiminimų tomui, pradėta rašyti apie 1946 m. – tarp antrojo ir trečiojo įkalinimo, slapstantis nuo vėl gręsiančio suėmimo[1].

Dvarų aprašymai papildyti atsiminimais iš Z. Toliušio apsilankymų juose, rašytais iš netolimos laiko perspektyvos – dvaruose lankytasi 20 a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje. Dalis šių apsilankymų turėjo pramoginį-pažintinį pobūdį, kartu su kauniečiais: dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi, ir istoriku Konstantinu Jablonskiu, ar Šiaulių apygardos teismo pirmininku Peliksu Bugailiškiu. Nemaža kelionių į dvarus dalis buvo susijusi ir su Z. Toliušio profesine veikla, su atstovavimu Tiškevičiams bei Plateriams, ar Biliūnų ir kitų dvarų bylomis.

Leidybos darbus planuojama užbaigti dar šiais metais, o kol kas kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis vaizdingai aprašo apsilankymą Raudonės pilyje.

„Aš vis kalbinau A. Žmuidzinavičių nutapyti man Raudonės pilį, kuri nuo jaunystės dienų žavėjo mane. Vieną vasaros dieną – tai buvo berods 1937 metais – mudu nuvykome automobiliu į Raudonę. Žmuidzinavičius paėmė su savim viską, kas buvo reikalinga, kad vietoj nutapyti Raudonės pilį. Atvykę vieton Raudonėn, mudu pirmiausiai turėjome parinkti vietą, iš kurios pilis gražiausiai atrodė.

[…]

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo”

Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas

Parengė Jadvyga Misiūnienė

Tyrinėjant Lietuvos dvarų bibliotekas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde buvo aptiktas iki šiol nežinomas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas.

Tai trys oda įrišti Volumina legum[1] foliantai (tomai 2, 3 ir 4) išleisti 1783–1786 metais Varšuvos pijorų spaustuvėje, garsėjančioje oficialaus bei mokslinio pobūdžio spaudiniais:  Prawa konstytucye y przywileie; Krolestwa Polskiego, y Wielkiego Xięstwa Litewskiego, y wszystkich prowincyi należących: na walnych seymach koronnych od seymu wiślickiego roku pańskiego 1347. aż do ostatniego seymu uchwalone. Visų trijų tomų viršutiniai kietviršiai papuošti auksintais herbiniais Gelgaudų superekslibrisais, o antraštiniai lapai pažymėti buvusio knygų savininko karaliaus šambeliono, Nuolatinės tarybos patarėjo, Lietuvos lauko raštininko, paskutiniojo Lietuvos dvaro maršalkos, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalieriaus Mykolo Gelgaudo (1768–1834) rankraštiniais įrašais. Remiantis knygų nuosavybės ženklais visi trys tomai neabejotinai priskiriami Panemunės dvarininkui,  aukščiau minėtam Mykolui Gelgaudui, paveldėjusiam Panemunę iš savo tėvo generalinio žemaičių seniūno Antano Gelgaudo (1720–1795).

Apie Panemunės pilies biblioteką informacijos labai nedaug. Lenkų istorikas, Abiejų Tautų Respublikos dvarų kultūros tyrėjas Romanas Aftanazis (Roman Aftanazy) savo monumentaliame darbe Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej Panemunės dvarui skirtame straipsnyje (t. 3, p. 223–224) bibliotekos net nemini. Vis dėlto biblioteka Panemunės pilyje neabejotinai egzistavo. Lietuvos architektūros istorijos tyrėjo Stasio Pinkaus teigimu ji buvo įsikūrusi pietvakarių pilies bokšto antrajame aukšte[2]. Per 1830–1831 m. sukilimą, kuriame aktyviai dalyvavo abu Mykolo Gelgaudo sūnūs – Jonas Gelgaudas (1794–1877) ir jo vyresnysis brolis Antanas Gelgaudas (1792–1831), lenkų kariuomenės generolas, vyriausiasis sukilėlių kariuomenės vadas Lietuvoje – Panemunės pilies biblioteka buvo nusiaubta, visa kita nuniokota arba sunaikinta[3].

Iki šiol nebuvo žinoma nė viena knyga iš Gelgaudų pilies bibliotekos. Trijuose Volumina legum tomuose aptiktas superekslibrisas su nuosavu Gelgaudų herbu Gelgaudas (lenk. Giełgud)[4] – taip pat nežinomas. Tai svarbus proveniencinis atradimas. Tikėtina, jis taps akstinu atverčiant naują puslapį neatpažintos Panemunės pilies bibliotekos istorijoje.

Toliau skaityti „Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas”