Asmenybės – Puslapis 2 – Lituani(sti)ka

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Pirmąją teksto dalį rasite čia >>

Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų. 2023 m. visuomenei pristatyta atsiminimų pirmoji dalis, šiuo metu rengiamas antrasis tomas, kuriame atsiskleidžia beišnykstantis tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulis. Šį kartą – pasakojimas apie Vladimirą Zubovą, ryškų istorinį pėdsaką Lietuvoje palikusios grafų giminės atstovą, buvusį Ginkūnų dvaro savininką.

„Pas savo gimnazijos ir universiteto draugą Jurgį Bylą (1890–1946), gyvenusį Kaune, aš kartą susitikau ir susipažinau su senuoju Vladimiru Zubovu[1] . Tai buvo apie 1924–1925 metus. Byla buvo tuomet kariuomenės teismo prokuroru. Zubovas, neaukšto ūgio senis, darė labai malonų įspūdį. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, buvo pažangaus nusistatymo žmogus, ir gyvai interesavosi Lietuvos gyvenimu «bei jos» reikalais. Jį visi vadino senuoju Zubovu, kad atskirti nuo jo sūnaus irgi Vladimiro, kuris nieku ypatingu nepasižymėjo. Zubovai, tiek tėvas, tiek sūnus, gyveno savo žemės reformos apkarpytuose dvaruose, Šiaulių apskrity, ir buvo žinomi, kaipo pavyzdingi ūkininkai.

Vladimiras Zubovas (1862–1933) su sūnumi Vladimiru (1887–1959. Šiaulių „Aušros“ muziejus

[…]

Ilgus metus mokytojavusi Zubovo Ginkūnų dvare, kurį Zubovas atidavė savo dukteriai[2] ir žentui Fledžinskiams[3], Liuda Tomkytė[4] papasakojo girdėjusi šį epizodą iš Zubovo gyvenimo. Dar praėjusiojo amžiaus gale Zubovas vežęs kartą į Šiaulius socialistinės uždraustos literatūros transportą. Kokiu tai būdu žandarai sužinoję, kad traukiniu, kuriuo važiavęs Zubovas, vežama nelegalinė literatūra, todėl jie tikrinę ir kratę visus traukinio keleivius ir jų bagažą. Kai žandarai įėję į pirmos klasės kupe, kuriame važiavęs Zubovas ir kur lentynoje gulėjęs jo čemodanas su literatūra, Zubovas visai nesusijaudinęs ir nenustojęs šalto kraujo. Žandarų klausiamas Zubovas parodęs kas esąs ir išvardinęs visus savo titulus. Žandarai nusilenkę Zubovui ir pasišalinę, nepareikalavę atidaryti čemodano. Jiems, suprantama, ir į galvą negalėjo ateiti mintis, kad stambus dvarininkas grafas Zubovas galėjo gabenti revoliucinę literatūrą. Zubovas būdamas gyvenime dideliu demokratu ir nemėgęs tituluotis, vėliau juokavęs, kad jo grafiškas titulas išgelbėjęs jį nuo kratų ir didelių nemalonumų.

Toliau skaityti

Darbas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje buvo mano svajonės išsipildymas

Clara Muñoz

Esu Clara Muñoz iš Argentinos. Mano proseneliai 1920 metais į Argentiną atvyko iš Šiaulių. Programa „Bring Together Lithuania“ pagaliau leido aplankyti savo protėvių šalį. Kazickų šeimos fondo programa siekia suteikti lietuvių diasporai visame pasaulyje galimybę atkurti ryšį su Lietuva, ją pažinti ir dirbti pasirinktoje profesinėje srityje.

Esu bibliotekininkė, šiuo metu studijuoju bibliotekininkystės ir informacijos mokslus bakalauro programoje. Kai teikiau paraišką dalyvauti programoje „Bring Together Lithuania“, specialiai paprašiau, kad mano stažuotė vyktų Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Darbas šioje įstaigoje buvo mano svajonės išsipildymas.

Stažuotės metu dirbau Dokumentinio paveldo tyrimų departamente. Departamentui priklausiančio Valstybingumo centro vadovė suformulavo tyrimų užduotis, susijusias su ispanų kalba parašytais tekstais apie „Sąjūdį“, 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės deklaraciją ir 1991 metų sausio įvykius. Judaikos tyrimų centrui Argentinos spaudoje ieškojau užuominų apie žydų migraciją ir jos ryšį su kultūrinėmis institucijomis, tokiomis kaip YIVO, kuri veikė tiek Vilniuje, tiek Buenos Airėse. Taip pat bendradarbiavau su to paties departamento Lituanistikos skyriumi, dirbdama su ispanų kalba leidžiamais leidiniais, kuriuose minima Lietuva, jos istorija, kultūra ir mokslas.

Toliau skaityti

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo

2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį.

Leidinį parengė Lituanistikos skyriaus tyrėjai Irmina Abramovienė ir dr. Tomasz Blaszczak. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Apibendrintai galima pasakyti, jog šie Z. Toliušio tekstai fiksuoja nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Ši atsiminimų dalis, vėliau paties Z. Toliušio priskirta antrąjam atsiminimų tomui, pradėta rašyti apie 1946 m. – tarp antrojo ir trečiojo įkalinimo, slapstantis nuo vėl gręsiančio suėmimo[1].

Dvarų aprašymai papildyti atsiminimais iš Z. Toliušio apsilankymų juose, rašytais iš netolimos laiko perspektyvos – dvaruose lankytasi 20 a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje. Dalis šių apsilankymų turėjo pramoginį-pažintinį pobūdį, kartu su kauniečiais: dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi, ir istoriku Konstantinu Jablonskiu, ar Šiaulių apygardos teismo pirmininku Peliksu Bugailiškiu. Nemaža kelionių į dvarus dalis buvo susijusi ir su Z. Toliušio profesine veikla, su atstovavimu Tiškevičiams bei Plateriams, ar Biliūnų ir kitų dvarų bylomis.

Leidybos darbus planuojama užbaigti dar šiais metais, o kol kas kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis vaizdingai aprašo apsilankymą Raudonės pilyje.

„Aš vis kalbinau A. Žmuidzinavičių nutapyti man Raudonės pilį, kuri nuo jaunystės dienų žavėjo mane. Vieną vasaros dieną – tai buvo berods 1937 metais – mudu nuvykome automobiliu į Raudonę. Žmuidzinavičius paėmė su savim viską, kas buvo reikalinga, kad vietoj nutapyti Raudonės pilį. Atvykę vieton Raudonėn, mudu pirmiausiai turėjome parinkti vietą, iš kurios pilis gražiausiai atrodė.

[…]

Toliau skaityti

Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas

Parengė Jadvyga Misiūnienė

Tyrinėjant Lietuvos dvarų bibliotekas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde buvo aptiktas iki šiol nežinomas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas.

Tai trys oda įrišti Volumina legum[1] foliantai (tomai 2, 3 ir 4) išleisti 1783–1786 metais Varšuvos pijorų spaustuvėje, garsėjančioje oficialaus bei mokslinio pobūdžio spaudiniais: Prawa konstytucye y przywileie; Krolestwa Polskiego, y Wielkiego Xięstwa Litewskiego, y wszystkich prowincyi należących: na walnych seymach koronnych od seymu wiślickiego roku pańskiego 1347. aż do ostatniego seymu uchwalone. Visų trijų tomų viršutiniai kietviršiai papuošti auksintais herbiniais Gelgaudų superekslibrisais, o antraštiniai lapai pažymėti buvusio knygų savininko karaliaus šambeliono, Nuolatinės tarybos patarėjo, Lietuvos lauko raštininko, paskutiniojo Lietuvos dvaro maršalkos, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalieriaus Mykolo Gelgaudo (1768–1834) rankraštiniais įrašais. Remiantis knygų nuosavybės ženklais visi trys tomai neabejotinai priskiriami Panemunės dvarininkui, aukščiau minėtam Mykolui Gelgaudui, paveldėjusiam Panemunę iš savo tėvo generalinio žemaičių seniūno Antano Gelgaudo (1720–1795).

Apie Panemunės pilies biblioteką informacijos labai nedaug. Lenkų istorikas, Abiejų Tautų Respublikos dvarų kultūros tyrėjas Romanas Aftanazis (Roman Aftanazy) savo monumentaliame darbe Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej Panemunės dvarui skirtame straipsnyje (t. 3, p. 223–224) bibliotekos net nemini. Vis dėlto biblioteka Panemunės pilyje neabejotinai egzistavo. Lietuvos architektūros istorijos tyrėjo Stasio Pinkaus teigimu ji buvo įsikūrusi pietvakarių pilies bokšto antrajame aukšte[2]. Per 1830–1831 m. sukilimą, kuriame aktyviai dalyvavo abu Mykolo Gelgaudo sūnūs – Jonas Gelgaudas (1794–1877) ir jo vyresnysis brolis Antanas Gelgaudas (1792–1831), lenkų kariuomenės generolas, vyriausiasis sukilėlių kariuomenės vadas Lietuvoje – Panemunės pilies biblioteka buvo nusiaubta, visa kita nuniokota arba sunaikinta[3].

Iki šiol nebuvo žinoma nė viena knyga iš Gelgaudų pilies bibliotekos. Trijuose Volumina legum tomuose aptiktas superekslibrisas su nuosavu Gelgaudų herbu Gelgaudas (lenk. Giełgud)[4] – taip pat nežinomas. Tai svarbus proveniencinis atradimas. Tikėtina, jis taps akstinu atverčiant naują puslapį neatpažintos Panemunės pilies bibliotekos istorijoje.

Toliau skaityti

„Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų“: Albertas Zalatorius apie šeimos relikvijas

Publikavimui parengė Biruta Mikalonienė

Šis žymaus literatūrologo, kritiko, pedagogo, visuomenininko Alberto Zalatoriaus (1932–1999) pasakojimas, surašytas sūnaus Manto diktuojant Albertui Zalatoriui 1999 metų lapkričio 9 dieną ir redaguotas 1999 metų lapkričio 28 dieną, saugomas literatūrologo rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dokumentus bibliotekai 2020 metais perdavė jo dukra Eglė Zalatoriūtė.

Tokių daiktų yra du: motinos kraitinė spinta ir trys tėvo nuotraukos, mano primityviai užklijuotos ant balto popieriaus ir įrėmintos tėvo drožinėtuose rėmeliuose. Dvi bydermejerio stiliaus spintas užsisakė abi seserys (mama ir teta), kai tėvas iš Amerikos atsiuntė joms pinigų kraičiui. Spinta stovėdavo gerajame, bet retai kūrenamame trobos gale, todėl nuo temperatūrų kaitos pasidengė tokia keista dažų ir lako faktūra, kad ir norėdamas nepadarysi. Spintos stalčiai būdavo pilni gražių motinos skarelių. Po karo tos skarelės pamažu išnyko, nes tokių niekur nebuvo galima nusipirkti. Spintoje aš slėpdavau mergaičių laiškelius. Kartą motina juos surado ir pakėlė vėją. Kai saugumas pradėjo mane tampyti dėl Sibiran rašomų laiškų aš vieną priešpietį parlėkiau iš Vilniaus į kaimą, čiupau stalčių ir strimgalviais įvirtau į gyvenamąjį trobos galą. Motina sėdėjo ir ramiai verpė. „Kas atsitiko, vaikeli?“, paklausė mama. Aš tik kažką sumurmėjau ir sukišau mano mergaitės laiškus į krosnį. Po visokių melioracijų tėvams kraustantis į Vilnių, buvo norima spintą parduoti, bet duktė išgelbėjo. Spinta dabar puikuojasi mano salonėlyj, kiekvienas apsilankęs į ją atkreipia dėmesį.

Toliau skaityti

Simonaitytė ir Čiurlioniai

Parengė Arida Riaubienė

Ieva Simonaitytė su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene greičiausiai susipažino 1936 m., kai atvyko į Kauną atsiimti Valstybinės literatūros premijos už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Čiurlionienė buvo viena iš Valstybinės literatūros premijos skyrimo komisijos narių.

Rašytojų bendravimas nenutrūko ir vėlesniais metais. 1938 m. Simonaitytei išvykstant gydytis į Šveicariją, Čiurlionienė ją lydėjo iki pat sienos, siuntė siuntinių.

1939 m. vasarą grįžusi iš Šveicarijos, Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, nes Klaipėdos kraštas buvo užimtas nacistinės Vokietijos. 1939–1940 m. Čiurlionienė kelis kartus važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės[1]. Rašytojos ypač suartėjo 1941 m., kai Simonaitytė gestapo buvo areštuota. Rašytojai F. Kirša ir S. Čiurlionienė ne tik prisidėjo prie lietuvininkų metraštininkės išlaisvinimo, bet ir „[…] garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir suteikė prieglobstį“[2]. Čiurlionienės namuose, buvusiuose Kaune, Žemaičių gatvėje Nr. 10, Simonaitytė pragyveno apie metus. Rašytojai teko dalyvauti čia rengiamuose literatūriniuose šeštadieniuose. Šiuose susibūrimuose ji skaitė romano „Vilius Karalius“ (d. 1, 1939) ištraukas.

Savo bičiulei Onai Pajedaitei apie Čiurlionienę Simonaitytė yra atsiliepusi taip: „Čiurlionienė? Aš ją gerbiau. Ji buvo gera. Padėjo, gelbėjo. Ir priglaudė pas save, kai atsikėliau į Kauną iš Telšių. Visus metus pas ją pragyvenau Žemaičių gatvėj, netoli Kauko laiptų.

Kai važiavau į Šveicariją, ji mane palydėjo. Jai valdžios buvo įsakyta nuvežti mane iki Berlyno. Jai pačiai kelionė nekainavo. Pažįstamiems atstovybėje (trisdešimt aštuntais metais) atvežė siuntinį: dešrų, kumpių. Išėjo iš ryto. Aš tuo tarpu paslampinėjau. […] Ji mane saugojo. Paskui įsodino į Šveicarijos traukinį. Dar konduktoriui davė kažkiek, kad į kupė nieko neleistų, ir grįžo į Lietuvą“[3].

Toliau skaityti