Balandžio pirmoji – juokų ir melagių diena. Ši diena minima krečiant pokštus, daug juokaujant ir bandant nepiktai apgauti vienas kitą.
Rygoje 1906–1907 m. spaudos darbuotojas, lietuvių teatro veikėjas Liudvikas Jakavičius (1871–1941) leido ir redagavo žurnalą (tuo metu vadintą laikraščiu) „Juokdarys“. Pavartykime….
Kovo 31 d. minime žymaus lietuvių dailininko, peizažisto Petro Kalpoko (1880–1945) 140-ąsias gimimo metines. Kai kurie Petro Kalpoko kūrybos ir biografijos tyrinėtojai apibūdina nueitą menininko gyvenimo kelią, ypač jaunystės metais, kaip vagabundo odisėją (iš pranc. k. vagabond – keliautojas, klajūnas). Toks palyginimas dailininkui taikomas neatsitiktinai. Trumpai peržvelgiant ir prisimenant kai kuriuos jo biografijos faktus, matyti, kad būsimo dailininko kelio pradžia prasidėjo 1880 m. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Jo tėvai savo sūnaus ateitį siejo su kunigyste, tačiau judrus vaikas, nuo pat vaikystės domėjęsis gamta, mėgęs piešti ir drožinėti, pasuko kitu keliu. Iš pradžių jis mokslų sėmėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau Rygoje, piešimo įgūdžius tobulino Odesoje, Rygoje, kur dalyvavo ir personalinėje savo mokytojo Janio Valterso parodoje. Remiamas Latvijos vokiečio mecenato barono Karlo Wilhelmo von Manteuffelio, P. Kalpokas lankėsi Maskvoje, Paryžiuje, Romoje, Florencijoje, o 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Čia jis įsitraukė į bohemišką gyvenimą, buvo priimtas į „Secessionno“ menininkų susivienijimą, dalyvavo jų parodose. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje ir žmonos gimtinėje Vengrijoje, trumpam buvo sugrįžęs ir į Lietuvą. Karui prasidėjus, jis, kaip ir daugelis menininkų, pasitraukė į Šveicariją. Nutrūkus šeimos santykiams, P. Kalpokas kartu su sūnumi Rimtu 1915 m. išvyko į dailininkų pamėgtą saulėtąją Italiją, kur apsistojo ilgesniam laikui Sestri Levante miestelyje, užsidirbdamas pragyvenimui ne tik tapyba, bet ir atsitiktiniais darbais. 1920 m. sugrįžęs į Lietuvą, P. Kalpokas dėstė dailininko Justino Vienožinskio organizuotuose piešimo kursuose, vėliau savo užsieniuose įgytas žinias ir meninę patirtį perdavė 1922 m. įkurtos Kauno meno mokyklos būsimiems dailininkams, o 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentams. P. Kalpokas parengė nemažą būrį būsimų dailininkų.
Orai yra viena iš neutraliausių pokalbio, ypač atsitiktinio, temų. Juolab kad šiemet orai (pirmiausia – nebuvo įprastos žiemos) tikrai stebina. Gyvename klimato kaitos laikais, nors spauda praneša, kad 8% žmonių tuo netiki. Visgi turime, ką turime. Todėl buvo įdomu sužinoti, kokie orai pas mus vyravo XIX a. viduryje. Apie tai rašė tuo metu gyvenęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) rankraštyje „Rozmaite Wiadomości zebrane“. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nedidelė dalelė vyskupo rašytinio palikimo (fondas F42). Tarp jų – du minėtieji sąsiuviniai, rašyti apie 1843-1859 metus lenkų kalba. Viso išlikę bene keturi rankraščiai, kuriuose M. Valančius pasižymėdavo savo mintis apie kai kuriuos to laiko faktus. Gavęs tuos sąsiuvinius, Juozas Tumas-Vaižgantas dalį teksto pasirinktinai išvertė į lietuvių kalbą ir nuo 1899 m. skelbė „Tėvynės sarge“[1], o 1929 m. išleido atskiru leidinėliu, pavadintu „Pastabos pačiam sau“.[2]
Iš M. Valančiaus užrašų sužinome, kad jo laikais žiemos buvo šaltos, kartais permainingos. Štai 1847 metais dažnai siautė pūgos, daug prisnigo. Visus metus orai buvo permainingi, sulaukta prasto derliaus. Nuo gruodžio 5 d. iki pat metų galo laikėsi stiprūs šalčiai be atodrėkio, o sniego nebuvo visiškai![3]
Visi 1848 metai pasitaikė šalti, su vos keliomis karštomis dienomis liepos mėnesį, tačiau derlius buvo labai geras. O žiema prasidėjo savo laiku. Šalti buvo ir kiti – 1849 – metai. Valančius net pažymi, kad „iki liepos mėnesio be kailinių negalima buvo apsieiti“.[4] Štai po dešimtmečio 1857 metai buvo labai sausi, tačiau derlingi. O žiemiški šalčiai nestojo net iki 1858 m. pradžios.[5]
1989 m. Miunchene pradėjo veikti Lyrikos kabinetas (Lyrik Kabinett). Trisdešimties metų sukakties proga 2019 m. išleista antologija „Im Grunde wäre ich lieber Gedicht“ („Iš principo mieliau būčiau eilėraštis“) sutalpina apie pustrečio šimto eilėraščių iš šioje erdvėje vykusių skaitymų. Knygoje rasite T. Venclovos eilėraščio „Dvilypė nuotrauka“ vertimą į vokiečių kalbą. Savo eiles šioje įdomioje Miuncheno vietoje skaitė ir daugiau lietuvių – paminimi Gintaras Grajauskas, Antanas A. Jonynas, Sigitas Parulskis… Apie kabineto istoriją galima pasiskaityti čia (vokiečių k.) >>
Kita knyga atkeliavo iš Maskvos: tai yra 2019 m. išėjusi Liudmilos Sergejevos atsiminimai „Жизнь оказалась длинной“ („Gyvenimas pasirodė ilgas“). Pasak L. Sergejevos, jai teko laimė susipažinti ir artimai bendrauti su įdomiais, talentingais žmonėmis. T. Venclovos bičiulė prisimena pažintis su Ana Achmatova, Nadežda Mandelštam, Josifu Brodskiu…
Lenkų kalba išleistoje knygoje „Draugas : szkice do biografii Franciszka Ancewicz“ (2004) Zenowiuszius Ponarskis pasakoja apie vingraus likimo žurnalistą, teisininką Praną Ancevičių, kuris iki šiol prisimenamas kaip vienas žymiausių Lenkijos sovietologų. Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė jo straipsnių ir atsiminimų knyga „Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo“ (Bonus Animus). Ištraukų, kuriose užfiksuoti pokalbiai su ekscentriškuoju Juozapu Albinu Herbačiausku, neseniai publikavo portalas „15min“ >> (Kaip ir galima tikėtis, pašnekesiai buvo gan spalvingi.)
Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Sovietologijos pradžia: Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas Vilniuje (1930-1939) – idėjos – žmonės – palikimas (90-mečio įkūrimo proga)“. Instituto direktoriumi 1931–1939 m. buvo Wladyslawas Wielhorskis. Pranešimą apie šią iškilią ir įdomią asmenybę perskaitė Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjas dr. Tomasz Błaszczak, konferencijoje dalyvavo W. Wielhorskio giminaičiai.
Per Vilniaus knygų mugę pristatėme pirmąkart išleistą W. Wielhorskio dienoraštį, rašytą Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare. Dienoraščio rankraštis yra saugomas Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tekstą iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė, kurią drąsiai galima pavadinti vertimo virtuoze. Plačiau apie knygos pristatymą>>
Šiandien 90-metį švenčia pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja Gražina Ručytė-Landsbergienė. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje galite susipažinti su jai svarbiomis, netgi sentimentalią vertę turinčiomis knygomis. G. Ručytė-Landsbergienė itin brangina šiuos keturis Nikolajaus Gogolio tomelius, į Lietuvą parsivežtus iš Sibiro. Valstybingumo erdvės atvirajame fonde saugoma Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko prof. Vytauto Landsbergio asmeninė biblioteka yra ir šeimos biblioteka, atskleidžianti skaudžias ir šviesias patirtis, nuolatinę gyvenimo kaitą.
