Kategorija: Asmenybės

Tomo Venclovos kolekciją papildys nauji leidiniai

Naujus leidinius į Nacionalinę biblioteką atnešė pats Tomas Venclova

Čia matote leidinius, kurie papildys Nacionalinėje bibliotekoje kaupiamą bei saugomą Tomo Venclovos knygų kolekciją. Laikraščiai ir žurnalai, kuriuose publikuojami interviu su T. Venclova ir straipsniai apie jį, atkeliavo iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos (žurnalas „Открытый город“ leidžiamas Rygoje), Baltarusijos (balandžio mėnesį Venclova lankėsi Minske). Šiemet „Peter Lang“ leidyklos išleistos knygos „Kaliningrad and Cultural Memory“ („Kaliningradas ir kultūrinė atmintis“) autorius Edward Saunders gausiai remiasi T. Venclovos įžvalgomis, žvelgdamas į Kaliningrado miestą per kultūros ir literatūros šaltinių, vizualinių reprezentacijų prizmę.

Daugiau apie Tomo Venclovos knygų kolekciją Nacionalinėje bibliotekoje:

Tomo Venclovos knygų kolekcija Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje / Jolanta Budriūnienė. – Bibliogr.: 3 pavad. // Knygotyra. – ISSN 0204-2061. – T. 65 (2015), p. 244-247.

Rūkyti kiaulės kulniukai, arba ką valgė dipukai rašytojai

Dalia Cidzikaitė

Spalio 9-ąją Pasaulinės pašto dienos proga mano kolegė „Facebooke“ pasidalijo ištrauka iš rašytojos Nelės Mazalaitės laiško bičiulei ir bendro likimo draugei Petronėlei Orintaitei. 1956 m. kovo 26 d. laiške Mazalaitė tuo metu Čikagoje gyvenusiai Orintaitei rašė:

„Girdžiu virtuvėj triukšmą – katile, vadinasi, reikia apleisti rašomą stalą. Nemanyk, turiu ir „Didžiąją virėją“!, guli kaip enciklopedija ant šaldytuvo, tačiau aš dažnai lyg per sapną atsimenu tėviškę ir stengiuos pakartoti anuos pietus. Šiandien verdu rūkytus kiaulės (ar paršo) kulniukus su burokėliais, prašau į svečius.“

Knyga Didžioji virėja: praktiškas vadovas šeimininkėms, pirmą kartą išleista 1936 m. Akc. „Ryto“ B-vės spaustuvėje Klaipėdoje, yra Vandos Varnienės iš rusų kalbos išversta Elenos (Jelenos) Malachoviec knyga. Pasak vertėjos, ji šio darbo ėmėsi po to, kai, peržiūrėjusi lietuvių kalba išleistas receptų knygas, pamačiusi, jog lietuvės neturi gero virtuvės patarėjo. Varnienė rusės knygą pritaikė savo laikams ir papildė nauju skyriumi – vegetariškų patiekalų ir vegetariškų pietų sąrašu 45 dienoms.   

Toliau skaityti „Rūkyti kiaulės kulniukai, arba ką valgė dipukai rašytojai”

Kviečiame skaityti „Draugo“ priedą „Kultūra“

Šį šeštadienį išėjusiame laikraščio „Draugas“ (JAV) priede „Kultūra : mokslas, menas, literatūra“ mūsų kolegė Deimantė Žukauskienė recenzuoja knygą „Pirmą kartą mama“, kurią parašė Havajuose gyvenanti prozininkė Vaiva Rykštaitė. Apskritai, „Kultūros“ numeris tiesiog puikus: rasite ilgą Algio Vaškevičiaus rašinį apie bičiulį iš lituanistikos studijų laikų Valdą Papievį, ištrauką iš V. Papievio romano „Brydė“, Astridos Petraitytės straipsnį apie Birutės Mar spektaklį „Unė“. Beje, menininkę įkvėpusios Unės Babickaitė-Graičiūnienės (Unės Baye) kolekcija saugoma Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Kolekcijos fragmentai tapo „Europeanos“ projekto „Migracija mene ir moksle“ („Migration in the Arts and Sciences – A Europeana Migration Thematic Collection“) dalimi. Apie unikaliąją Unę, virtusią „Europeanos“ rubrikos „Kovas – moterų istorijų mėnuo“ heroje,  galite paskaityti čia (lietuvių k.)  ir čia (anglų k.)

Mokytojų dienos proga

Daina Opolskaitė per renginį Nacionalinėje bibliotekoje, 2017 m.

Šį penktadienį Lietuvos mokyklose minima Mokytojų diena. Daina Opolskaitė, kuriai šią savaitę Briuselyje iškilmingai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, lituanistiką studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – VDU Švietimo akademija); dirba mokytoja Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje. Nors lituanistiką studijavo daugelis lietuvių rašytojų, pasirinkti darbą mokykloje yra gan neįprastas kelias. Paieškojome D. Opolskaitės minčių apie buvimą mokytoja.

Mokykla yra labai gyvas mechanizmas, tad tų jausmų yra buvę visokių. Esu ir susipykusi su ja, ir labai mylėjusi, ir labai nuo jos kentėjusi. Vieną dieną atrodo, kad daugiau čia dirbti neįmanoma, tačiau jau kitą dieną pajunti, kad niekur kitur būti ir negalėtum.

<…>

Labai svarbu rasti bendrą kalbą su mokiniais. Mokytojas jau nebegali dėvėti karūnos, kaip būdavo anksčiau. Reikia suprasti jaunus žmones. Jie nėra blogesni, nei buvome mes. Jie – tiesiog kitokie.


Interviu portale 15min.lt (2018 m.)

Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. „Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.“

Interviu kultūros svetainėje „Meno bangos“ (2014 m.)
Toliau skaityti „Mokytojų dienos proga”

Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė

Pirmąjį spalio šeštadienį Lietuvoje švenčiama Kūno kultūros ir sporto diena. Kokia ji buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių laikais? Ką apie tai pasakoja Nacionalinės bibliotekos dokumentai?

Rungtis „Gyvybės liepsnelė“

Pasižvalgykime po mažiau žinomus tarpukario ir karo metų kūno kultūros puslapius, nušviečiančius vaikų ir moterų sportą, fizinį aktyvumą dirbant sėdimą darbą ir sportines stovyklas.Vaikų fizinį lavinimą siekta padaryti kuo įdomesnį, jiems buvo skiriami vikrumą, reakciją ir fizinę ištvermę lavinantys pratimai ir žaidimai, mūsų ausiai kiek neįprastais pavadinimais, pvz., „Kanarėlės“, „Kiškis nelaisvėje, „Žalčio uodega“ ir kiti. Įdomi, tik neaišku ką lavinanti (gal plaučius?) rungtis – „Gyvybės liepsnelė“: du vaikai su žvakėmis rankose stovi vienas prieš kitą. Abudu stengiasi vienas kito žvakę užgesinti, o savo apsaugoti. Rungtis „Ant dėžės“ skirta turbūt konkurencingumo ugdymui: vaikai stengiasi užlipti ant dėžės ir kartu vienas kitam trukdo. Laimi tas, kuris pirmasis užlipa ant dėžės ir neleidžia užlipti kitam. Reikia pridurti, kad ši pirmoji tokia išsami vaikų mankštos knygelė leista II pasaulinio karo metu.

Rungtis „Ant dėžės“
Toliau skaityti „Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų”

Diasporos rašytoja/s?

Šį pavasarį Vilniuje įvykęs  pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.

Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė,  kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“

Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja – ir galbūt perskaityti praleistus interviu.

M. M. De Voe

 „Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį.“

Interviu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-19-lietuviu-kilmes-rasytoja-m-m-de-voe-rasymo-amato-neabejotinai-ismokoma/176278

Toliau skaityti „Diasporos rašytoja/s?”