Kategorija: Asmenybės

Pakalbėkime apie orą

Parengė Rima Dirsytė

Orai yra viena iš neutraliausių pokalbio, ypač atsitiktinio, temų. Juolab kad šiemet orai (pirmiausia – nebuvo įprastos žiemos) tikrai stebina. Gyvename klimato kaitos laikais, nors spauda praneša, kad 8% žmonių tuo netiki. Visgi turime, ką turime. Todėl buvo įdomu sužinoti, kokie orai pas mus vyravo XIX a. viduryje. Apie tai rašė tuo metu gyvenęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) rankraštyje „Rozmaite Wiadomości zebrane“. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nedidelė dalelė vyskupo rašytinio palikimo (fondas F42). Tarp jų – du minėtieji sąsiuviniai, rašyti apie 1843-1859 metus lenkų kalba. Viso išlikę bene keturi  rankraščiai, kuriuose M. Valančius pasižymėdavo savo mintis apie kai kuriuos to laiko faktus. Gavęs tuos sąsiuvinius, Juozas Tumas-Vaižgantas dalį teksto pasirinktinai išvertė į lietuvių kalbą ir nuo 1899 m. skelbė „Tėvynės sarge“[1], o 1929 m. išleido atskiru leidinėliu, pavadintu „Pastabos pačiam sau“.[2]

Iš M. Valančiaus užrašų sužinome, kad jo laikais žiemos buvo šaltos, kartais permainingos. Štai 1847 metais dažnai siautė pūgos, daug prisnigo. Visus metus orai buvo permainingi, sulaukta prasto derliaus. Nuo gruodžio 5 d. iki pat metų galo laikėsi stiprūs šalčiai be atodrėkio, o sniego nebuvo visiškai![3]

Visi 1848 metai pasitaikė šalti, su vos keliomis karštomis dienomis liepos mėnesį, tačiau derlius buvo labai geras. O žiema prasidėjo savo laiku. Šalti buvo ir kiti – 1849 – metai. Valančius net pažymi, kad „iki liepos mėnesio be kailinių negalima buvo apsieiti“.[4] Štai po dešimtmečio 1857 metai buvo labai sausi, tačiau derlingi. O žiemiški šalčiai nestojo net iki 1858 m. pradžios.[5]

Toliau skaityti „Pakalbėkime apie orą”

Tomo Venclovos kolekciją papildė naujos knygos užsienio kalbomis

1989 m. Miunchene pradėjo veikti Lyrikos kabinetas (Lyrik Kabinett).  Trisdešimties metų sukakties proga 2019 m. išleista antologija „Im Grunde wäre ich lieber Gedicht“ („Iš principo mieliau būčiau eilėraštis“) sutalpina apie pustrečio šimto eilėraščių iš šioje erdvėje vykusių skaitymų.  Knygoje rasite T. Venclovos eilėraščio „Dvilypė nuotrauka“ vertimą į vokiečių kalbą. Savo eiles šioje įdomioje Miuncheno vietoje skaitė ir daugiau lietuvių –  paminimi Gintaras Grajauskas, Antanas A. Jonynas, Sigitas Parulskis… Apie kabineto istoriją galima pasiskaityti čia (vokiečių k.) >>

Kita knyga atkeliavo iš Maskvos: tai yra 2019 m. išėjusi Liudmilos Sergejevos atsiminimai „Жизнь оказалась длинной“ („Gyvenimas pasirodė ilgas“). Pasak L. Sergejevos, jai teko laimė susipažinti ir artimai bendrauti su įdomiais, talentingais žmonėmis. T. Venclovos bičiulė prisimena pažintis su Ana Achmatova, Nadežda Mandelštam, Josifu Brodskiu…

Lenkų kalba išleistoje knygoje „Draugas : szkice do biografii Franciszka Ancewicz“ (2004) Zenowiuszius Ponarskis pasakoja apie vingraus likimo žurnalistą, teisininką Praną Ancevičių, kuris iki šiol prisimenamas kaip vienas žymiausių Lenkijos sovietologų. Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė jo straipsnių ir atsiminimų knyga „Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo“ (Bonus Animus). Ištraukų, kuriose užfiksuoti pokalbiai su ekscentriškuoju Juozapu Albinu Herbačiausku, neseniai publikavo portalas „15min“ >> (Kaip ir galima tikėtis, pašnekesiai buvo gan spalvingi.)

Vilniuje prisiminta Wladyslawo Wielhorskio asmenybė

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Sovietologijos pradžia: Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas Vilniuje (1930-1939) – idėjos – žmonės – palikimas (90-mečio įkūrimo proga)“. Instituto direktoriumi 1931–1939 m. buvo Wladyslawas Wielhorskis. Pranešimą apie šią iškilią ir įdomią asmenybę perskaitė Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjas dr. Tomasz Błaszczak, konferencijoje dalyvavo W. Wielhorskio giminaičiai.

Per Vilniaus knygų mugę pristatėme pirmąkart išleistą W. Wielhorskio dienoraštį, rašytą Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare. Dienoraščio rankraštis yra saugomas Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tekstą iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė, kurią drąsiai galima pavadinti vertimo virtuoze. Plačiau apie knygos pristatymą>>

90-metį švenčia Gražina Ručytė-Landsbergienė

Šiandien 90-metį švenčia pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja Gražina Ručytė-Landsbergienė.  Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje galite susipažinti su jai svarbiomis, netgi  sentimentalią vertę turinčiomis knygomis. G. Ručytė-Landsbergienė itin brangina šiuos keturis Nikolajaus Gogolio tomelius, į Lietuvą parsivežtus iš Sibiro. Valstybingumo erdvės atvirajame fonde saugoma Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko prof. Vytauto Landsbergio asmeninė biblioteka yra ir šeimos biblioteka, atskleidžianti skaudžias ir šviesias patirtis, nuolatinę gyvenimo kaitą.

Toliau skaityti „90-metį švenčia Gražina Ručytė-Landsbergienė”

Ištrauka iš spaudai rengiamo Władysławo Wielhorskio 1915–1917 metų dienoraščio – žurnale „Metai“

Nauji metai, nauji „Metai“. Gurkšnodami rytmetinę kavą, galėjome pasidžiaugti, kad skaitančiosios visuomenės akis pagaliau pasiekė mūsų kolegų Astos Miltenytės bei dr. Tomasz Blaszczak ir vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro triūso rezultatai. „Metuose“ (2020, Nr. 1) publikuojama ištrauka iš W. Wielhorskio dienoraščio. „Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikais yra primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate. Todėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojų aptiktas bibliotekos rankraštyne jo 1915–1917 metų dienoraštis, rašytas Balčių dvare (dabar Raseinių rajono Nemakščių seniūnija), yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek supažindinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais. Tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“, – „Metuose“ pasakoja T. Błaszczak. Nekantraudami laukiame Vilniaus knygų mugės 2020, kurios metu  spaustuvės dažais kvepianti knyga, planuojama, bus pristatyta skaitytojams!

Toliau skaityti „Ištrauka iš spaudai rengiamo Władysławo Wielhorskio 1915–1917 metų dienoraščio – žurnale „Metai“”

Kiekvienam savas Nobelis

Reklama iš: Trumpas vadovėlis sviestininkystės / parašė J. Smilgevičia. [S.l.] : [s.n.], 1905

XIX a. Rusijos imperijos sostinėje Peterburge apsigyveno galvotas ir verslus švedas Immanuelis Nobelis. Nobelis turėjo keturis sūnus: Alfredą, Emilį Oskarą, Robertą ir Ludvigą. Tėvas ir sūnus laisvalaikį leido išradingai, pvz., eksperimentuodavo su nitroglicerinu. Iš keturių sūnų čia mus domins ne tas, kuris sugrįžo į Švediją, padarė tam tikras išvadas dėl nitroglicerino, dabar šiek tiek žinomas dėl uždirbtų pinigų paskyrimo vienos kuklios premijos fondui, o  Robertas ir Ludvigas, patraukę į pietus ir saulėtame Baku mieste,  Azerbaidžane, įsteigę naftos kompaniją „Branobel“ (trumpinys iš rus. „братьев Нобель“). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mūsų agrarinio krašto gyventojams visa tai nelabai rūpėjo, bet šiek tiek pasidomėjus panašu, kad prakutusius Lietuvos ūkininkus pasiekdavo Nobelių šeimos talento vaisiai – pieno separatorių pavidalu.  Nuotrauką iš separatorių fabriko Peterburge rasite čia >> (1905 m., kai atspausdintas šis reklaminis leidinys, fabriką valdė Ludvigo sūnūs).

P.S. Pasakojama, kad minėtoji kukli premija buvo įkurta po to, kai Švedijoje gyvenusį Nobelį pasiekė ir susimąstyti paskatino gerokai perdėti gandai apie jo paties mirtį. Esą, viename Prancūzijos laikraštyje pasirodė nekrologas, kur jis įvardintas kaip „mirties pirklys“. Iš tiesų 1888 m. Prancūzijos pietuose netikėtai mirė Ludvigas Nobelis. [1]

[1] https://www.history.com/news/did-a-premature-obituary-inspire-the-nobel-prize