Kategorija: Asmenybės

Lituanistikos skyriaus pėdsakai „Draugo“ priede „Kultūra“

JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priede „Kultūra“, išėjusiame šį šeštadienį (rugsėjo 7 d.), rasite net kelis Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus pėdsakus.  Mūsų skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė recenzuoja keliautojos Eglės Gerulaitytės antrąją knygą, „Amerika be dangoraižių“ “ (p. 7). „Ši knyga nėra vien apie keliones. Tai ne tik išorinė kelionė į svečias šalis, bet ir kelionė po savąjį aš. Ir (galbūt) savęs atradimą“, – rašo Deimantė.

Pristatydama rugpjūčio kultūrinę padangę, Astrida Petraitytė pastebi Leonardo Skirpsto parodą „(Ne)lokali istorija“, skirtą Baltijos kelio 30-mečiui (p. 2-3, 8). Paroda Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje veiks iki rugsėjo 22 d. Užsukite!

Daugiau apie parodą >>

Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

A. Cicėnaitė-Charles. Portreto autorė – Michelle Playoust.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – Vilniuje gimusi ir užaugusi rašytoja, vertėja, šešių knygų autorė, pastaruosius septynerius metus gyvenanti ir kurianti kitame Žemės pusrutulyje – Australijoje. Lietuvoje rašytoja visų pirma puikiai žinoma bene atviriausiai ir reikliausiai skaitytojų publikai – vaikams bei paaugliams. 2017 m. A. Cicėnaitė-Charles įžengė ir į suaugusiųjų skaitytojų erdvę, pristatydama pirmąjį šiai auditorijai skirtą romaną „Tylos istorija“. Rašytoja neneigia, kad skirtingų kultūrų patyrimas, buvimas tarp dviejų erdvių daro įtaką kūrybai, tampa akstinu kurti ir mąstyti, tačiau tai ne vieninteliai kūrybos temas, pobūdį lemiantys veiksniai. A. Cicėnaitė-Charles save laiko ne Australijoje gyvenančia rašytoja, o tiesiog rašytoja, kurią rašymas visada grąžina į namus. Su rašytoja kalbamės apie jos santykį su lietuvių literatūra, Lietuvos istorijos ir kultūros atspindžius kūryboje, skaitytojų pripažinimo reikšmę, savitą meilę Vilniui ir Sidnėjui bei daugelį kitų temų. 

–  Dešimtmetį gyvenate ir kuriate svetur. Koks Jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris Jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

– Esu geriau susipažinusi su dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūra, kur kas mažiau – su pastarojo dešimtmečio kūriniais. Paskutiniu metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių autorių tekstų, kaskart iš viešnagės Lietuvoje parsivežu naujų knygų, bet sekti visų naujienų vis tiek nespėju…

Toliau skaityti „Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis“”

Kaip Kaupas Nyką-Niliūną arsenu gydė

Daktaras Kripštukas pragare / Julius Kaupas. – 1984 >>

Tarp Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV) saugomos Maros ir Kazio Almenų sakytinės istorijos, surinktos 1965–1977 metais, medžiagos yra Almenų pokalbis su Jurgiu Blekaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu, įvykęs College Parke 1971 m. vasario 13 d. Jame įamžintas ir toks Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, įvykęs atsitikimas, papasakotas Nykos-Niliūno (rašyba netaisyta).

… jis [Julius Kaupas – D. C.] ateina vieną kart pas mane, žiūri į mane, aš visuomet blogai atrodžiau, jisai man sako: „Žiūrėk, tu blogai atrodai! Tau reikėtų prirašyt kokių nors vaistų!“. Nu, tai jisai paima man ir prirašo tokio aršeniko [arseno], lietuviškai pasakius. Tai jis prirašo mano to aršeniko, bet jisai, žinoma, kaip paprastai, pamiršo pasakyt, kad aršeniką galima imti tiktai taip: vieną lašą, paskui du lašu ir t. t.  Reiškia, laipsniškai vis daugiau ir daugiau, bet jokiu būdu negalima [daug] imt! Tai paskui jisai man prirašo tą ir paskui už kokių penkių dienų atsimena, kad jis man neparašė tos naudojimo formulės. Tai jis čia galvoja, ką čia reikėtų daryt. Galvoja: „Jeigu ėmė ne taip, kaip reikia, tai jau [bus] miręs. Tai ko tada skubintis?“. Sako: „Paskui nutariau po kelių dienų nueit ir pasižiūrėt…“. Tai sėdžiu taip prie stalo, ir atsargiai kas nors duris daro į mano kambarį. Ir atsuku galvą, žiūriu – Julius. „Tai atėjau pažiūrėt, ar dar gyvas“, sako. O man nė į galvą neatėjo tuos jo vaistus vartot, nes aš jau jį žinojau ir, taip sakant…

Taigi nedaug trūko, kad geras Nykos-Niliūno bičiulis, daktaro laipsnį medicinoje turėjęs Julius Kaupas (tiesa, tuo tikrai nesididžiavęs, o viename iš Nykai rašytų laiškų pasirašęs, „iš profesijos klajūnas šioje žemėje“) būtų anksčiau laiko numarinęs vieną žymiausių lietuvių poetų, vertėjų ir literatūros kritikų. 

(Aptiko Dalia Cidzikaitė.)

Algirdo Landsbergio „Kelionė“

Pas mus atkeliavo nauja knyga – šiemet išėjusi Algirdo Landsbergio „Kelionė“  (išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus). 2019 m. paženklinti A. Landsbergiui reikšmingomis sukaktimis: autoriui būtų suėję 95-eri, o romanas „Kelionė“ pirmąkart išleistas prieš 65-erius metus. Tada knyga išėjo Čikagoje (JAV), autoriui pelnius laikraščio „Draugas“ premiją . Dėkojame knygos sudarytojai, dr. Virginijai Babonaitei-Paplauskienei, už dovaną!

Plačiau apie knygą >>

Rašytoja Laima VINCĖ: „Man rašymas yra menas, išraiška, o ne biznis“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Laima Vincė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jungtinėse Amerikos Valstijose gimusi ir lietuvių išeivių šeimoje augusi poetė, rašytoja, vertėja Laima Vincė nuo lietuviškų šaknų niekada nenutolo. Nors didelę gyvenimo dalį praleido dirbdama JAV, Kinijoje, nuolat domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių tautos patirtimis, kasdienybe, skausmingais išgyvenimais ir tai savitai interpretuoja, analizuoja savo kūryboje. Lietuvoje L. Vincė yra praleidusi ne vienerius metus, atvykdama gyventi ir dirbti Sąjūdžio laikotarpiu, taip pat atkūrus nepriklausomybę. Regis, L. Vincės gyvenime visada pynėsi keli kalbos, tapatybės sluoksniai. Kaip formavosi ir keitėsi L. Vincės santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra? Kaip savo tapatybę apibrėžia daugiakalbę, daugiakultūrę aplinką patyrusi rašytoja? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su rašytoja Laima Vince.  

 – Gimėte ir užaugote JAV, tačiau savo kūryboje atsigręžiate į Lietuvos istoriją, sudėtingas ir traumines lietuvių tautos patirtis. Kaip formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote? Ar prisimenate, kokį įspūdį paliko pirmasis apsilankymas Lietuvoje ir kaip jis kito bėgant laikui?

– Jūs pažymite, kad aš Lietuvos „iš esmės nepažinojau“, tačiau jau nuo septyniolikos metų man asmeniškai buvo labai svarbu susipažinti su Lietuva ir suprasti, kokia ji yra ir kokia jos praeitis. Sakyčiau, kad netgi daug esu savo gyvenime paaukojusi, kad galėčiau įgyti gilų Lietuvos supratimą. Nesu viena tų Amerikos lietuvių, kuri Lietuvoje pasirodo kartą per trisdešimt metų ir tada laukia didelio dėmesio iš visuomenės. Man svarbiau giliai įeiti į kultūrą ir ją suprasti. O dažniausiai tai aš darau tyliai, nesiskelbdama viešai, kad esu atvykusi.   

Toliau skaityti „Rašytoja Laima VINCĖ: „Man rašymas yra menas, išraiška, o ne biznis“”

Rašytoja Jolita HERLYN: „Knygų rašymas išgelbėjo mane nuo besiartinančios depresijos“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Jolita Herlyn – septynių romanų, kurių gretose „Trys mano vieninteliai“, „Mano vyrai ir jų žmonos“, „Svaigulys“, „Angelai neverkia“, interviu ciklo su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje, daugybės straipsnių apie keliones, vyrų ir moterų santykius bei kitas temas autorė. Nuo 2006-ųjų užsienyje gyvenanti rašytoja romanus pradėjo rašyti su šeima įsikūrusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji pasirinko uždaresnį ir ramesnį gyvenimo būdą. Ėmė kurti istorijas, kuriose vyrauja dvi pagrindinės – meilės ir emigracijos – temos. Koks J. Herlyn santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra?  Kodėl aktyviai viešojoje erdvėje veikusi, įvairialypę profesinę veiklą plėtojusi moteris nutarė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą ir kokios šio pasirinkimo išdavos? Ką rašytoja nori pasakyti savo kūryba ir ką knygų rašymas davė jai pačiai? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su J. Herlyn.

– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?

– Sumanymas surengti pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą tikrai pasiteisino. Tai buvo nuostabus renginys, subūręs tokius skirtingus kūrėjus iš viso pasaulio. Ir kad ir kaip patetiškai tai nuskambėtų, bet mus išties jungė meilė Lietuvai ir literatūrai. Tikiuosi, kad tai bus tęstinis renginys. Glaudesnis bendradarbiavimas su lietuvių autoriais mums padėtų geriau pažinti vieni kitus ir pristatyti savo kūrybą platesnėse auditorijose.

Rašytoja Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje. Astos Mukienės nuotr.
Toliau skaityti „Rašytoja Jolita HERLYN: „Knygų rašymas išgelbėjo mane nuo besiartinančios depresijos“”