Asmenybės – Puslapis 6 – Lituani(sti)ka

Šiemet minime 145-ąsias tapytojo, kolekcionieriaus, kultūros veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus gimimo metines

A. Žmuidzinavičiaus fondas (F205) saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Daugiau vaizdų iš jo>>

Gimė 1876 m., kaip pats dailininkas savo atsimininuose yra rašęs – neapsakomai gražioje Suvalkų Dzūkijos vietovėje, Seirijų miestelyje. Graži krašto gamta bei turtinga liaudies kūryba nuo vaikystės išugdė polinkį į meną. Pradinį išsilavinimą įgijo keliose liaudies pradžios mokyklose: 1886–1890 m. mokėsi Miroslave, Pošnioje, Laukintukuose. Atsiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ A. Žmuidzinavičius pasakoja, jog tėvai labai nenoriai jį išleido į tolimesnius mokslus, sutiko tik prikalbinti iš Varšuvos atvykusio giminaičio, gimnazijos mokytojo Juozo Radziukyno. Buvo nuspręsta ruoštis į antrąją gimnazijos klasę, „vasarai baigiantis, tėvelis įsisodino mane į vežimą, ir išdardėjome į Marijampolės gimnaziją egzaminų laikyti. Važiuojant, prisiminus, kur ir ko važiuoju, šiurpas mane iš džiaugsmo ir susijaudinimo krėtė. Juo baisesnis buvo nusivylimas ir sielvartas, kai, atvykę į gimnaziją, sužinojome, kad pavėlavome, kad egzaminai jau įvykę, kad klasės pilnos ir daugiau mokinių nepriima“[1]. Vienintelis pasirinkimas liko Veiverių mokytojų seminarija, kurioje tuo metu dar tebevyko priėmimas. 1894 m. sėkmingai baigęs seminariją, keletą metų mokytojavo pradinėse mokyklose Lenkijoje – Zavaduose, vėliau Vanevo bažnytkaimyje. Tačiau mokytojo darbas netapo tikruoju pašaukimu. „Vanieve, gražios gamtos ir įdomių žmonių apsuptas, neiškenčiau nebendravęs ir su menu; kad ir neturėdamas dažų, bent pieštuku piešdavau gamtovaizdžius ir žmones. […] Svajojau tapti tikru dailininku, tikru gamtos grožybių vaizduotoju. Traukė mane ir poezija. Norėjosi ir žodžiais išreikšti tai, kas mane jaudino. Ir rašiau. Rašiau eilėraščius – lietuviškai ir lenkiškai, nei vienos, nei kitos kalbos gerai nemokėdamas. […] Čia subrendo tvirtas pasiryžimas siekti aukščiau. Nusprendžiau žūt būt patekti į kurį nors didelį miestą ir ten prasimušti į tikro meno darbininko aukštybes“[2].

1898 m. A. Žmuidzinavičius išvyko į Varšuvą, dirbo Šolco priemiesčio mokykloje ir tuo pat metu studijavo tapybą E. A. Zolotariovo vakarinėje piešimo mokykloje, vėliau V. Gersono privačioje studijoje. Varšuvoje aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, susibičiuliavo su čia gyvenusiais lietuviais, tuo metu pradedančiais dailininkais P. Rimša, M. K. Čiurlioniu, A. Paliukaičiu. Varšuvos spaudoje pasirodė pirmieji A. Žmuidzinavičiaus straipsniai apie meną, išspausdinti pirmieji eilėraščiai. 1904 m. apsisprendė vykti į Paryžių, ketindamas studijuoti L’École nationale supérieure des beaux-arts (Aukštoji nacionalinė dailės mokykla). Mokytis garsiojoje meno mokykloje neteko. Dailės studijas gilino privačioje F. Colarossi akademijoje (tai buvo viena iš meno mokyklų, alternatyvių Nacionalinei dailės mokyklai), tapybos technikos mokėsi italų menininko Cesare Vitti meno akademijoje, bei Katalonijos tapytojo H. A. Camarasos tapybos mokykloje. Dar prieš išvykdamas į Paryžių iš bičiulio buvo gavęs viešbučio adresą, kuriame buvo apsistojusi M-lle Marie Putvinska (Marija Putvinskaitė). Pasak bičiulio, ji jau kurį laiką gyvenanti Paryžiuje, studijuoja, ir reikalui esant galės padėti įsikurti ir apsiprasti tame didžiuliame mieste. Pirmąjį susitikimą su būsimąją žmona ir pirmąjį įspūdį A. Žmuidzinavičius savo atsiminimų knygoje palydi žodžiais: „Nejaugi ir šitą galėtų koks nors vyras pamilti, – pagalvojau, pasilikęs vienas. Šitoks vyras visgi atsirado. Tai buvau aš pats. Kaip tik man teko laimė ją pamilti ir, ketveriems metams praslinkus, ji buvo jau mano žmona, su kuria aš iki šiol, t. y. iki savo žilos barzdos gyvenu. […] Beje, šia proga turiu pridurti, kad nuo anų Paryžiaus laikų buv. m-lle Putvinska vis gražėjo, ir šiuo metu, kada ji pražydo balta spalva, nerasi gražesnės moters pasaulyje“[3].

Toliau skaityti

Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Spalio 26–27 d. Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ten susipažino su rašytojos Ievos Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalimi. Muziejuje saugoma apie 80 Mažosios Lietuvos metraštininkei priklausiusių leidinių.

Dalies leidinių viršelių antroje pusėje įklijuotas Simonaitytės ekslibrisas – tarp eglių stovinti mergina, pasipuošusi Mažosios Lietuvos tautiniais drabužiais. Kitų leidinių antraštiniuose puslapiuose yra Simonaitytės autografas – kriptonimas „ES“. Kaune saugojamoje kolekcijos dalyje yra knygų su rašytojos giminaičių, artimų bičiulių dedikacijomis. Didžioji dalis leidinių – lietuvių grožinės literatūros kūriniai. Simonaitytė skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos, Mariaus Katiliškio, Juozo Paukštelio prozos kūrinius. Rašytojos bibliotekoje buvo Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Vacio Reimerio poezijos tomelių. Nedidelėje asmeninės bibliotekos dalyje yra rusų rašytojų Aleksandro Gerceno, Ivano Gončiarovo, Aleksejaus Tolstojaus, Ivano Turgenevo kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Ieva Simonaitytė laisvai skaitė vokiškai, todėl tarp Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų leidinių esama knygų vokiečių kalba – romanų, publicistikos žanrui priskiriamų leidinių. Paminėtinas vokiškajai lituanistikai priklausantis Viktoro Jungferio darbas „Litauen. Das Antlitz eines Volkes“ (1938) (lie. Lietuva. Tautos veidas), kuriame lietuvininkų literatūra, folkloras, papročiai aptariami bendrame lietuvių istorijos ir kultūros kontekste, išskirtinas austrų rašytojo ir dramaturgo Stefano Cveigo apsakymas „Angst“ (1957) (lie. Baimė). Simonaitytė skaitė 1860 m. Izerlone išleistą įvairių laikotarpių vokiečių ir kitų užsienio šalių rašytojų kūrinių antologiją „Pharus am Meer des Lebens“ (lie. Švyturys gyvenimo jūroje). Leidinį puošia spalvotosios litografijos technika atlikti piešiniai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje taip pat yra keli istoriniai romanai vokiečių kalba – Klauso Hermano knyga „Der Brand von Byzanz“ (1958) (lie. Bizantijos gaisras), Klauso Backo studija apie garsų vokiečių skulptorių ir architektą – „Andreas Schlüter“ (1959) (lie. Andrėjas Šliuteris).

Be grožinės literatūros, šiame muziejuje saugoma keletas Simonaitytei priklausiusių humanitarinių ir gamtos mokslų leidinių. Paminėtinas 1912 m. Gumbinėje (dabar Gusev, miestas Kaliningrado srityje) išleistas Simonaitytei priklausęs vokiškas giesmynas „Ewangelishes Gesangbuch“. Giesmyno viršelyje įspaustas superekslibrisas – vokiškai užrašyta Simonaitytės pavardė „E. Siemoneit“ – atskleidžia ypatingą savininkės santykį su knyga. Giesmynui įrišti panaudotas dramblio kaulo spalvos plastikas su žalvariniais apkaustais. Matyti, kad giesmynas turėjęs ažūrinį segtuvą.

Toliau skaityti

Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka kviečia į Leonardo Skirpsto fotografijų parodą

Paroda „UNESCO paveldas: Lietuva ir pasaulis“ Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Bibliotekos darbuotojų nuotr.

Leonardo Skirpsto fotografijų paroda „UNESCO paveldas: Lietuva ir pasaulis“ tęsia kelionę po Lietuvą. Iki spalio pabaigos parodą galima apžiūrėti Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Nauja paroda pirmiausia papuošė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvę. Vasarą dalis darbų iškeliavo į Palangos vasaros skaityklą, kur juos galėjo apžiūrėti miesto gyventojai ir poilsiautojai.

Parodos idėja gimė Nacionalinėje bibliotekoje, ieškant būdų prasmingai paminėti Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtus UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metus (2020-uosius). L. Skirpsto nuotraukos atskleidžia unikalų Lietuvos bei pasaulio kultūros ir gamtos paveldą, jo išskirtinę kultūrinę vertę, pabrėžia išsaugojimo ateities kartoms svarbą. Iki parodos nueitas ilgas kelias, pareikalavęs keliolikos metų, tūkstančių kadrų ir dešimčių tūkstančių kilometrų. Seniausios parodoje eksponuojamos fotografijos padarytos prieš 15 metų, nors anuomet, parodos autoriaus tegimu, nebuvo net minties, kad iš rankų nepaleidžiamo fotoaparato ir kelionių aistros dermė išaugs į solidžią parodą.

Toliau skaityti

In memoriam: Romualdas J. Misiūnas (1945–2021)

Iš kairės: iš kairės: Kęstutis Nastopka, Jolanta Budriūnienė, Tomas Venclova, Romualdas J. Misiūnas. Vilniaus knygų mugė, 2013 m. vasaris. *Vaizdo įrašas>>*

Netekome lietuvių išeivijos veikėjo, istoriko, diplomato Romualdo J. Misiūno.

Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje jo pavardė buvo puikiai žinoma. 2013 m. Misiūnas dalyvavo Vilniaus knygų mugėje pristatant tuometiniame Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriuje parengtą leidinį „Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė (1956–2011)“. Misiūno pavardė vis pasirodo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiuose“, kuriuos skelbia žurnalas „Literatūra ir menas“.[1]

Misiūno mintis ir darbus liudys knygos, straipsniai įvairiuose leidiniuose. Atskiro paminėjimo verta knyga „The Baltic states : years of dependence, 1940-1980“, kurią Misiūnas kartu su estų akademiku Reinu Taagepera parengė dar Šaltojo karo metais. 1983 m. knyga išėjo tiek JAV[2], tiek Europoje[3], vėliau papildyta ir perleista[4]. Išleista ir lietuvių kalba.[5] Taip pat verta pabrėžti, kad Misiūnas buvo 1984–1989 m. ėjusio žurnalo „Baltic Forum“ [6]redakcinės kolegijos pirmininkas.

Misiūnas gimė 1945 m. Švedijoje, lietuvių emigrantų šeimoje. Didelę gyvenimo dalį praleido JAV. Bakalauro laipsnį įgijo Lojolos universitete (Čikaga), magistro ir daktaro – Jeilio universitete. Gyvenimą susiejo su akademiniu pasauliu. Rinko medžiagą ir studijas gilino Europoje, dėstė JAV universitetuose.[7] Kita svarbi darbinio gyvenimo dalis – diplomatija. Kaip minima LR užsienio reikalų ministerijos puslapyje[8], 1996–2001 m. Misiūnas ėjo Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje pareigas, taip pat buvo akredituotas Pietų Afrikos Respublikai, daug prisidėjo prie Lietuvos dvišalių santykių su Izraeliu bei kitomis Artimųjų Rytų valstybėmis plėtojimo, būdamas vienintelis to laikmečio Lietuvos diplomatinis atstovas regione.

Toliau skaityti

1882 m. spalio 19 d. gimė lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius

Parengė Deimantė Žukauskienė

Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.

V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.

V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114

Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).

Pirmieji Tarptautinio PEN klubo skyriaus Lietuvoje istorijos puslapiai

Parengė Dalia Cidzikaitė

IV kongreso lankstinuke minimas ir Kaunas. Tarptautinio PEN klubo kongreso programa, Briuselis, Belgija, 1927 m. birželio 19–23 d. https://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/C1000247814

Šiais metais Tarptautinis PEN klubas mini 100-ąsias įkūrimo metines. 1921 metais Londone grupės anglų rašytojų iniciatyva įkurtas klubas yra nepolitinė organizacija, jungianti įvairių pažiūrų autorius, pritariančius klubo Chartijos tikslams ir įsipareigojančius juos vykdyti tiek savo šalyje, tiek pasaulyje. Pirmaisiais organizacijos gyvavimo metais jos pavadinimą sudarančios trys raidės PEN reiškė „poetus, publicistus ir romanistus“ (angl. poets, essayists, novelists), šiandien organizacija buria kur kas daugiau ir įvairesnes profesijas: poetus, pjesių kūrėjus, redaktorius, publicistus ir romanų rašytojus (angl. poets, playwrights, editors, essayists, novelists).

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomi Mato Šalčiaus rankraščiai suteikia informacijos apie pirmuosius šios tarptautinės organizacijos žingsnius Lietuvoje. M. Šalčiaus fonde yra išlikęs 1926 metais datuotas Šalčiaus laiško Tarptautinio PEN klubo Londono skyriaus sekretoriui Hermanui Ouldui juodraštis. Anglų kalba parašytame laiške Šalčius praneša, kad 1926 m. vasario 26 d. lietuviai įkūrė PEN klubo Lietuvos skyrių, o Šalčius išrinktas jo sekretoriumi. Laiško autorius taip pat patikina Ouldą, kad lietuvių delegacija ketina vykti į tų metų gegužės 16–19 d. vyksiantį Tarptautinio PEN klubo kongresą Berlyne. Pirmasis Lietuvos PEN skyriaus adresas buvo Gedimino g. 40, Kaunas.

Toliau skaityti