Ne vieno protestantų kunigo, lietuvių raštijos kūrėjo, valstybės ar visuomenės veikėjo Alma Mater – Karaliaučiaus universitetas, pasitinkantis 480 metų jubiliejų. Tai vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos universitetų, veikęs 1544–1945. Jį įkūrė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (lot. Albert), todėl dar vadintas Albertina. Universitetas iškilmingai atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. Knypavos saloje.
Ne mažiau garsi Karaliaučiaus universiteto biblioteka, įkurta 1542 m. kartu su aukštesniąja akademine mokykla – partikuliaru, universiteto pirmtaku. 1827 m. ji sujungta su Pilies biblioteka ir pavadinta Karaliaučiaus karališkąja ir universiteto biblioteka, 1918–1944 m. – Karaliaučiaus valstybine ir universiteto biblioteka.
Antrojo pasaulinio karo metais žuvo daug kultūros ir meno vertybių. Ypač kritiškoje padėtyje atsidūrė Karaliaučiaus kultūrinis paveldas. Tad pokariu Lietuvos mokslo darbuotojai surengė keletą ekspedicijų knygoms ir rankraščiams bei kitiems archyviniams dokumentams gelbėti. Dalis jų pateko į Kaune veikusią Valstybinę centrinę biblioteką (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).
Karaliaučiaus knygas atpažįstame pagal ekslibrisus, lipdes ar rankraštinius įrašus ir signatūras. Šiuos knygų ženklus galite pamatyti bibliotekos proveniencijų internetinėje svetainėje.
Be to, 1718–1944 m. Karaliaučiaus universitete veikė Lietuvių kalbos seminaras. Jame pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiška disciplina.
Dauguma archyvinių dokumentų paskirstyta į du fondus: Klaipėdos krašto istorinių aktų (F104) ir Mažosios Lietuvos istorinių aktų (F103) kolekcijas. Pastarojoje yra išlikę universiteto bei bibliotekos dokumentai. Abiejų fondų dokumentai yra suskaitmeninti ir patalpinti portale epaveldas.lt.
Savo knygoje pasirašanti rašytoja Ieva Simonaitytė. Antakalnio g. 70-11 / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I. Simonaitytės VB (1971. XII. 16)
Sausio 23-ią dieną sukanka 127 metai, kai Vanaguose (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) gimė rašytoja Ieva Simonaitytė, vėliau pelnytai pavadinta Mažosios Lietuvos metraštininke. Nors dėl ligos Simonaitytė negalėjo lankyti mokyklos, nuo pat vaikystės ji buvo smalsi, noriai skaitė ir siekė išsilavinimo. Su spausdintu žodžiu būsimoji rašytoja susipažino skaitydama protestantų tikėjimo tiesomis pagrįstas knygas, senus laikraščius, kalendorius ir šiaip pigius skaitinius. Toliau Simonaitytė lavinosi savišvietos būdu. Jos intelekto brandai didelę įtaką turėjo vokiečių literatūra, kitų tautų kūrinių vertimai į vokiečių ir lietuvių kalbas.
Simonaitytės talentas rašyti, matyt, buvo paveldėtas iš protėvių. Nuo 1935 iki 1971 metų Simonaitytė paskelbė 15 romanų, apsakymų ir autobiografinių kūrinių lietuvių kalba, kurie nuo 1938 m. buvo verčiami į anglų, estų, ispanų, kinų, latvių, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Rašytoją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ lietuvių kalba buvo išleistas 14 kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus.
Būdama pripažinta rašytoja, Simonaitytė domėjosi ir jaunųjų rašytojų kūryba. Jos asmeninėje bibliotekoje yra keturios pradedančių kūrėjų knygos, išspausdintos nuo 1960 m. „Vagos“ leidyklos pradėtoje leisti knygų serijoje „Pirmoji knyga“. Tai 1961 m. išėjusios poezijos knygelės – Gedimino Astrausko „Nemėgstu žodžių“, Leonardo Gutausko „Ištrūko mano žirgai“, Roberto Keturakio „Saulėtekis kely“ ir Vytautės Žilinskaitės „Nesustok, valandėle“. Minėtuose leidiniuose nėra Simonaitytei skirtų dedikacijų. Galima daryti išvadą, kad rašytoja, domėdamasi jaunųjų kūryba, šias knygeles įsigijo pati.
Pradedantys rašytojai Simonaitytei siųsdavo laiškus, kuriuose klausdavo, koks turi būti rašytojas, kaip reikia rašyti. Yra išlikęs Simonaitytės laiškas, 1954 m. rašytas nežinomai adresatei. Pateikiame keletą ištraukų iš šio laiško.
„Miela mergyte! Gavau jūsų laišką ir labai jums dėkoju, kad atsimenate mane. Man labai malonu išgirsti, kad jūs mane pažįstate – iš mano raštų. Bet turiu jums pasakyti, kad aš pati nesu panaši nei į „Šimonių“, nei į „Pikčiurnienės“ ir nei į „Viliaus Karaliaus“ bet kokį personažą, nors ir esu toks pat paprastas, kasdieniškas žmogus, kokius aš aprašiau. Turiu galbūt ir kai kurių privalumų, bet gal dar daugiau ydų, kurių, žinoma, pati mažai tepastebiu. Bet jeigu pati ir nepastebiu, tai dar nereiškia, kad jų nėra.
Prieš 108 metus vasario 24 d. Vilniuje gimė lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja Aldona Liobytė. Visas šios kūrėjos gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi. Neatsitiktinai, savo autobiografijoje, Liobytė apie Vilnių rašė: „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste…“[1].
Būsimoji rašytoja 1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lietuvių kalbą ir literatūrą. Liobytė keletą metų vaidino „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatruose. Nuo 1949 m. ji vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Liobytės vadovavimo leidyklai laikotarpiu „[…] ryškiai ėmė keistis vaikams ir jaunimui leidžiamos knygos pobūdis, buvo ieškoma ir atrandama nauji talentingi autoriai, dailininkai“[2]. Jaunieji skaitytojai turėjo progos susipažinti su kai kurių prieškario rašytojų, pavyzdžiui, Prano Mašioto, Mato Grigonio, Bronės Buivydaitės, Liudos Didžiulienės-Žmonos, kūryba. Pateikdama Valstybinės grožinės literatūros leidyklai naujas idėjas ir sumanymus, Liobytė dažnai užkliūdavo sovietinei cenzūrai, todėl 1961 m. darbą leidykloje ji buvo priversta palikti „savo noru“.
Kelios vaikų kartos užaugo skaitydamos Liobytės parengtus stilizuotus teminius liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Nė velnio nebijau“ (1964, 1988), „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 1980, 1986, 2012). Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos dramos „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Užburtas karaliūnas“ (1965), „Kuršiukas“ (1971) ir kt. Liobytė išvertė lenkų, italų, prancūzų, švedų vaikų literatūros klasikai priskiriamų knygų.
Rašytoja augo ir brendo Vilniuje, jos kūryboje neretai pastebimi Vilniaus miesto motyvai. Rašydama Liobytė naudojosi istorine literatūra, romantiškais pasakojimais apie Vilnių. 1959 m. trijuose žurnalo „Moksleivis“ numeriuose buvo publikuotas Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Naudodamasi kultūros istorijos faktais bei padavimais, rašytoja pasakoja kas sukūrė tuometinį Vilniaus miesto vaizdą. Apie Aušros vartus „Moksleivyje“ Liobytė rašė: „Šie vartai seniau buvo vadinami Medininkų vartais, nes pro čia ėjo kelias į Medininkus, kur stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilis. Ant senųjų keturkampių vartų pastatyta koplyčia su madonos paveikslu; jis buvęs nutapytas XVI a. viduryje Žygimanto Augusto pilyje. Per keturis šimtmečius jis apaugo legendomis, prietarais ir sidabriniais „votais“ – aukomis; koplyčios viduje sienos buvo nukabinėtos sidabrinėmis kojytėmis, širdytėmis, akytėmis: daugelį amžių žmonės vylėsi sidabru papirkti gražųjį madonos paveikslą, kuris suteikiąs širdžiai džiaugsmo, akims šviesos, kojoms ir rankoms – jėgos ir sveikatos“[3]. Liobytė yra parašiusi apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ bei „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui.
Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.
Memorialinė lenta Czesławui Miłoszui ant Nacionalinės švietimo agentūros pastato (K. Kalinausko g. 7, Vilnius). Tarpukariu pastate veikė Žygimanto Augusto gimnazija, kurioje mokėsi Cz. Miłoszas.
Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“
„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą. Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj, Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų, Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą, Nebegyvas – ir vienas, ir kitas. Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto, Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų, Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus. Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta. Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim, Jog išauš diena aštri ir perregima, Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“
Berklis, 1963
Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.
1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:
„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“
Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.
Skulptoriaus R. Kvinto kūrinys vaizduoja pirmosios meilės epizodą iš R. Gary romano „Aušros pažadas“. Arūno Sartanavičiaus nuotrauka, 2022.
Romain Gary, „Aušros pažadas“
„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>
„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“
Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.
Prieš šimtą metų – 1923 m. sausio 10–15 d. – vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių tarpukario Lietuvos politinių įvykių. Prie Klaipėdos operacijos prisidėjo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, žygio vadas Jonas Budrys, lietuvininkas Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius, būsimasis prezidentas Antanas Smetona, „tada tapęs Nepaprastuoju Lietuvos įgaliotiniu Klaipėdos krašte ir gerai suvokęs Klaipėdos krašto integracijos į Lietuvą subtilybes“[1].
Į sukilėlių gretas buvo „įrašyta“ ir tuo metu dar mažai žinoma rašytoja Ieva Simonaitytė. Apie Klaipėdos krašto sukilimą ir prie jo organizavimo prisidėjusius šio krašto gyventojus ji rašė trilogijoje „… O buvo taip“(1977). Pateikiame keletą ištraukų:
„Klaipėdos krašto sukilimas. Tiktai man dar vis neaišku – prieš ką. Na taip, prancūzai mūsų valdovai ir saugotojai, nori mus išduoti lenkams. O buvo ir kažkoks atsišaukimas, ar viešas – nebžinau, į gyventojus vokiečius. Jie prašomi malšinti sukilėlius.
Tie sukilėliai – tai mes, Klaipėdos krašto lietuviai“ (p. 576)
„Jau tą patį sausio 15 dienos vakarą Vanagaitienė suorganizavo būrelį mergaičių ir moterų, kurios sukilėliams, einantiems sargybą ar ką ten, ruošė užkandžius ir virė arbatą.
Kažkokiais ypatingais sumetimais ėmė plaukti sukilėliams dovanos. Jas siuntė Klaipėdos pirkliai. Pasirodė centneriniai gabalai ar net bačkutės sviesto (o mes, miesto gyventojai, parduotuvėse sviesto jau kiek metų nebuvome matę); pasirodė centneriai cukraus! Taip, cukraus! O paprastai jo ir vaikams nebuvo. Patalpos užverčiamos juoda ir balta duona. O girnų dydžio sūriai, o metrinės dešros! Iš kur visa tai išlindo? Man atrodo, kad buvo taip: juk vis dar neaišku, koks tasai sukilimas, jis gali būti ir vienoks, ir kitoks. O galų gale Petisne žinojo, su kuo jam reikia kovoti, kai šaukėsi miesto gyventojų vokiečių pagalbos. O pirkliams rūpėjo sukilėlius palenkti į savo pusę dovanomis“ (p. 585).
„Buvo toks karčemininkas Jurgis Sauga. Jis ir jo žmona buvo giedorių draugijos „Aidos“ nariai. Na, ir šiaipjau buvo jie lietuviai veikėjai. Sauga paskyrė savo virtuvę „Gaivinimo komitetui“. Visi ištekliai iš Direktorijos sandėliuko buvo pervežti pas Saugą. Ten mes ir ėmėmės darbo. Sudarę buterbrodus, paruošę arbatą, sėsdavome į mašiną ir išvežiodavome sukilėliams, sargybiniams, stovintiems šlapiame sniege. O buvo daug tokių, kurie neturėjo nė paltelio, ką jau bekalbėti apie kailinukus“ (p. 586).
„Ponia Vanagaitienė buvo po priėmimų. Juk buvo atvykęs „Kaledonas“ – anglų karo laivas. Jo įgula pritarė sukilėliams. Juk ir mudvi buvome Šaulių namuose, kur buvo iškilmingas mitingas ar kaip ten pasakyti – nežinau. Ten „Kaledono“ įgula šoko ant kėdžių ir rėkė, kiek gerklės leido: – Hip, hip, hura! Hip, hip, hura! Mudvi su Marta stovėjova ir verkėva, matydamos tiek daug draugų. Adomas Brakas pasakė karštą prakalbą ir lietuviškai, ir… vieni sakė, kad prancūziškai, o kiti sakė, kad angliškai, nes vienas „Kaledono“ karininkas pasakęs kažkokiai poniai, kad, girdi, „lietuvių kalba esanti panaši į anglų, nes jis, na, kad ir ne viską, bet daug ką supratęs“ (p. 587).
[1] Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės 1918–1923 m. = Struggle for Klaipėda: events and people: [leidinys skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos 90-ies metų sukakčiai paminėti]. [Sudarytojai Zita Genienė, Vygandas Vareikis] ; [vertėjas Vidmantas Štilius]. Klaipėda: [S. Jokužio leidykla-spaustuvė]: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2013, p. 12.
