Kategorija: Datos

Kai teatralai vadinti dailininkais

Parengė B. M.

Neramios ir dramatiškos 1919 metų pavasario dienos Lietuvos visuomenėje pasižymi „politikos grynumu“, bet, kaip rašoma balandžio 13 d. dienraštyje „Lietuva“, tarp politikuojančiųjų yra ir įvairių rūšių dailininkų, kurie „įsirausę savo kuriamosios sielos pasaulyje“, vadovaudamiesi grynu sielos gyvenimu, nenuleidžia rankų dirbę dailės bei meno srityje, nes „lengva politika yra lengvai užkrečiama liga, stumianti nuo tako visus švelnius grožio pobūdžius“. (Čia pravartu paaiškinti, kad žodis „dailė“ to meto šviesuomenės buvo taikomas menui, pavyzdžiui, dramos dailė, ir atitinkamai dailininkais buvo vadinami menininkai, žr. Lietuviškoji enciklopedija, V tomas, Kaunas, 1937, p. 1323).

Visuomenei jau nusibodę mėgėjiški renginiai. Iš svetur sugrįžta lietuvių aktoriai profesionalaus teatro gaivinti. Kaune reiškiasi nemažai „artistų kuopų“. Sukuriama tam tikra teatro įstaiga, kurios vedėju ir teatro direktoriumi tampa Antanas Sutkus. Tikrasis teatras įsivaizduojamas tik Kaune.

„Lietuvos“ redakcija paveda teatrui ir muzikai atskirą skyrių, mat kuriantis nuolatiniam teatrui, steigiantis operai ir operetei, kyla poreikis apie tai nuolat informuoti visuomenę. Remiantis korespondencijomis, matyti, kad teatras Lietuvoje atgyja.  

https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1919-Bal.13 (p. 4)

https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1919-Bal.16 (p. 4)

 Simonaitytės „universitetai“

Parengė Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės darbo kambarys Priekulėje. A. Riaubienės nuotrauka

Sausio 23-oji – Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo diena. Vargu ar surasime kūrėją savo gyvenimu ir kūryba išsaugojusį tokią didelę ištikimybę Klaipėdos kraštui, klaipėdiškių gyvenimo tradicijoms, kalbai ir visai jų gyvenimo sanklodai, kokia buvo Ieva Simonaitytė.

Būsimosios rašytojos kelias į knygų pasaulį nebuvo paprastas. Simonaitytė, skirtingai negu dauguma jos kartos rašytojų, dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ją mokė motina Etmė Simonaitytė, kuri  „[….] skaitė Klaipėdos krašto laikraščius“[1]. Savo autobiografinėje trilogijoje Simonaitytė rašė: „Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“[2].

1967 m. rašytoje autobiografijoje Simonaitytė mini knygas, kurias skaitė jos motina, vaizdingai aprašo savo pirmąsias patirtis susipažįstant su spausdintu žodžiu.

 „Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose. Mama sako: „Atsiskleisk tą ir tą giesmės numerį, paskaityk man tą giesmę.

Ak dievedievedieve! Aš mamos akių baisiai bijau. Tik akių, nes mama manęs niekada nemušė, bet kad pažiūrės! Ir kaip dabar prisipažinsi, juk ji ir pati žino, kad aš daug raidžių nepažįstu.

Paprastai motina kiekvieną kartą, grįždama iš turgaus, parsineša būdavo, laikraštį ir vakare prie žibalinio spingsulėlio jį garsiai perskaito nuo pradžios („mūsų viešpats ciesorius parbėgo su automobiliu į „Postdamas“) iki galo („pinigų radau atsiimti pas Jurgį Kojelį Blauzduose“). O sekmadieniais ir kitais vakarais ji skaitė „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, ji skaitė knygas „Apie Jeruzalės išpūstijimą“ arba „Apie krikščionių mūčijimą“ […]. O aš tiktai klausydavausi išsižiojusi, ir tikra kančia būdavo, kai ateidavo laikas į lovą.

Toliau skaityti ” Simonaitytės „universitetai“”

Henrikas Nagys Kanadoje

1920-ųjų spalio 12 dieną Mažeikiuose gimė būsimasis poetas Henrikas Nagys. Jo jaunystės metus sujaukė karas. 1944 metais vaikinas įsiliejo į nusprendusių trauktis į Vakarus tautiečių bangą. „Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais“, – prisiminė po kelių dešimtmečių trumpoje autobiografijoje. Šiaip ar taip, įsikūręs Kanadoje, H. Nagys aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dalijamės nuotrauka ir trumpa ištrauka iš istoriko, visuomenininko, literato Vytauto Pluko straipsnio „Henrikas Nagys: poetas-žmogus“, kurį 1986 metų lapkričio numeryje publikavo Los Andžele leistas žurnalas „Lietuvių dienos“ (kalba netaisyta):

„Henrikas Nagys Kanadoje: komercinis menininkas, mokyklos mokytojas, vėliau universiteto dėstytojas, lietuvių visuomenės veikėjas, lietuviškos šeštadieninės mokyklos mokytojas, Montrealio Lietuvių Akademinio Sambūrio daugiametis pirmininkas. Aukštesniųjų Lituanistikos kursų lektorius (kursus lankė 200), Kanados Lietuviu Bendruomenės Kultūros Fondo pirmininkas, “Nepriklausomos Lietuvos” vyr. redaktorius, populiarus paskaitininkas, literatūros vertėjas iš latvių, vokiečių, anglų kalbų į mūsąja, literatūrinių straipsnių autorius periodinėje spaudoje ir eilėje žurnalų, literatūros ir meno kritikas, Santaros garbės filisteris, Lietuvių Rašytojų draugijos laureatas už “Broliai balti aitvarai” poezijos knygą (1970 m.), Vinco Krėvės Vardo premijos laureatas už poezijos knygą “prisijaukinsiu sakalą” (1978 m.)

Toliau skaityti „Henrikas Nagys Kanadoje”

Minint Karaliaučiaus universiteto jubiliejų

Parengė Rima Dirsytė

Ne vieno protestantų kunigo, lietuvių raštijos kūrėjo, valstybės ar visuomenės veikėjo Alma Mater – Karaliaučiaus universitetas, pasitinkantis 480 metų jubiliejų. Tai vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos universitetų, veikęs 1544–1945. Jį įkūrė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (lot. Albert), todėl dar vadintas Albertina. Universitetas iškilmingai atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. Knypavos saloje.

Ne mažiau garsi Karaliaučiaus universiteto biblioteka, įkurta 1542 m. kartu su aukštesniąja akademine mokykla – partikuliaru, universiteto pirmtaku. 1827 m. ji sujungta su Pilies biblioteka ir pavadinta Karaliaučiaus karališkąja ir universiteto biblioteka, 1918–1944 m. –  Karaliaučiaus valstybine ir universiteto biblioteka.

Antrojo pasaulinio karo metais žuvo daug kultūros ir meno vertybių. Ypač kritiškoje padėtyje atsidūrė Karaliaučiaus kultūrinis paveldas. Tad pokariu Lietuvos mokslo darbuotojai  surengė keletą ekspedicijų knygoms ir rankraščiams bei kitiems archyviniams dokumentams gelbėti. Dalis jų pateko į Kaune veikusią Valstybinę centrinę biblioteką (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

Karaliaučiaus knygas atpažįstame pagal ekslibrisus, lipdes ar rankraštinius įrašus ir signatūras. Šiuos knygų ženklus galite pamatyti bibliotekos proveniencijų internetinėje svetainėje.

Karaliaučiaus universiteto bibliotekos naudotas antspaudas

Be to, 1718–1944 m. Karaliaučiaus universitete veikė Lietuvių kalbos seminaras. Jame pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiška disciplina.

Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro antspaudas

Dauguma archyvinių dokumentų paskirstyta į du fondus: Klaipėdos krašto istorinių aktų (F104) ir Mažosios Lietuvos istorinių aktų (F103) kolekcijas. Pastarojoje yra išlikę universiteto bei bibliotekos dokumentai. Abiejų fondų dokumentai yra suskaitmeninti ir patalpinti portale epaveldas.lt.

Toliau skaityti „Minint Karaliaučiaus universiteto jubiliejų”

Ieva Simonaitytė apie rašymą

Parengė Arida Riaubienė

Savo knygoje pasirašanti rašytoja Ieva Simonaitytė. Antakalnio g. 70-11 / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I. Simonaitytės VB (1971. XII. 16)

Sausio 23-ią dieną sukanka 127 metai, kai Vanaguose (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) gimė rašytoja Ieva Simonaitytė, vėliau pelnytai pavadinta Mažosios Lietuvos metraštininke. Nors dėl ligos Simonaitytė negalėjo lankyti mokyklos, nuo pat vaikystės ji buvo smalsi, noriai skaitė ir siekė išsilavinimo. Su spausdintu žodžiu būsimoji rašytoja susipažino skaitydama protestantų tikėjimo tiesomis pagrįstas knygas, senus laikraščius, kalendorius ir šiaip pigius skaitinius. Toliau Simonaitytė lavinosi savišvietos būdu. Jos intelekto brandai didelę įtaką turėjo vokiečių literatūra, kitų tautų kūrinių vertimai į vokiečių ir lietuvių kalbas.

Simonaitytės talentas rašyti, matyt, buvo paveldėtas iš protėvių. Nuo 1935 iki 1971 metų Simonaitytė paskelbė 15 romanų, apsakymų ir autobiografinių kūrinių lietuvių kalba, kurie nuo 1938 m. buvo verčiami į anglų, estų, ispanų, kinų, latvių, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Rašytoją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ lietuvių kalba buvo išleistas 14 kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias  romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus.

Būdama pripažinta rašytoja, Simonaitytė domėjosi ir jaunųjų rašytojų kūryba. Jos asmeninėje bibliotekoje yra keturios  pradedančių kūrėjų knygos, išspausdintos nuo 1960 m. „Vagos“ leidyklos pradėtoje leisti knygų serijoje „Pirmoji knyga“.  Tai 1961 m. išėjusios poezijos knygelės – Gedimino Astrausko „Nemėgstu žodžių“, Leonardo Gutausko „Ištrūko mano žirgai“, Roberto Keturakio „Saulėtekis kely“  ir Vytautės Žilinskaitės „Nesustok, valandėle“.  Minėtuose leidiniuose nėra Simonaitytei skirtų dedikacijų. Galima daryti išvadą, kad rašytoja, domėdamasi jaunųjų kūryba,  šias knygeles įsigijo pati. 

Pradedantys rašytojai  Simonaitytei siųsdavo laiškus, kuriuose klausdavo, koks turi būti rašytojas, kaip reikia rašyti. Yra išlikęs Simonaitytės laiškas, 1954 m. rašytas nežinomai adresatei. Pateikiame keletą ištraukų iš šio laiško.

„Miela mergyte! Gavau jūsų laišką ir labai jums dėkoju, kad atsimenate mane. Man labai malonu išgirsti, kad jūs mane pažįstate – iš mano raštų. Bet turiu jums pasakyti, kad aš pati nesu panaši nei į „Šimonių“, nei į „Pikčiurnienės“ ir nei į „Viliaus Karaliaus“ bet kokį personažą, nors ir esu toks pat paprastas, kasdieniškas žmogus, kokius aš aprašiau. Turiu  galbūt ir kai kurių privalumų, bet gal dar daugiau ydų, kurių, žinoma, pati mažai tepastebiu. Bet jeigu pati ir nepastebiu, tai dar nereiškia, kad jų nėra.

Toliau skaityti „Ieva Simonaitytė apie rašymą”

                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė

Parengė Arida Riaubienė

Prieš 108 metus vasario 24 d. Vilniuje gimė lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja Aldona Liobytė. Visas šios kūrėjos gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi. Neatsitiktinai, savo autobiografijoje, Liobytė apie Vilnių rašė: „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste…“[1].

Būsimoji rašytoja 1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lietuvių kalbą ir literatūrą. Liobytė keletą metų vaidino „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatruose.  Nuo 1949 m. ji  vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Liobytės vadovavimo  leidyklai laikotarpiu „[…] ryškiai ėmė keistis vaikams ir jaunimui leidžiamos knygos pobūdis, buvo ieškoma ir atrandama nauji talentingi autoriai, dailininkai“[2]. Jaunieji skaitytojai turėjo progos susipažinti  su kai kurių prieškario rašytojų, pavyzdžiui, Prano Mašioto, Mato Grigonio,  Bronės Buivydaitės, Liudos Didžiulienės-Žmonos, kūryba.  Pateikdama Valstybinės grožinės literatūros leidyklai naujas idėjas ir sumanymus, Liobytė dažnai užkliūdavo sovietinei cenzūrai, todėl 1961 m. darbą leidykloje ji buvo priversta palikti „savo noru“.

Kelios vaikų kartos užaugo skaitydamos Liobytės  parengtus stilizuotus  teminius liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Nė velnio nebijau“ (1964, 1988), „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 1980, 1986, 2012). Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos dramos „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Užburtas karaliūnas“ (1965), „Kuršiukas“ (1971)  ir kt.  Liobytė išvertė lenkų, italų, prancūzų, švedų vaikų literatūros klasikai priskiriamų knygų.

Rašytoja augo ir brendo Vilniuje,  jos  kūryboje neretai pastebimi Vilniaus miesto motyvai. Rašydama Liobytė naudojosi istorine literatūra, romantiškais pasakojimais  apie Vilnių.   1959 m. trijuose žurnalo „Moksleivis“ numeriuose  buvo publikuotas Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Naudodamasi  kultūros istorijos faktais bei padavimais, rašytoja pasakoja kas sukūrė tuometinį Vilniaus miesto vaizdą. Apie Aušros vartus „Moksleivyje“ Liobytė rašė: „Šie vartai seniau buvo vadinami Medininkų vartais, nes pro čia ėjo kelias į Medininkus, kur stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilis.  Ant senųjų keturkampių vartų pastatyta koplyčia su madonos paveikslu; jis buvęs nutapytas XVI a. viduryje Žygimanto Augusto pilyje. Per keturis šimtmečius jis apaugo legendomis, prietarais ir sidabriniais „votais“ – aukomis; koplyčios viduje sienos buvo nukabinėtos sidabrinėmis kojytėmis, širdytėmis, akytėmis: daugelį amžių žmonės vylėsi sidabru papirkti gražųjį  madonos paveikslą, kuris suteikiąs širdžiai džiaugsmo, akims šviesos, kojoms ir rankoms – jėgos ir sveikatos“[3]. Liobytė yra parašiusi  apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ bei „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui.

Toliau skaityti ”                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė”