Kategorija: Datos

Rugpjūčio 25 d. gimė tapytojas, grafikas, įstabaus meninio pasaulio kūrėjas Kazys Šimonis

Parengė Irmina Abramovienė

Kazys Šimonis  – dailininkas iš pašaukimo, kurio kūryba – unikalus profesionalios ir folklorinės kūrybos dermės pavyzdys. Kūrybinį palikimą sudaro apie 2000 kūrinių: įvairios stilistikos peizažai, portretai, fantastiniai paveikslai, grafikos darbai. Menininkas taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklų projektus, dekoracijas ir scenos kostiumus Kazio Binkio, Vinco Krėvės, Kazio Jurašūno spektakliams, piešė iliustracijas vadovėliams bei lietuvių tautosakos leidiniams, išleido apsakymų rinkinį „Girių giesmės“ (1936 m.), parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959 m.). Nuo jaunystės domėjosi istorija, archeologija ir etnografija. Vėlesniais metais ekspedicijose rinko ir piešė liaudies meno dirbinius, architektūros paminklus.

Toliau skaityti „Rugpjūčio 25 d. gimė tapytojas, grafikas, įstabaus meninio pasaulio kūrėjas Kazys Šimonis”

Liepos 15 d. gimė išeivijos poetas, vertėjas, žymus literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas

Parengė Irmina Abramovienė

Nuotrauka. Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1962-12-08, Niujorkas, JAV.
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikrasis vardas – Alfonsas Čipkus, 1919–2015) literatūrologų laikomas vienu žymiausių, moderniausių lietuvių emigracijos rašytojų. Priklauso poetų žemininkų kartai, kurios kūryba skleidėsi okupacijos ir istorinių perversmų sąlygomis. 1938– 1939 m. studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, vėliau šias studijas tęsė Vilniaus universitete. Pirmuosius eilėraščius publikavo studentiškoje spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Studijavo Tiubingeno ir Fribūro universitetuose meno istoriją ir filosofiją, gilino prancūzų, vokiečių ir anglų literatūros žinias. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje (JAV). Pirmoji poezijos knyga „Praradimo simfonijos“ išleista 1946 m. Tiubingene. Kūrėjo palikimą sudaro ne tik eilėraščiai, bet ir kritikos straipsniai ir literatūros klasikos vertimai bei dienoraščiai, kuriuose unikaliai persipina autobiografinis tekstas ir poezijos refleksija.

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie poeto literatūrinį palikimą yra rašiusi: „Pagrindinis niliūniškos transcendencijos takas – iš dviejų erdvių ir dviejų laikų. Iš gyvenimo pirminiuose namuose ir gyvenimo svetur, iš nuolatinio ten ir čia, tada ir dabar. […] A. Nyka-Niliūnas metafizinei tradicijai priklauso ir kaip poetas, ir kaip mąstytojas, lietuvių kultūrai suteikęs unikalių, įrašytų, užrašytų būties refleksijų.“

Paskutinė kelionė

Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu,
Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios.
Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę
Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios.

Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais,
Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu
Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, –
Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.

Todėl aš ir nebegaliu ten neiti,
Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios.
Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai
Ir krist kaip lietui plakančios audros.

Nemeikščiai, 1940
(Iš poezijos rinktinės „Eilėraščiai, 1937-1996“, Vilnius : Baltos lankos, 1996)

Birželio 23 d. gimė prozininkas Antanas Vaičiulaitis

Parengė Deimantė Žukauskienė

Rašytojas Antanas Vaičiulaitis / Antanas Vaičiulaitis. – 1938.06.30- / Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Antanas Vaičiulaitis gerai žinomas kaip puikus novelės meistras ir literatūros kritikas, tačiau mažiau žinomas faktas, jog 1980 m. jis išleido eilėraščių rinkinį „Ir atlėkė volungė“. Literatūros kritikė Laimutė Adomavičienė rašo, jog rinkinys „sukurtas laikantis klasikinės poezijos principų, moderniai panaudojant tautosaką ir įtraukiant ramaus mirties suvokimo motyvą. Nors kalbama apie mirtį, bet kuriomis aplinkybėmis poetas sugeba pakilti virš kasdienybės, nieko nedramatinti ir nekaltinti: žmogaus ar tautos gyvenimą ir mirtį suvokia kaip neišvengiamą Dievo duotybę. Poezija šviesi, viltinga (katalikiškoji pasaulėžiūra).“ Daugiau apie šį rinkinį galima sužinoti literatūrologės straipsnyje>>

Aš nežinau, kur laumės žlugtą
Velėti rinkos vakare:
Gal Gilijoj, gal Lūkšto
Ar Obelijos ežere…

Ir nežinau, prie kokio klevo,
O gal po gluosniais ar šile
Jos laigė ir dainavo,
Išskalbę džiaustė drobules.

Pavogę, kūdikėlį prausė
Ir krykštė tarp meldų.
Išmaudę jį balčiausiai,
Liūliavo lig gaidžių.

Aušra jau brėkšta. Ten boluoja
Upeliai mano, ežerai.
Išnyko monai palei Kruoją,
Vien ramūs šnara ajerai.

„Laumės“, Suitland, 1960 12 18

Birželio 8 d. gimė Juozas Aputis, prozininkas, vertėjas

Parengė Deimantė Žukauskienė

[Prozininkas, vertėjas Juozas Aputis. Palanga] / Bernardas Aleknavičius. – 1987.IX.1 Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka

Juozas Aputis laikomas novelės meistru, apysakos žanro novatoriumi, modernizavusiu lietuvių prozą. J. Aputis į literatūrą atėjo su vadinama „1940-ųjų gimimo“ karta (Romualdu Granausku, Broniumi Radzevičius, Bite Vilimaite, Sauliumi Šalteniu, Rimantu Šaveliu, Petru Dirgėla). Iki dabar yra išleista keliolika rašytojo knygų, už kūrybą autorius yra gavęs daugybę apdovanojimų, iš kurių vienas reikšmingiausių – Nacionalinė premija 2005 metais.

Literatūrologė Jūratė Sprindytė apie prozininko kūrybą yra rašiusi: „Juozo Apučio kūrybos išliekamąją vertę savaip įprasmina jo sakinio grožis. Tai pagarbos žodžiui meistras – kiekvienas jo sakinys buvo itin turiningas, jame skleidėsi aputiško pasakojimo ypatingumas, kuriame nebuvo jokios eklektikos, trivialumo, niekada nemėginta šokiruoti ar sarkastiškai įgelti. Jam būdingas jaukus susirūpinimas – pasakojama klausiant, įsimąstant, švelniai pajuokaujant. Aputiško pasakojimo nepaprastas žmogiškumas ir tikrumas stipriai veikė ir skaitytoją. Ir tai, kad rašytojo sakinys yra būtent toks, savaip nulemta tiek turinio problematikos, tiek ir jo formos, raiškos ypatybių.“

Publikuojame ištrauką iš novelės „Vieniša sodyba“:

Kad ir kokią sunkią naštą prieš daugel metų tau būtų uždėjęs laikas, vis tiek nuo tam tikros akimirkos prasideda užmaršties erozija, praeitis ima nykti ir tolti. Šitaip atsitinka, kai miršta labai artimas žmogus, kai pirmaisiais mėnesiais negali nieko kito žinoti, kaip tik tą mirtį ir viską, kas buvo susiję su mirusiuoju. Liesdamas ar matydamas jo daiktus, tu girdi ir jo žingsnius, jo žodžiai skamba ausyse, jo akys seka tave visur ir visada, kiekvieną gražų ar niekingą savo darbą matuoji to negyvo žmogaus požiūriu. Jis yra tartum kokia kelrodė žvaigždė. Tačiau nepajunti, nuo kada pradedi jį užmiršti, ir pagaliau nustebęs baugiai krūpteli: viešpatie, tiek laiko aš jo nebeprisiminiau, jis liovėsi vaikščiojęs šalia, jis iš tikrųjų pasitraukė iš mūsų tarpo, jo nebėra, jis gilioj ir tamsioj praeities duobėj; o jeigu ką ir prisimeni, tai tik iš labai seno laiko, kuris panašus į pavasario rūką, kai kiekvienas daiktas netikras lyg kokia vizija

Juozas Aputis, Gegužė ant nulūžusio beržo, Vilnius: 1986. P. 264.

Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant

Parengė Rima Dirsytė

Tikriausiai neįsivaizduojame Lietuvos be Palangos! Šiemet kovo 30 d. sukako 100 metų, kai Lietuva atgavo Palangą su apylinkėmis ir Šventąją. Nuo viduramžių priklausiusi Lietuvai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo priskirta Vilniaus gubernijai, 1819 m. Palanga ir kitos pakrantės gyvenvietės nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos buvo prijungtos prie Kuršo gubernijos. 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtame Latvijos nepriklausomybės akte Kuršas tapo naujos valstybės dalimi. Po ilgų derybų bylą perdavus Tarptautinei arbitražo komisijai, vadovaujamai Džeimso Jango Simpsono, 1921 m. Lietuva atgavo Palangą.

Minėdami Palangos atgavimo šimtmetį, norime pristatyti palangiškį, tikrą žemaitį Juozą Stoukų (1886–1946) – pedagogą, matematiką, vadovėlių autorių. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ši asmenybė plačiajai visuomenei nėra gerai žinoma. Ne žemaičiams ir pavardė sunkiai ištariama  – kito matematiko, prof. Algirdo Ažubalio nuomone, „jo tikroji pavardė, aišku, buvo Stuokus. Bet kai tėvas valsčiuje jį įregistravo, tai pagal analogiją su žemaitiška „douna“ pasakė „Stoukus“, o raštininkas kruopščiai užrašė. Taip dokumentuose ir liko…“[1]. O rusų kalba rašytuose dokumentuose pavardė dažnai rašoma dar kitaip – Stukus.

M. Stoukus 1932 m. vasarą Palangoje. F65-137
Toliau skaityti „Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant”

Tėvo dienai artėjant

Artėja Tėvo diena. Dalijamės fragmentu iš šiai progai tinkančio eilėraščio, kurį parašė poetas Marius Burokas.

Marius Burokas su žmona Jurgita Jasponyte-Burokiene ir dukterimis, Ugne ir Jūre Jotvile. Redijaus Anikanovo nuotrauka. www.redijus.com

U ir J

išsišovę stuburų gumburėliai
smulkūs kaulai undinių

kvėpuoja
lyg saujoj laikyčiau
pasigavęs paukštelį

guli abipus
nemiega
šnopuoja

[…]

Visą eilėraštį rasite: Marius Burokas, „Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“. Metai, 2016, Nr. 8/9.