Lietuvių literatūros mokslininkai, tyrinėtojai jau gali susipažinti su vieno ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūrologo, talentingo ir savito literatūros mokslo darbuotojo, pedagogo, visuomenininko profesoriaus Alberto Zalatoriaus (1932–1999) archyviniais dokumentais, kuriuos 2020 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriui padovanojo A. Zalatoriaus dukra Eglė Zalatoriūtė.
Sutvarkytame Alberto Zalatoriaus fonde saugomi dokumentai atspindi įvairiapusišką literatūros kritiko asmenybę, platų interesų ratą, gilią erudiciją. Fondą sudaro 307 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, fotografijų, korespondencijos. Jame daug profesoriaus mokslinę, pedagoginę veiklą liudijančių dokumentų, įvairių užrašų, straipsnių bei recenzijų, biografinės medžiagos, apimančios 1900–2007 m. laikotarpį.
Tikriausiai neįsivaizduojame Lietuvos be Palangos! Šiemet kovo 30 d. sukako 100 metų, kai Lietuva atgavo Palangą su apylinkėmis ir Šventąją. Nuo viduramžių priklausiusi Lietuvai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo priskirta Vilniaus gubernijai, 1819 m. Palanga ir kitos pakrantės gyvenvietės nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos buvo prijungtos prie Kuršo gubernijos. 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtame Latvijos nepriklausomybės akte Kuršas tapo naujos valstybės dalimi. Po ilgų derybų bylą perdavus Tarptautinei arbitražo komisijai, vadovaujamai Džeimso Jango Simpsono, 1921 m. Lietuva atgavo Palangą.
Minėdami Palangos atgavimo šimtmetį, norime pristatyti palangiškį, tikrą žemaitį Juozą Stoukų (1886–1946) – pedagogą, matematiką, vadovėlių autorių. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ši asmenybė plačiajai visuomenei nėra gerai žinoma. Ne žemaičiams ir pavardė sunkiai ištariama – kito matematiko, prof. Algirdo Ažubalio nuomone, „jo tikroji pavardė, aišku, buvo Stuokus. Bet kai tėvas valsčiuje jį įregistravo, tai pagal analogiją su žemaitiška „douna“ pasakė „Stoukus“, o raštininkas kruopščiai užrašė. Taip dokumentuose ir liko…“[1]. O rusų kalba rašytuose dokumentuose pavardė dažnai rašoma dar kitaip – Stukus.
Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėje (Biržų valsčius). Tapybos mokėsi Mintaujoje (dabar – Jelgava), Rygoje, Odesoje. 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Daug keliavo po Europą, gyveno skirtingose šalyse. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Dėstė Kauno meno mokykloje, 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Daugiausia tapė peizažus, portretus, autoportretus. Sukūrė portretinių ir teminių kompozicijų, religinės tematikos paveikslų, sienų tapybos kūrinių. Apipavidalino Valstybės teatro spektaklių. Ankstyvojo laikotarpio kūriniams būdinga secesijos, tarpukario tapybai – impresionizmo, dekoratyvūs plenerizmo bruožai. Brandžiojo laikotarpio peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas, portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas. [1]
Šį pavasarį, kovo 14 d., minime 115-ąsias teisininko, literato, vertėjo Juozo Žagrakalio gimimo metines (1906–1977). J. Žagrakalio vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Tetervinuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis mokėsi Linkuvos gimnazijoje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1928 m. J. Žagrakalys baigė studijas ir užsiėmė advokato praktika Kaune, Zarasuose. Vėliau jis mokytojavo Panevėžio Prekybos mokykloje, bendradarbiavo daugelyje Lietuvos laikraščių – „Naujojoje Romuvoje“, „Šaltinyje“, „Ryte“, „Naujojoje vaidilutėje“, „Skudučiuose“, leido ir redagavo „Teisininko“ žurnalą (1937–1940) Zarasuose. Jis išvertė Paulo Kellerio apsakymų rinkinį „Suvytę lapai“ (1935), Sigridos Unset romaną „Kristina“ (1934–1935), parašė keletą grožinės literatūros kūrinių – apsakymų, novelių, literatūrinių vaizdelių. 1945 m. J. Žagrakalys buvo ištremtas į Sibirą, vėliau kalėjo Kazachstane. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Biržuose ir pradėjo nuosekliai talkininkauti Lietuvių kalbos ir literatūros bei Istorijos institutams, rinkdamas etnografinę, tautosakos ir kalbos medžiagą.
Juozas Žagrakalys. F117-236
Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomame J. Žagrakalio dokumentiniame palikime išliko nemažas pluoštas etnografinių Pasvalio, Biržų, Zarasų ir kitų apylinkių XIX a. pab.–XX a. pr. valstiečių ir miestiečių buities, trobesių, amatų, žemdirbystės, papročių aprašymų. Viename iš jų (F117-165) – arbatos gėrimo ceremonija ūkininkų sodyboje XX a. pradžioje, J. Žagrakalio 1976 m. užrašyta pagal iš Biržų kilusios žmonos Paulinos Aukštikalnytės pasakojimą.
Nacionalinės bibliotekos DPTD Retų knygų ir rankraščių skyrius
Baudžiava – priklausomybės forma feodalinėje visuomenėje. Tai valstiečių priklausomybė feodalui, įteisinta feodalo galimybė naudotis priverstiniu valstiečių darbu, turtu ir asmeniu.Baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V – X a.) Vakarų Europoje. Čia vyravo dviejų rūšių žemės renta – činšas (duoklė pinigais) bei natūrinė duoklė, mokama žemės savininkui. Rytų ir Vidurio Europoje baudžiava buvo susieta su priverstiniu darbu – lažu. Čia vyraujančia ūkinių santykių forma baudžiava tapo XIV–XV a., kai Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (ir iki XVIII a. galutinai išnyko).Lietuvoje didieji kunigaikščiai nuo XIV a. pab. bajorams už karo tarnybą ėmė dalinti valstiečius su ūkiais – vadinamus veldamus; palaipsniui jie buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Kiek lėčiau baudžiaviniai santykiai plėtojosi didžiojo kunigaikščio žemėse. Valakų reforma (1557 m.) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Kone pusė visų Lietuvos valstiečių buvo paversti baudžiauninkais. Tiesa, 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu paskelbtas Polaneco universalas pripažino visiems Respublikos valstiečiams asmens laisvę, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems jis sumažintas. Bet sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 m. didžiąją dalį Lietuvos prijungus prie Rusijos imperijos, baudžiava dar pasunkėjo.
Apie baudžiavos panaikinimą Rusijoje kalbėta jau nuo XVIII a. II pusės. Baudžiavinė ūkio sistema palaipsniui patyrė vis gilesnę krizę, baudžiava stabdė ūkio pažangą, sunki valstiečių padėtis skatino neramumus. Lėmė ir politiniai veiksniai, ypač Rusijos pralaimėjimas Krymo kare.
F93-454. Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. – Sankt Peterburgas, 1861.II.19. (III.3)
1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams (valstybiniuose dvaruose baudžiava panaikinta 1866 m.). Manifeste konstatuota, kad žemės nuosavybė lieka dvarininkų rankose, kurie savo valia leidžia valstiečiams ją išsipirkti ar ja naudotis. Taip pat pabrėžta, kad bajorai teisėtu būdu tapo žemės savininkais, tad jos atėmimas neatlygintinai būtų neteisėtas. Visgi valdžia, bijodama riaušių, šį aktą viešai paskelbė tik 1861 m. kovo 5 d., pirmąją didžiojo pasninko dieną. Valstiečiams jie buvo perskaityti dar vėliau – kovo 17– balandžio 14 d.
Ateitininkai – viena didžiausių ir seniausių lietuviškų katalikiško jaunimo organizacijų, įkurta 1911 m. Pavadinimas pasirinktas nuo 1910 m. Kauno moksleivių katalikų išleisto rankraštinio laikraštėlio „Ateitis“. Ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje! (Omnia Instaurare in Christo!) “, o 1933 m. išspausdintoje Stasio Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ galutinai suformuoti ateitininkų principai ir ideologijos esmė.
Į organizaciją priimami mokiniai, studentai, nariais laikomi ir mokslus baigę organizacijos nariai (sendraugiai). 1930 m. Švietimo ministerijai uždraudus moksleivių kuopeles vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ateitininkai viešai veikė aukštosiose mokyklose. Sovietinių okupacijų laikotarpiu ateitininkų veikla laikyta antivalstybine, organizacija veikė išeivijoje. Lietuvoje ateitininkai atsikūrė 1989 m., į Lietuvą persikėlė ir pati organizacija – Ateitininkų federacija.
Moksleivių ateitininkų sąjunga – bene gausiausia ir plačiausiai išsišakojusi iš visų Ateitininkų federacijos padalinių. Veiklos pradžioje,1912 m., ateitininkų moksleivių buvo apie 250 (studentų – apie 50), 1930 m. ateitininkų moksleivių sąjunga turėjo 27 kuopas (apie 3550 narių), o 1940 m. jie sudarė ketvirtadalį visų Lietuvos moksleivių, viso apie 11 000 narių.[1] Mokyklose dar veikė jaunųjų ateitininkų (7-14 metų amžiaus moksleivių) sąjunga, veiklos pradžioje suorganizuota į kankliečių ar žiediečių kuopeles.
Kaip nusakė patys ateitininkai, jų veiklos tikslai buvo „noras lavintis, savaimingai dirbti, susidaryti vispusišką bei pastovią pasaulėžiūrą <…> įprasti į organizacinį darbą, išmokti viešai reikšti savo mintis ir jas logiškai dėstyti, gilintis į atskiras mokslo ir meno sritis“.[2] Tam tikslui pasitarnavo rankraštinė moksleivių spauda. Kuopų laikraštėliai teikė galimybę moksleiviams mokytis rašyti, redaguoti, taisyti kalbą, maketuoti, naudotis šapirografu, platinti savo spaudą, rinkti aukas, tvarkyti sąskaitas. Iš tų laikraštėlių redaktorių ir bendradarbių išaugo visa eilė talentingų spaudos darbuotojų, laikraštėliai parodo pirmuosius kūrybinius bandymus žmonių, vėliau tapusių žymiais poetais, rašytojais, kultūros veikėjais. Antai Biržų moksleivių ateitininkų „Inkarėlio“ laikraštėlyje buvo spausdinami Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Šiaulių ateitininkų kuopos filosofų–literatų sekcijos laikraštį „Ateities žiedas“ redagavo Kostas Korsakas ir pan.
Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas didelis rankraštinės savilaidos spaudos rinkinys (F135-Laikraštėlių kolekcija) – 653 pavadinimų 1732 vienetai. Didžiąją jo dalį sudaro tarpukario moksleivių laikraštėliai. Bemaž visi jie į biblioteką pateko prieškarį. 1940 m. pabaigoje biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų ir organizacijų archyvus. Neabejotina, kad kartu buvo priimti ir įvairiaisiais būdais spausdinti laikraštėliai. 1941 m. spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė 10 000 egzempliorių periodinės spaudos rinkinį. Tenka apgailestauti, kad pokario metais didelė jo dalis buvo sunaikinta. Dabar iš esamo laikraštėlių rinkinio per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. Fondas pildomas ir dabar. Keletas laikraštėlių saugoma pavienių asmenų (Zenono Ivinskio, Vytauto Steponaičio) fonduose. Rinkinio didelis trūkumas – komplektų fragmentiškumas. Dažniausiai išlikę tik pavieniai numeriai.
Inkaras (F135-345) – ankstyviausias rinkinyje saugomas laikraštėlis
