Libri et manuscripta – Puslapis 4

Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt

Ateitininkai – viena didžiausių ir seniausių lietuviškų katalikiško jaunimo organizacijų, įkurta 1911 m. Pavadinimas pasirinktas nuo 1910 m. Kauno moksleivių katalikų išleisto rankraštinio laikraštėlio „Ateitis“. Ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje! (Omnia Instaurare in Christo!) “, o 1933 m. išspausdintoje Stasio Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ galutinai suformuoti ateitininkų principai ir ideologijos esmė.

Į organizaciją priimami mokiniai, studentai, nariais laikomi ir mokslus baigę organizacijos nariai (sendraugiai). 1930 m. Švietimo ministerijai uždraudus moksleivių kuopeles vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ateitininkai viešai veikė aukštosiose mokyklose. Sovietinių okupacijų laikotarpiu ateitininkų veikla laikyta antivalstybine, organizacija veikė išeivijoje. Lietuvoje ateitininkai atsikūrė 1989 m., į Lietuvą persikėlė ir pati organizacija – Ateitininkų federacija.

Moksleivių ateitininkų sąjunga – bene gausiausia ir plačiausiai išsišakojusi iš visų Ateitininkų federacijos padalinių. Veiklos pradžioje,1912 m., ateitininkų moksleivių buvo apie 250 (studentų – apie 50), 1930 m. ateitininkų moksleivių sąjunga turėjo 27 kuopas (apie 3550 narių), o 1940 m. jie sudarė ketvirtadalį visų Lietuvos moksleivių, viso apie 11 000 narių.[1] Mokyklose dar veikė jaunųjų ateitininkų (7-14 metų amžiaus moksleivių) sąjunga, veiklos pradžioje suorganizuota į kankliečių ar žiediečių kuopeles.

Kaip nusakė patys ateitininkai, jų veiklos tikslai buvo „noras lavintis, savaimingai dirbti, susidaryti vispusišką bei pastovią pasaulėžiūrą <…> įprasti į organizacinį darbą, išmokti viešai reikšti savo mintis ir jas logiškai dėstyti, gilintis į atskiras mokslo ir meno sritis“.[2] Tam tikslui pasitarnavo rankraštinė moksleivių spauda. Kuopų laikraštėliai teikė galimybę moksleiviams mokytis rašyti, redaguoti, taisyti kalbą, maketuoti, naudotis šapirografu, platinti savo spaudą, rinkti aukas, tvarkyti sąskaitas. Iš tų laikraštėlių redaktorių ir bendradarbių išaugo visa eilė talentingų spaudos darbuotojų, laikraštėliai parodo pirmuosius kūrybinius bandymus žmonių, vėliau tapusių žymiais poetais, rašytojais, kultūros veikėjais. Antai Biržų moksleivių ateitininkų „Inkarėlio“ laikraštėlyje buvo spausdinami Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Šiaulių ateitininkų kuopos filosofų–literatų sekcijos laikraštį „Ateities žiedas“ redagavo Kostas Korsakas ir pan.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas didelis rankraštinės savilaidos spaudos rinkinys (F135-Laikraštėlių kolekcija) – 653 pavadinimų 1732 vienetai. Didžiąją jo dalį sudaro tarpukario moksleivių laikraštėliai. Bemaž visi jie į biblioteką pateko prieškarį. 1940 m. pabaigoje biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų ir organizacijų archyvus. Neabejotina, kad kartu buvo priimti ir įvairiaisiais būdais spausdinti laikraštėliai. 1941 m. spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė 10 000 egzempliorių periodinės spaudos rinkinį. Tenka apgailestauti, kad pokario metais didelė jo dalis buvo sunaikinta. Dabar iš esamo laikraštėlių rinkinio per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. Fondas pildomas ir dabar. Keletas laikraštėlių saugoma pavienių asmenų (Zenono Ivinskio, Vytauto Steponaičio) fonduose. Rinkinio didelis trūkumas – komplektų fragmentiškumas. Dažniausiai išlikę tik pavieniai numeriai.

Inkaras (F135-345) – ankstyviausias rinkinyje saugomas laikraštėlis

Toliau skaityti

Levo Karsavino palikimas laukia tyrėjų

1882 m. gruodžio mėnesį Sankt Peterburge gimė istorikas, filosofas Levas Karsavinas. Likimas šį ryškaus intelekto žmogų susiejo su Lietuva. 1922 m. bolševikų ištremtas iš tėvynės, Karsavinas iki 1926 m. gyveno Vakarų Europoje – Vokietijoje, Prancūzijoje. 1927 m. pasaulinio lygio mokslininkas pakviestas ir sutiko dėstyti Lietuvos universitete (nuo 1930 m. universitetas vadinosi Vytauto Didžiojo universitetu). Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo pirmosios tremties, Karsaviną ištiko antroji, šįkart – į Rytus: 1949 m. jis suimtas, nuo 1950 m. kalintas Abezės lageryje. Mirė 1952 m.

Karsavino idėjos aktualios ir šiandien. 2019 m. „Hubris“ išleido knygelę „Apie tobulybę“: paskutinį Karsavino tekstą. Kaip mini leidėjai, lageryje pieštuku ant popieriaus skiaučių parašytas tekstas – tai filosofo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikėsi platonistinės perspektyvos ir gynė idealistines pozicijas.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose, saugoma Levo Karsavino kolekcija.

Toliau skaityti

Vytautas Didysis moksleivių spaudoje

Parengė Rima Dirsytė

Nesuklysime pasakę, kad visų laikų žymiausias Lietuvos valdovas – Vytautas Didysis. Nėra žinoma tiksli valdovo gimimo data, tad jo mirties data – 1430 m. spalio 27 d. – tapo minima diena, o 500-osios mirties metinės (kaip ir neįvykusi karūnacija tų metų rugsėjo 8 d.) – net valstybinio lygio švente. Tam buvo sudarytas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvių paminėjimui organizuoti komitetas, informacija skleidžiama per renginius, spaudą ir radiją. Ši akcija paskatino žmones domėtis savo šalies praeitimi, stiprino tautos istorinę savimonę. Per kelerius metus buvo parašyta nemažai mokslinių darbų, sukurta literatūros ir meno kūrinių, paminklų, valdovo garbei buvo pavadinta daug gatvių, aikščių, mokyklų ir kitų objektų.

Patriotinis judėjimas neaplenkė ir jaunimo. Pažvelkime kaip tai atsispindėjo moksleivių ir jų organizacijų savilaidos spaudoje. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas nemažas tarpukario moksleivių laikraštėlių rinkinys (F135). Bemaž visi laikraštėliai į biblioteką priimti 1940 m. Tais metais spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė apie 10 000 egz. periodinės spaudos rinkinį. Iš jo išskirti rankraštiniai, šapirografuoti ir hektografuoti laikraštėliai perduoti Rankraštynui – per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. 1940 m. gruodį biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų – skautų, ateitininkų, jaunalietuvių, šaulių ir kitų – bei organizacijų archyvus. Kartu buvo priimti ir jų laikraštėliai. Rinkinys pildomas ir toliau.

Pasirinkome keletą 1930 m. išleistų moksleivių laikraštėlių. Štai Lietuvos skautų sąjungos Kražių I-sios „Šarūno” draugovės „Lapinų” skilties leidžiamas laikraštėlis „Jaunas skautas“ tų metų numeryje išspausdino straipsnelį „Vytautas Didysis“ – jame valdovą vadina genijumi ir teigia, kad dabar „mums reikia kito genijaus, kuris išvaduotų mūs pavergtą Vilnių…‘ (F135-378) – ne mažiau tuo metu visų lietuvių palaikoma idėja.

Laikraštėlio „Mokinių žingsniai“ viršelis, 1930, Nr.1

Toliau skaityti

Pasaulinę barzdos dieną minint

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė

Rugsėjo pirmasis šeštadienis – Pasaulinė barzdos diena. Šia proga – trumpa barzdos auginimo ir skutimo apžvalga su barzdotų vyrų atvaizdais iš knygų, dailės muziejų bei Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondo.

Sokrato portretas. Marmuras, I a., Luvro muziejus.

Helenistinio laikotarpio romėnų meno paminklai (dauguma romėnų skulptūrų, kaip žinome, yra senesnių graikiškųjų kopijos) liudija, jog barzdą nešiojo beveik visi senovės graikų filosofai ir mokslininkai: Sokratas, Platonas, Pitagoras, Hipokratas, Archimedas ir net Plotinas, gyvenęs III a. po Kristaus. Barzdoti ir senovės Graikijos ir romėnų panteono dievai bei didvyriai: Dzeusas, Hadas, Poseidonas, Heraklis, Jupiteris, Saturnas, Janas ir kiti. Sekdami graikų išminčių pavyzdžiu, barzdą kaip orumo ir intelekto ženklą nešiojo daugelis Romos imperatorių iki Konstantino Didžiojo, kurio itin švariai nuskusto veido atvaizdai išliko dar jam gyvam esant iškaltuose marmuriniuose biustuose (įdomu tai, jog vėlesnėse graikiškose ikonose imperatorius Konstantinas „pagal graikišką paprotį“ vaizduojamas barzdotas). Po Romos žlugimo vakarinėje Romos imperijos dalyje barzdos vertė buvo primiršta, graikiškoji „filosofų barzdos“ samprata, nors ir nelabai gaji, bet išliko rytinėje krikščioniškos Europos dalyje – t. y., Bizantijos imperijoje.

Toliau skaityti

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Kijeve kultūros atašė archyvas

Buvęs Lietuvos Respublikos kultūros atašė Ukrainoje Jurgis Giedrys perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Kijeve kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2013 iki 2018 metų. Archyve sukaupti dokumentai liudija apie intensyvų Lietuvos Respublikos ir Ukrainos kultūrinių ir politinių ryšių plėtojimą, diplomatinės atstovybės pastangas supažindinti Ukrainos visuomenę su Lietuvos menininkų kūryba, puoselėti bendro istorinio ir kultūrinio paveldo tęstinumą.

Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno renginių programos su dalyvaujančių menininkų pristatymais, straipsniais ir interviu su menininkais apie jų kūrybą, taip pat mokslinių konferencijų programos.

Kultūros atašė Jurgio Giedrio veiklos laikotarpiu renginių gausa išsiskyrė 2017–2018 metai. Paminėtini renginiai: Kijeve įvykęs tarptautinis džiazo festivalis „Jednist“, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas Kijeve, dalyvaujant Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, tarptautinis kultūrų festivalis „Karpatų erdvė“, tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Gogolfest“, Kijevo knygų mugė, nemažai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirtų iškilmingų renginių.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų straipsniai „Knygotyroje“ (T. 74, 2020)

Pasirodė naujas „Knygotyros“ tomas (T. 74, 2020). Straipsnius jame publikavo Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) direktorė Jolanta Budriūnienė ir DPTD Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė:

JAV lietuvių kultūrinė spauda anglų kalba (1950–1990) lietuviškosios tapatybės sklaidos aspektu / Jolanta Budriūnienė // Knygotyra. – T. 74 (2020), p. 188-208;

Santrauka: Straipsnyje nagrinėjama JAV lietuvių bendruomenės kultūrinės spaudos anglų kalba (1950–1990 m.) leidyba, pagrindinį dėmesį kreipiant į tokios spaudos poreikio ir jo numatomo adresato analizę. Straipsnis parengtas remiantis minėtos leidybos produkcijos turinio analize, šio laikotarpio lietuvių išeivijos istorijai skirtais darbais. Apžvelgiant XX a. antrosios pusės JAV lietuvių spaudos tyrimus tenka pastebėti, kad šis tyrimų laukas dar nėra pakankamai išnaudotas, nors bendrieji lietuvių diasporos tyrimai yra tikrai gausūs. Vis dėlto daugiausia jie telkiasi į istorinį, sociologinį, literatūrinį, lingvistinį diasporos ir migracijos problemų aprašymą. Ankstyvojo periodo (XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė) lietuvių išeivių leidybos lietuvių kalba tyrimų yra atlikta ir paskelbta doc. dr. Broniaus Raguočio, prof. dr. Remigijaus Misiūno mokslo darbuose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje priverstinę tremtį pasirinkusių lietuvių kitakalbės spaudos tendencijas DP (DP – angl. displaced people, liet. perkeltieji asmenys) sąlygomis taip pat yra pateikęs prof. dr. R. Misiūnas. Išsami Vokietijos DP stovyklose leistos lietuviškos kultūrinės spaudos analizė pristatyta prof. dr. Dalios Kuizinienės monografijoje. Tačiau kitakalbė lietuvių bendruomenių ir JAV, ir kitose užsienio šalyse spauda dar nebuvo patekusi į tyrėjų akiratį. Pristatomame tyrime, pasitelkus literatūros sociologijos teoretiko Pierre’o Bourdieu įžvalgas apie literatūrą, kaip svarbų socialinį veiksnį, aprėpiantį visus kultūrinės praktikos elementus ir leidžiantį sistemiškai interpretuoti jų sąsajas, analizuojamos JAV lietuvių kultūrinės spaudos anglų kalba komunikacinės strategijos prieigos. Straipsnyje pristatomas pagrindinis kultūrinės spaudos turinys bei jos kūrimo foną formavusi socialinė kultūrinė aplinka, taip pat kultūrinės spaudos kūrėjų pastangos bei jas lėmusios bendruomenės intelektualų ir ideologinių vedlių ideologinės nuostatos. Straipsnyje daroma išvada, kad pagrindinis šios spaudos adresatas – JAV bendruomenių nariai, o pagrindinis turinio akcentas – tautinio lietuvių identiteto ženklų reprezentacija.

Visas straipsnis prieinamas: https://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/18607

Toliau skaityti