Steigiamojo Seimo šimtmečiui paminėti

Parengė Rima Dirsytė


I.

Jau keletą metų  Lietuvos Respublikos Seimas skelbia atmintinus metus – Lietuvos valstybei reikšmingų istorinių  įvykių, nusipelniusių asmenybių jubiliejinių sukakčių minėjimą. 2020 metai tarp kitų paskelbti ir Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais.

Steigiamasis Seimas sukūrė politinius, ūkinius ir kultūrinius Lietuvos valstybės pagrindus. Norėtume priminti svarbiausius šio neeilinio įvykio faktus.

Steigiamojo Seimo sušaukimo proga sukurti pašto ženklai.
Dail. M. Pukas, A. Varnas
Iš: Lietuvos pašto ženklai… Vilnius, 1991

Vadovaujantis Rinkimų įstatymu 1920 m. balandžio 14–15 d. įvyko Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Literatūroje teigiama, kad balsuoti atėjo net 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių. Pabrėžtina, kad Seimą rinko ir buvo išrinktos ir moterys – jos  Lietuvoje rinkimų teisę gavo anksčiau, nei moterys kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, pvz.: Prancūzijoje – tik 1945 m.

Pagal rinkimų įstatymą numatytas bendras mandatų skaičiaus – 229, tačiau buvo išrinkta tik 112 delegatų. Likę 117 mandatų buvo skirti kandidatams iš Rytų Lietuvos su Vilniumi (108) ir Klaipėdos kraštui (9). Rinkimai ten neįvyko, nes Lietuva tuo metu šių teritorijų nekontroliavo. Iš viso Steigiamojo Seimo nariais buvo 150 tautos atstovų , t.y. buvo didelė jų kaita (dalis atsisakė mandato, keli mirė, vienas jų žuvo nepriklausomybės kovose).

Į Steigiamąjį Seimą išrinktos 5, o iš viso jame dirbo 8 moterys: Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Felicija Bortkevičienė, Veronika Mackevičiūtė (abi išrinktos 1921 m.), Morta Lukošytė (išrinkta 1922 m.). Pirmajam posėdžiui pirmininkavo G. Petkevičaitė-Bitė – kaip vyriausia Seimo narė (tuo metu ji buvo 59 metų), sekretoriavo O. MuraškaitėRačiukaitienė – jauniausioji delegatė (24 metai).


Visi tyrinėtojai atkreipia dėmesį į jauną Steigiamojo Seimo narių amžių – kone trečdalis neturėjo nė 30 metų, ir tik aštuoni buvo virš 50 metų.

Skaityti daugiau

Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140

Parengė Dalia Tarailienė

Retų knygų ir rankraščių skyrius


Petras Kalpokas apie 1930 m.

Kovo 31 d. minime žymaus lietuvių dailininko, peizažisto Petro Kalpoko (1880–1945) 140-ąsias gimimo metines. Kai kurie Petro Kalpoko kūrybos ir biografijos tyrinėtojai apibūdina nueitą menininko gyvenimo kelią, ypač jaunystės metais, kaip vagabundo odisėją (iš pranc. k. vagabond  – keliautojas, klajūnas). Toks palyginimas dailininkui taikomas neatsitiktinai. Trumpai peržvelgiant ir prisimenant kai kuriuos jo biografijos faktus, matyti, kad būsimo dailininko kelio pradžia prasidėjo 1880 m. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Jo tėvai savo sūnaus ateitį siejo su kunigyste, tačiau judrus vaikas, nuo pat vaikystės domėjęsis gamta, mėgęs piešti ir drožinėti, pasuko kitu keliu. Iš pradžių jis mokslų sėmėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau Rygoje, piešimo įgūdžius tobulino Odesoje, Rygoje, kur dalyvavo ir personalinėje savo mokytojo Janio Valterso parodoje. Remiamas Latvijos vokiečio mecenato barono Karlo Wilhelmo von Manteuffelio, P. Kalpokas lankėsi Maskvoje, Paryžiuje, Romoje, Florencijoje, o 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Čia jis įsitraukė į bohemišką gyvenimą, buvo priimtas į „Secessionno“ menininkų susivienijimą, dalyvavo jų parodose. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje ir žmonos gimtinėje Vengrijoje, trumpam buvo sugrįžęs ir į Lietuvą. Karui prasidėjus, jis, kaip ir daugelis menininkų, pasitraukė į Šveicariją. Nutrūkus šeimos santykiams, P. Kalpokas kartu su sūnumi Rimtu 1915 m. išvyko į dailininkų pamėgtą saulėtąją Italiją, kur apsistojo ilgesniam laikui Sestri Levante miestelyje, užsidirbdamas pragyvenimui ne tik tapyba, bet ir atsitiktiniais darbais. 1920 m. sugrįžęs į Lietuvą, P. Kalpokas dėstė dailininko Justino Vienožinskio organizuotuose piešimo kursuose, vėliau savo užsieniuose įgytas žinias ir meninę patirtį perdavė 1922 m. įkurtos Kauno meno mokyklos būsimiems dailininkams, o 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentams. P. Kalpokas parengė nemažą būrį būsimų dailininkų.

Petras Kalpokas su draugu Miunchene apie 1909 m.
Toliau skaityti „Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140”

Pakalbėkime apie orą

Parengė Rima Dirsytė


Orai yra viena iš neutraliausių pokalbio, ypač atsitiktinio, temų. Juolab kad šiemet orai (pirmiausia – nebuvo įprastos žiemos) tikrai stebina. Gyvename klimato kaitos laikais, nors spauda praneša, kad 8% žmonių tuo netiki. Visgi turime, ką turime. Todėl buvo įdomu sužinoti, kokie orai pas mus vyravo XIX a. viduryje. Apie tai rašė tuo metu gyvenęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) rankraštyje „Rozmaite Wiadomości zebrane“. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nedidelė dalelė vyskupo rašytinio palikimo (fondas F42). Tarp jų – du minėtieji sąsiuviniai, rašyti apie 1843-1859 metus lenkų kalba. Viso išlikę bene keturi  rankraščiai, kuriuose M. Valančius pasižymėdavo savo mintis apie kai kuriuos to laiko faktus. Gavęs tuos sąsiuvinius, Juozas Tumas-Vaižgantas dalį teksto pasirinktinai išvertė į lietuvių kalbą ir nuo 1899 m. skelbė „Tėvynės sarge“[1], o 1929 m. išleido atskiru leidinėliu, pavadintu „Pastabos pačiam sau“.[2]

Iš M. Valančiaus užrašų sužinome, kad jo laikais žiemos buvo šaltos, kartais permainingos. Štai 1847 metais dažnai siautė pūgos, daug prisnigo. Visus metus orai buvo permainingi, sulaukta prasto derliaus. Nuo gruodžio 5 d. iki pat metų galo laikėsi stiprūs šalčiai be atodrėkio, o sniego nebuvo visiškai![3]

Visi 1848 metai pasitaikė šalti, su vos keliomis karštomis dienomis liepos mėnesį, tačiau derlius buvo labai geras. O žiema prasidėjo savo laiku. Šalti buvo ir kiti – 1849 – metai. Valančius net pažymi, kad „iki liepos mėnesio be kailinių negalima buvo apsieiti“.[4] Štai po dešimtmečio 1857 metai buvo labai sausi, tačiau derlingi. O žiemiški šalčiai nestojo net iki 1858 m. pradžios.[5]

Toliau skaityti „Pakalbėkime apie orą”

Vilniuje prisiminta Wladyslawo Wielhorskio asmenybė

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Sovietologijos pradžia: Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas Vilniuje (1930-1939) – idėjos – žmonės – palikimas (90-mečio įkūrimo proga)“. Instituto direktoriumi 1931–1939 m. buvo Wladyslawas Wielhorskis. Pranešimą apie šią iškilią ir įdomią asmenybę perskaitė Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjas dr. Tomasz Błaszczak, konferencijoje dalyvavo W. Wielhorskio giminaičiai.

Per Vilniaus knygų mugę pristatėme pirmąkart išleistą W. Wielhorskio dienoraštį, rašytą Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare. Dienoraščio rankraštis yra saugomas Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tekstą iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė, kurią drąsiai galima pavadinti vertimo virtuoze. Plačiau apie knygos pristatymą>>

Tyrėjų dėmesio laukia A. Zurbos archyvas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Lietuvių literatūros tyrinėtojai jau gali susipažinti su rašytojo, publicisto, redaktoriaus Algimanto Zurbos archyviniais dokumentais, kuriuos 2019 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius gavo iš Algimanto Zurbos našlės Laimos Zurbienės.

Toliau skaityti „Tyrėjų dėmesio laukia A. Zurbos archyvas”

Vasario 13-oji – Pasaulinė radijo diena

Dalia Tarailienė


Visame pasaulyje minint šią datą, vertėtų prisiminti ir pirmąją lietuviškąją radijo stotį Kaune, kai 1926 m. birželio 12 d.  į  eterį pirmą kartą buvo prabilta lietuviškai  : „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, o diktorius tuo metu perskaitė trumpas žinias iš šalies ir užsienio. Vakare Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti ir nuolatinę radiofoninę programą. 

Buvęs Valstybės radiofono direktorius Petras Babickas. Apie 1927 m. (F12-820)

Kaip byloja išlikę dokumentai,  didžiąją dalį programos sudarė informaciniai pranešimai, spaudoje skelbtos publikacijos ir kitos žinios tuo metu aktualiomis Lietuvos gyventojams temomis. O jau gruodžio mėnesį programa buvo papildyta Šv. Mišių iš sakralinių institucijų ir  netgi operų iš Valstybės teatro Kaune tiesioginėmis transliacijomis.  Darbo dienų vakarais,  dažniausiai apie 20 val., buvo skaitomos  paskaitos populiariomis švietėjiško pobūdžio temomis. Ypač daug klausytojų dėmesio sulaukdavo  užsienio kalbų mokymosi valandėlės, humoristinio turinio nuotaikingos laidos, kelionių įspūdžiai, kuriais dalindavosi įžymūs tarpukario keliautojai – Antanas Poška, Vincas Uždavinys, Matas Šalčius ir kiti.   Siekiant išplėsti klausytojų ratą, buvo ilginamas transliacijų laikas, įvedamos naujos valandėlės. Į talką, rengiant naujas programas, buvo kviečiami įžymūs to meto  Lietuvos rašytojai, mokslininkai. Kaune kūrėsi ir mėgėjiškos radijo stotys, kurių dėka buvo galima užmegzti tiesioginius ryšius su užsienyje gyvenančiai tautiečiais, aptarti daugelį jiems rūpimų klausimų.

Mėgėjiška radijo stotis Kaune. 1937m. (F189-845)

Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje yra saugoma dalis Kauno radijo stoties  ir Valstybės radiofono archyvinių dokumentų (F157).