Šių metų liepos 18 d. atėjusi žinia apie Marijos Paškevičienės mirtį yra priminimas apie ne tik dar vieną Anapilin iškeliavusią veiklią JAV lietuvę, bet ir su ja vis giliau praeitin grimztančią santariečių-šviesiečių istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marija Sakaitė-Paškevičienė (1928.09.12 Papilė – 2023.07.18 Čikaga) buvo viena iš federacijos „Santara-Šviesa“ ilgamečių narių, patikimų šios organizacijos ramsčių, nuo 1967 m. padėjusių organizuoti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1968 m. administravusių federacijos įsteigtą, dukart į metus Čikagoje leistą literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnalą „Metmenys“ (1959–2006); iki pat žurnalo uždarymo buvusių dešiniąja vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Kavolio ranka.
Prikalbinti Marytę atsakyti į man rūpimus klausimus apie „Santarą-Šviesą“, „Metmenis“ ir jos dalyvavimą jų veikloje nebuvo lengva. Tiesą pasakius, netikėjau, jog ji sutiks – kiek kartų iki tol prašiau, tiek kartų man buvo mandagiai atsakoma, be to, mano klausimai ją pasiekė el. paštu, o Marytė, kaip daugelis ją pažinojusių gerai žinojo, silpnai matė, nors šiai negaliai nepasidavė – ne tik skaitė knygas, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, bet ir kone iki pat savo mirties susirašinėjo su daugybe žmonių.
Šis mudviejų apsikeitimas el. laiškais įvyko 2022 m. rudenį, man sugrįžus iš kelionės į Čikagą, kurios metu aplankiau ir Marytę. Marytės atsakymai, dėl aiškumo ir tikslumo keliose vietose pataisyti, skelbiami pirmą kartą. Tvarkydama tekstą nusprendžiau atsisakyti savo klausimų – tebūnie tai nepertrauktas Marytės liudijimas apie jos laiką dirbant „Santarai-Šviesai“ ir „Metmenims“.
Skaitau klausimus, kai kurie yra lengvai atsakomi, kiti – komplikuoti. Į kai kuriuos jų atsakysiu, bet ne iš eilės ir be lietuviškų raidžių.
Lengviausia atsakyti yra apie mano dalyvavimą „Šviesoje“. Kaip anksčiau minėjau, Henrikas [Marytės vyras Henrikas Paškevičius – D. C.] priklausė sambūriui jau Vokietijoje. Čikagos skyriui priklausė dauguma jų iš Vokietijos laikų. Man buvo natūralu būti tarp Henriko draugų, ypač su Dalia Sruogaite. Kai „Šviesa“ ir „Santara“ susijungė, dalis šviesiečių pasitraukė, dalis liko, tarp jų ir mudu su Henriku. Skautavau nuo pradinės mokyklos laikų, vėliau ir gimnazijoje Vokietijoje, bet niekuomet nebuvau veikli. „Šviesa“ buvo įdomesnė dėl savo žmonių. Mudu [su vyru] turėjom nepataisomą charakterio bruožą – buvom užsidarę, nemėgom viešumos, tokia esu ir dabar.
Apie „Metmenų“ gimimą galėtų papasakoti daugiau Henrieta Vepštienė [„Metmenų“ techninė redaktorė – D. C.]. Aš tuo metu auginau dukras, slaugiau uošvienę. Esu tikra, kad „Metmenų“ leidimo sumanymas yra 100% Kavolio darbas. Jis norėjo leisti žurnalą, jame spausdinti kitokios pakraipos straipsnius. Man tuo „Metmenys“ ir buvo įdomūs.
Ši pastraipa – iš 1942 m. rugpjūčio 24 d. JAV lietuvių laikraštyje „Naujienos“ publikuoto teksto apie lietuvių norą dainuoti „visur ir visados“. Žaismingų detalių kupiną tekstą, išverstą į anglų kalbą, šiemet perpublikavo žurnalas „Lithuanian Heritage“ (2023, vol. 11, no. S 1, p. 5 ), JAV lietuvių laikraščio „Draugas News“ priedas. Visą tekstą lietuvių kalba rasite štai čia (tekstas vadinasi „Lietuviai ir fabrikuose dainuoja“): https://www.spauda.org/…/1942-08-24-NAUJIENOS-i7-8.pdf
1997 m. Priekulės centre buvo atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“. Paminklo autorė – skulptorė Dalia Matulaitė, architektai: R. Buivydas ir J. Balkevičius.
Šią savaitę Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankosi Priekulėje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje. Buvusiame Simonaitytės darbo kambaryje saugoma dalis rašytojos asmeninės bibliotekos (apie 500 vnt. knygų ir 200 vnt. periodinių leidinių). Didžiąją bibliotekos dalį sudaro lietuvių ir užsienio autorių grožinės literatūros kūriniai. Priekulėje saugomas knygas rašytoja ženklindavo kriptonimu E. S. Dalis spaudinių yra su dedikacijomis. Peržiūrint dedikacijas, aiškėja, kad knygas Simonaitytei dovanodavo ne tik rašytojai, bet ir dailininkai, tapę jos portretus, fotografai, fiksavę susitikimų su garsiąja rašytoja akimirkas. Priekulėje saugomoje Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalyje pasitaiko knygų su giminių ir artimųjų dedikacijomis. Pavyzdžiui, pusseserė Anna Siemoneit 1919 m. būsimai rašytojai prisiminimui padovanojo 1910 m. Berlyne Centrinės Prūsijos biblijos draugijos išleistą Bibliją. Tai, kad rašytoja atidžiai skaitė kai kurias knygas, liudija jose esančios pastabos lietuvių arba vokiečių kalbomis, pabraukymai įvairiomis rašymo priemonėmis. Simonaitytė mėgdavo polemizuoti su skaitomo kūrinio autoriumi, reikšti savo emocijas. Priekulėje saugoma Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalis gali būti įdomi tyrinėjantiems rašytojos gyvenimą ir kūrybą.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Taryba balandžio pabaigoje Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu išrinko prof. dr. Mindaugą Kvietkauską. Po kelių dienų mūsų skyriaus darbuotoja atsitiktinai pastebėjo, kad prieš 25-erius metus žurnalas „Metai“ (1998, Nr. 1) publikavo M. Kvietkausko parašytas „Remarkas“. Trumpame pristatyme „Metai“ rašė, kad autorius „<…> dabar studijuoja lituanistiką Vilniaus universitete. Yra sudaręs ir išleidęs jaunųjų poezijos almanachą „Įžanga“ (1995), paskelbęs spaudoje eilėraščių, recenzijų, literatūrologinių esė. “
Viena iš „Remarkų“, jaunojo autoriaus pavadinta „Audiencija“, skirta rašytojui, kunigui Mykolui Vaitkui (1883–1973), kurio metus minime 2023-iaisiais.
Prieš 108 metus vasario 24 d. Vilniuje gimė lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja Aldona Liobytė. Visas šios kūrėjos gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi. Neatsitiktinai, savo autobiografijoje, Liobytė apie Vilnių rašė: „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste…“[1].
Būsimoji rašytoja 1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lietuvių kalbą ir literatūrą. Liobytė keletą metų vaidino „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatruose. Nuo 1949 m. ji vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Liobytės vadovavimo leidyklai laikotarpiu „[…] ryškiai ėmė keistis vaikams ir jaunimui leidžiamos knygos pobūdis, buvo ieškoma ir atrandama nauji talentingi autoriai, dailininkai“[2]. Jaunieji skaitytojai turėjo progos susipažinti su kai kurių prieškario rašytojų, pavyzdžiui, Prano Mašioto, Mato Grigonio, Bronės Buivydaitės, Liudos Didžiulienės-Žmonos, kūryba. Pateikdama Valstybinės grožinės literatūros leidyklai naujas idėjas ir sumanymus, Liobytė dažnai užkliūdavo sovietinei cenzūrai, todėl 1961 m. darbą leidykloje ji buvo priversta palikti „savo noru“.
Kelios vaikų kartos užaugo skaitydamos Liobytės parengtus stilizuotus teminius liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Nė velnio nebijau“ (1964, 1988), „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 1980, 1986, 2012). Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos dramos „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Užburtas karaliūnas“ (1965), „Kuršiukas“ (1971) ir kt. Liobytė išvertė lenkų, italų, prancūzų, švedų vaikų literatūros klasikai priskiriamų knygų.
Rašytoja augo ir brendo Vilniuje, jos kūryboje neretai pastebimi Vilniaus miesto motyvai. Rašydama Liobytė naudojosi istorine literatūra, romantiškais pasakojimais apie Vilnių. 1959 m. trijuose žurnalo „Moksleivis“ numeriuose buvo publikuotas Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Naudodamasi kultūros istorijos faktais bei padavimais, rašytoja pasakoja kas sukūrė tuometinį Vilniaus miesto vaizdą. Apie Aušros vartus „Moksleivyje“ Liobytė rašė: „Šie vartai seniau buvo vadinami Medininkų vartais, nes pro čia ėjo kelias į Medininkus, kur stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilis. Ant senųjų keturkampių vartų pastatyta koplyčia su madonos paveikslu; jis buvęs nutapytas XVI a. viduryje Žygimanto Augusto pilyje. Per keturis šimtmečius jis apaugo legendomis, prietarais ir sidabriniais „votais“ – aukomis; koplyčios viduje sienos buvo nukabinėtos sidabrinėmis kojytėmis, širdytėmis, akytėmis: daugelį amžių žmonės vylėsi sidabru papirkti gražųjį madonos paveikslą, kuris suteikiąs širdžiai džiaugsmo, akims šviesos, kojoms ir rankoms – jėgos ir sveikatos“[3]. Liobytė yra parašiusi apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ bei „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui.
Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.
Memorialinė lenta Czesławui Miłoszui ant Nacionalinės švietimo agentūros pastato (K. Kalinausko g. 7, Vilnius). Tarpukariu pastate veikė Žygimanto Augusto gimnazija, kurioje mokėsi Cz. Miłoszas.
Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“
„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą. Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj, Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų, Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą, Nebegyvas – ir vienas, ir kitas. Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto, Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų, Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus. Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta. Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim, Jog išauš diena aštri ir perregima, Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“
Berklis, 1963
Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.
1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:
„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“
Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.
Skulptoriaus R. Kvinto kūrinys vaizduoja pirmosios meilės epizodą iš R. Gary romano „Aušros pažadas“. Arūno Sartanavičiaus nuotrauka, 2022.
Romain Gary, „Aušros pažadas“
„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>
„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“
Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.
