Parengė Arida Riaubienė
Prieš šimtą metų – 1923 m. sausio 10–15 d. – vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių tarpukario Lietuvos politinių įvykių. Prie Klaipėdos operacijos prisidėjo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, žygio vadas Jonas Budrys, lietuvininkas Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius, būsimasis prezidentas Antanas Smetona, „tada tapęs Nepaprastuoju Lietuvos įgaliotiniu Klaipėdos krašte ir gerai suvokęs Klaipėdos krašto integracijos į Lietuvą subtilybes“[1].
Į sukilėlių gretas buvo „įrašyta“ ir tuo metu dar mažai žinoma rašytoja Ieva Simonaitytė. Apie Klaipėdos krašto sukilimą ir prie jo organizavimo prisidėjusius šio krašto gyventojus ji rašė trilogijoje „… O buvo taip“(1977). Pateikiame keletą ištraukų:
„Klaipėdos krašto sukilimas. Tiktai man dar vis neaišku – prieš ką. Na taip, prancūzai mūsų valdovai ir saugotojai, nori mus išduoti lenkams. O buvo ir kažkoks atsišaukimas, ar viešas – nebžinau, į gyventojus vokiečius. Jie prašomi malšinti sukilėlius.
Tie sukilėliai – tai mes, Klaipėdos krašto lietuviai“ (p. 576)
„Jau tą patį sausio 15 dienos vakarą Vanagaitienė suorganizavo būrelį mergaičių ir moterų, kurios sukilėliams, einantiems sargybą ar ką ten, ruošė užkandžius ir virė arbatą.
Kažkokiais ypatingais sumetimais ėmė plaukti sukilėliams dovanos. Jas siuntė Klaipėdos pirkliai. Pasirodė centneriniai gabalai ar net bačkutės sviesto (o mes, miesto gyventojai, parduotuvėse sviesto jau kiek metų nebuvome matę); pasirodė centneriai cukraus! Taip, cukraus! O paprastai jo ir vaikams nebuvo. Patalpos užverčiamos juoda ir balta duona. O girnų dydžio sūriai, o metrinės dešros! Iš kur visa tai išlindo? Man atrodo, kad buvo taip: juk vis dar neaišku, koks tasai sukilimas, jis gali būti ir vienoks, ir kitoks. O galų gale Petisne žinojo, su kuo jam reikia kovoti, kai šaukėsi miesto gyventojų vokiečių pagalbos. O pirkliams rūpėjo sukilėlius palenkti į savo pusę dovanomis“ (p. 585).
„Buvo toks karčemininkas Jurgis Sauga. Jis ir jo žmona buvo giedorių draugijos „Aidos“ nariai. Na, ir šiaipjau buvo jie lietuviai veikėjai. Sauga paskyrė savo virtuvę „Gaivinimo komitetui“. Visi ištekliai iš Direktorijos sandėliuko buvo pervežti pas Saugą. Ten mes ir ėmėmės darbo. Sudarę buterbrodus, paruošę arbatą, sėsdavome į mašiną ir išvežiodavome sukilėliams, sargybiniams, stovintiems šlapiame sniege. O buvo daug tokių, kurie neturėjo nė paltelio, ką jau bekalbėti apie kailinukus“ (p. 586).
„Ponia Vanagaitienė buvo po priėmimų. Juk buvo atvykęs „Kaledonas“ – anglų karo laivas. Jo įgula pritarė sukilėliams. Juk ir mudvi buvome Šaulių namuose, kur buvo iškilmingas mitingas ar kaip ten pasakyti – nežinau. Ten „Kaledono“ įgula šoko ant kėdžių ir rėkė, kiek gerklės leido:
– Hip, hip, hura! Hip, hip, hura!
Mudvi su Marta stovėjova ir verkėva, matydamos tiek daug draugų.
Adomas Brakas pasakė karštą prakalbą ir lietuviškai, ir… vieni sakė, kad prancūziškai, o kiti sakė, kad angliškai, nes vienas „Kaledono“ karininkas pasakęs kažkokiai poniai, kad, girdi, „lietuvių kalba esanti panaši į anglų, nes jis, na, kad ir ne viską, bet daug ką supratęs“ (p. 587).
[1] Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės 1918–1923 m. = Struggle for Klaipėda: events and people: [leidinys skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos 90-ies metų sukakčiai paminėti]. [Sudarytojai Zita Genienė, Vygandas Vareikis] ; [vertėjas Vidmantas Štilius]. Klaipėda: [S. Jokužio leidykla-spaustuvė]: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2013, p. 12.
