Dalia Cidzikaitė: „Visiems sakiau, kad Lietuvoje gyventi galima“

Valstybingumo atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti. Geresnio gyvenimo paieškos lėmė, kad iš Lietuvos pasipylė vadinamasis ekonominių migrantų srautas. Laisvo judėjimo teise naudojosi ir siekiantys tiesiog keliauti, susitikti su užsienyje gyvenančiais artimaisiais, o taip pat – norintys studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose.

Nors didelė dalis išvykusiųjų po 1990 m. įsikūrė užsienio valstybėse, vis dėlto, dalis jų grįžo ir tebegrįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą. Viena jų ir mūsų kolegė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė, kuri baigusi studijas Lietuvos edukologijos universitete, beveik 14 metų praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 2006 m. Ilinojaus universitete Čikagoje apgynė disertaciją ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį, 2007–2013 m. dirbo dienraščio „Draugas“ vyriausiąja redaktore.

Dr. D. Cidzikaitė – aktyvi visuomenininkė: „Santaros-Šviesos“ konferencijų dalyvė, dirbusi „Lituanus“ taryboje, JAV lietuvių bendruomenės Archyvų komitete, nuo 2014 m. JAV lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje, įvairių JAV lietuvių įsteigtų stipendijų atrankos komisijų, o taip pat lietuvių, gyvenusių užsienyje, visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ narė.

2007 m. išleista D. Cidzikaitės monografija „Kitas lietuvių prozoje“. 2014 m. pasirodė jos kartu su Dalia Anysiene ir Laima Petrauskaite-VanderStoep parengta knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus“ (2017 m. publikuotas šios knygos vertimas į anglų klb.). Ji taip pat yra ir psichologijos mokslų daktaro Justino Pikūno straipsnių rinkinio „Nuo vardo iki imuniteto“ (2014) sudarytoja, daugybės straipsnių kultūrinėmis, socialinėmis, visuomeninėmis temomis autorė, vertėja (2003 m. pasirodė jos kartu su Aušra Veličkaite verstas anglų kalba kuriančios Kanados lietuvių autorės Irenos Mačiulytės-Guilford romanas „Prisilietimas“, paskelbta psichologijos, socialinių mokslų tekstų vertimų).

D. Cidzikaitės darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susijęs su diasporos kultūros tyrimais ir įvairiapuse jų sklaida. 

Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą 2018 m. D. Cidzikaitė buvo apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose D. Cidzikaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Susitikimas su „Draugo“ skaitytojais Čikagos Sisero (Cicero) rajone. Jono Kuprio nuotr. Asmeninis D. Cidzikaitės archyvas

Kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kaip, kur?

1999-ųjų vasarą, rugpjūčio 19 d., atskridau į Čikagą studijuoti doktorantūros Ilinojaus universitete (Čikagoje) ir pasilikau ilgiau negu planavau. Doktorantūra truko, jeigu neklystu, beveik 6 metus ir tada gal po kokio pusmečio man pasiūlė redaguoti „Draugą“[1]. Sutikau ir tada dar šešeriems metams likau redaktorės pareigose Čikagoje. Į Lietuvą grįžau 2013 m. balandį.

Toliau skaityti „Dalia Cidzikaitė: „Visiems sakiau, kad Lietuvoje gyventi galima“”

Lietuvių rašytoja Žemaitė prabilo anglų kalba

Naujausiame anglų kalba einančio žurnalo „Lituanus“ [1]numeryje rasite recenziją „Žemaitė Revealed in English“, parašytą Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos dr. Dalios Cidzikaitės. Recenzuojamas neseniai išėjęs Žemaitės tekstų rinkinys „Marriage for Love“ anglų kalba.[2] Žemaitės tekstus išvertė Violeta Kelertienė (Kelertas) ir Marytė Racys. Knygoje taip pat rasite V. Kelertienės parengtą įžanginį žodį.

V. Kelertienės pasakojimas apie knygos gimimą (garso įrašas): https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000095859/violeta-kelertiene-zemaites-tekstus-vercia-i-anglu-kalba-dabar-zemaite-ant-bangos

Nieko arba beveik nežinote apie JAV leidžiamą žurnalą „Lituanus“? Užsukite į mūsų virtualią parodą: Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.


[1] Žemaitė Revealed in English / Dalia Cidzikaite // Lituanus. – 2020, vol. 66, no. 4, p. 80.

[2] Marriage for love : a 19th century Lithuanian woman’s fight for justice / selected works of Žemaitė ; translated by Violeta Kelertas and Maryte Racys ; with introduction by Violeta Kelertas. Los Angeles : Birchwood Press, 2020.

Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba

Parengė Dalia Cidzikaitė


Algimantas, arba Lietuviai XIII szimtmetyje. T. 1–5: istoriszka apysaka / Parasze Dr. V. Pietaris. Lietuviu Kataliku Spaudos Bendrijos Spaustuveje, Shenandoah, PA. 1904 m.

Šių metų spalio 9 d. minėjome pirmojo istorinio nuotykinio romano lietuvių kalba autoriaus Vinco Pietario (1850–1902) 150-ąsias gimimo metines. Rašytojas, publicistas, pirmojo lietuviško romano autorius Vincas Pietaris, kurio 170-ąsias gimimo metines minime šiais metais, priklausė XIX a. sparčiai gausėjusiam valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo vedęs rusę Mariją Nikolajevną Kosovič, su kuria susilaukė šešių vaikų. Net ir gyvendamas svetur, rašytojas aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime, savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose lietuviškos spaudos leidiniuose. Kadangi publicistiniai V. Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi.

Pietario romanas Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje įdomus dėl keleto faktų. Pirmiausia, tai pirmasis lietuvių kalba parašytas romanas, ir ne bet koks, bet istorinis-nuotykinis. Antra, kūrinys, laikomas svarbiausiu Pietario veikalu, išleistas po autoriaus mirties, 1904 metais. Trečia, pirmą kartą romanas išėjo ne viena knyga, o dalimis – tomais. Ir galiausiai, pirmasis lietuviškas romanas išleistas ne Lietuvoje, kur vis dar buvo draudžiama knygų lotyniškais rašmenimis leidyba, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandoriaus (Shenandoah) mieste, XX a. pradžioje vadintame „Amerikos Vilniumi“.

Toliau skaityti „Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba”

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų publikacijos žurnale „Pasaulio lietuvis“

Atsinaujinusiame žurnale-almanache „Pasaulio lietuvis“ rašo ir keli Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojai. LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną tema „Ar jau tampame diasporine valstybe de jure?“ pakalbino Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, apie Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės plėtrą ir veiklos stiprinimą ir Venesuelos lietuvių ateities planus parašė to paties skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. Du tekstus paskelbė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovė dr. Ilona Strumickienė: „Išeivija – kaip pokyčių Lietuvoje impulsas“ ir „Mums pasisekė sugrįžti“. Abu tekstai susiję su šiuo metu Centro darbuotojų vykdomu projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“.

Apie žurnalo „Pasaulio lietuvis“ istoriją pasakojama šiemet mūsų parengtoje parodoje:

Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.

Besirengiant parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“: JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės laikraštėlis „Tulpė Times“

Parengė Dalia Cidzikaitė



Pirmasis naujausio „Tulpė Times“ numerio puslapis. Nuo 1981 m. leidžiamo laikraščio ženklą sukūrė Sietlo lietuvė Loreta Glamba.

JAV lietuvių bendruomenės geografija plati, šiandien ją sudaro 57 apylinkės, veikiančios 27 šalies valstijose ir sostinėje Vašingtone (Washington, DC). Istoriškai daugiau lietuvių apsigyveno ir gausesnės bendruomenės įsikūrė rytinėje šalies dalyje. Vakaruose lietuviai telkėsi didžiuosiuose miestuose – Los Andžele (Los Angeles), Sietle (Seattle) ir San Fransiske (San Francisco) – ir jų apylinkėse. Nors tenykštės bendruomenės negali prilygti Čikagos, Detroito, Vašingtono ar Niujorko bendruomenėms narių gausumu, jos nenusileidžia savo veikla ir jos įvairove. Nuo 1981 metų JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės leidžiamas dvikalbis leidinys Tulpė Times – viena iš tokių veiklų, reikalaujančių įsipareigojimo, didelės motyvacijos ir pasiaukojimo. Apie leidinio atsiradimą, redagavimą ir jo nueitą kelią papasakojo viena iš pirmųjų redaktorių Zita Petkienė, iki šiol leidžiamą Tulpę Times vadinanti malonybiniu žodžiu „laikraštėlis“ ar „laikraštukas“.

Toliau skaityti „Besirengiant parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“: JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės laikraštėlis „Tulpė Times“”

Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje

Dalia Cidzikaitė


JAV lietuvių laikraštis „Draugas“, 1945 m. gegužės 8 d.

Šiemet minime 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Nors 1945 m. gegužės 8-ąją visoje Europoje buvo paskelbta pergalė, ne visos valstybės ir tautos ją sutiko su džiugesiu ir viltimi apie geresnę ir ramesnę ateitį. Tą dieną karas lietuviams, kaip ir daugeliui Centrinės ir Rytų Europos tautų, nepasibaigė. Nepasibaigė ir tai lietuvių tautos daliai, kuri į Vakarus pasitraukė karo pabaigoje, Lietuvą antrą kartą okupuojant sovietų armijai. Išvykę trumpam, lietuviai pabėgėliai 1945-ųjų gegužės 8-ąją sutiko svetimuose namuose, dideliame nepritekliuje ir kankinančioje nežinioje.

Tą laiką savo dienoraščiuose aprašė ne vienas Antrojo pasaulinio karo lietuvis pabėgėlis. Keleto jų atsiminimai, kaip dalis JAV Lietuvių Bendruomenės 1995–2008 metais įgyvendinto „Sakytinės istorijos“ projekto, saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Lemontas, JAV). Projekto metu surinktos medžiagos kopijas galima rasti ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei poroje kitų Lietuvos archyvų.

Vokiečiai netikėjo Hitlerio pralaimėjimu

Genovaitė Dumčiūtė Breichmanienė (1919–2016) apie karo pabaigą išgirdo su šeima gyvendama Vakarų Vokietijos Tatingo miestelyje. Traukiniu į miestelį atvykę pabėgėliai buvo paskirstyti po vokiečių šeimas, kur kiekviena pabėgėlių šeima gavo po kambarį. Vyrai buvo iškart pristatyti prie kelmų rovimo, bet pabėgėlės moterys nedirbo. Be lietuvių, Tatingo apylinkėse gyveno estų, latvių ir ukrainiečių pabėgėliai, su kuriais Dumčiūtė Breichmanienė susitikdavo bendroje valgykloje. Breichmanų šeima apsistojo dviejų pagyvenusių vokiečių namuose. Moteris prisimena, jog jų šeimininkai iki paskutinės karo dienos netikėjo, kad Hitlerio Vokietija karą pralaimės. Gal todėl šeimininkė su lietuvių šeima elgėsi šiurkščiai ir nepagarbiai.

Kai pajudėjome iš Fuksdorfo (taip vadinosi Platės dvaras), jau buvo gražus pavasaris.  [Čia ir toliau kalba netaisyta.] Mus šeimininko įsakymu nuvežė į geležinkelio stotį ir pradėjome savo kelionės antrąjį etapą. Vis rūpėjo, kur mes sustosime, kaip mus priims, o gal vėl atgal pas Platę reikės grįžti. Tas rūpestis buvo visai bereikalingas, nes tokių pabėgėlių kaip mes buvo pilnas traukinys. Kai sustojom Tating miestelyje, jau tuojau pakvietė mus į mokyklos salę. Ten vokietės moterys buvo paruošusios šiltos sriubos. Kiek užvalgę gavome paskyrimus pas vokiečių šeimas. Kiekviena šeima gavo po kambarį. Šeimininkė turėjo rytą ir vakare duoti mums verdančio vandens kavai ar arbatai pasidaryti, o per pietus gaudavome po bliūdelį sriubos iš bendros virtuvės. Tos sriubos buvo nuostabiai skanios, tik mažai jų duodavo. Vyrus pakvietė rauti kelmų, ir už tai duodavo jiems po antrą bliūdelį sriubos. Jie kelmus iškasdavo iš žemės, žemes nuvalydavo, sukapodavo trumpesniais gabalais ir sukraudavo lyg ir į kupetas. Kai sukapotos šaknys kiek pradžiūdavo, moterys kūrendavo jas ir mums virdavo sriubą. Kai susitikdavom bendroje valgykloje, pamatėme, koks margumynas visokių tautybių ten buvo. Tiek vokiečiai pabėgėliai, tiek estai, latviai, lietuviai, ukrainiečiai valgydavom kartu. Moterims jokių darbų neduodavo. Čia taip ir sulaukėm karo pabaigos. Ligi paskutinės dienos mūsų šeimininkai du senukai vis tvirtino, kad Hitleris negali karo pralaimėti. Čia vokiečiai kalbėjo platdeutche tarme, ir sunku buvo juos suprasti.

Vienas įdomus dalykas man atsitiko. Kai aš išsiskalbiau Gedimino rūbelius, nuėjau pas šeimininkę paprašyti, kad ji man paskolintų prosą ir leistų išlyginti. Ji piktai į mane pažiūrėjo ir nusivedusi į virtuvę parodė ant kėdės sudėtą krūvą baltinių, sudavė sau per užpakalį ir sako: „Va kur mano prosas yra. Kai por1 dienų pasėdėsi ant baltinių, tai pamatysi, kaip bus išprosinti… Dabar karas ir reikia viską taupyti…“. Pasižiūrėjau į ją. Jos „prosas“ buvo nemenkas, ir gal ji sėkmingai prosindavo… Daugiau proso jau neprašiau.


Toliau skaityti „Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje”