Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas

Dalia Cidzikaitė


Rašytojo kelio pasirinkimo ženklų 2019 metais „Studijos „Versus“ išleistoje Kazio Almeno (1935–2017) atsiminimų knygoje Anuomet ieškantieji nusivils – daugiau nei dešimties prozos kūrinių autorius savo biografijoje mini svarbiausius vaikystės ir jaunystės įvykius, didžiausią dėmesį atkreipdamas į sąmoningus (apsi)sprendimus, iš kurių svarbiausias – pasirinkimas būti lietuviu. Tokia laikysena būdinga daugeliui savo jėgas kūryboje išbandžiusių Almeno kartos žmonių – gimusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, karui baigiantis, su tėvais pasitraukusių į Vakarų Europą, vėliau emigravusių į Šiaurės Ameriką arba Australiją, galutinai subrendusių ir savo gyvenimus kūrusių jau svečioje šalyje. Dauguma jų dienos metu buvo inžinieriai, chemikai, fizikai, ekonomistai, pedagogai ir tik vakarais ir/ar savaitgaliais – rašytojai, aktoriai, režisieriai, dailininkai, scenarijų autoriai, redaktoriai… Literatūrologė Audronė Barūnaitė Willekes juos pavadino „egzodo augintiniais“. Tokio būta ir Almeno – visų pirma fiziko ir inžinieriaus (paklaustas apie pašaukimą, atsakydavo kalbėdamas apie savo darbą inžinerinės fizikos srityje[1]) ir tik paskui – rašytojo, aktyvaus JAV lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvio, stebėtojo, metraštininko.

Almenas į lietuvių literatūrą ir išeivijos gyvenimą įnešė nuotykio, egzotikos ir humoro. Barūnaitė Willeke knygoje Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990 rašo, kad rašytojui nerūpi veikėjų psichologinė analizė, jam kur kas svarbiau „papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos”[2]. Literatūros kritikė Dalia Kuizinienė Almeno kūrybą vertina dar platesniame – tuometinės Amerikos – kontekste, pasak jos, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“[3].

Kazys Almenas keliauja po Afriką. Asmeninė K. Almeno nuotrauka / 15min.lt
Toliau skaityti „Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas”

Neįminta Juliaus Kaupo mįslė

Dalia Cidzikaitė


Apie Juliaus Kaupo mirtį 1964 m. kovo 3 d. numeryje pranešė JAV lietuvių dienraštis „Draugas“.

1964-ieji JAV lietuvių istorijoje pažymėti skaudžių praradimų. Tais metais lietuvių išeivija neteko dviejų rašytojų, aktyvių kultūrinio gyvenimo dalyvių – gydytojo ir prozininko Juliaus Viktoro Kaupo ir poeto, literatūros kritiko Algimanto Mackaus. Pirmasis mirė 1964 m. kovo 1 d. Čikagoje, antrasis žuvo tų pačių metų gruodžio 28 d. automobilio katastrofoje, taip pat Čikagoje[1]. Abu mirė jauni: Kaupas – 44-erių, Mackus – vos 32 metų.

Pernelyg ankstyvos dviejų rašytojų mirtys į JAV lietuvių gyvenimą įnešė sumaišties, tarp vyresnių – „nepasitikėjimo savo jėgomis ir savo pastangomis“ (Kazys Bradūnas), tarp jaunesnių – pasimetimo, atmiešto rezignacija ir apokaliptine nuojauta dėl apskirtai visos lietuvių diasporos likimo[2], ir spėliojimų, kaip ir kodėl tai įvyko. Apie Kaupo ir Mackaus netektį buvo kalbama viešuose susibūrimuose ir privačiuose pokalbiuose. Jei Mackaus žūtis autokatastrofoje buvo, galima sakyti, neišvengiama, tai diabetu sirgusio Kaupo mirtis, jam viešint savo bičiulių Dalios ir Algimanto Mackų namuose Čikagoje, buvo mįslė, privertusi ne vieną nedrąsiai klausti: galbūt tai buvo savižudybė?

Kaupo asmenybė ypač domino jaunesniosios JAV rašytojų kartos atstovą Kazį Almeną. Tai matyti iš jo ir jo žmonos Maros Almenienės 1965–1977 m. surinktos sakytinės istorijos medžiagos, saugomos Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Praėjus metams po Kaupo mirties, 1965 m. Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės ir Zinaidos[3] ir Mariaus Katiliškių namuose viešėjęs Almenas, be kitų dalykų, klausinėjo ir apie Kaupą, neapeidamas jo staigios ir netikėtos mirties.

Kalbėdama apie Kaupą, Zinaida Nagytė-Katiliškienė pirmoji ištaria žodį „nusižudė“: „Jis [Kaupas – D. C.] gi žinojo, kad jis turi imt tuos vaistus, jis turi tas injekcijas įsileist. Jis vieną dieną neleido, antrą dieną neleido, trečią dieną… Nu tai klausyk…“[4]. Jos nuomone, toks Kaupo poelgis prilygsta „formaliai savižudybei“. Marius Katiliškis samprotavo dar atviriau. Pasak jo, Julius sąmoningai neįsileido insulino, taigi išvada siūlosi pati – jis sąmoningai pasirinko mirti. „Jam reikėjo tik vienos injekcijos, ir jis būtų mus visus pragyvenęs“[5], – sakė Katiliškis.

Toliau skaityti „Neįminta Juliaus Kaupo mįslė”

Nuotykiai, avantiūrizmas ir romantika išeivijoje

Parengė Dalia Cidzikaitė


Petručio vizitinė kortelė. Nuotrauka iš Petro Petručio archyvinio fondo, Pasaulio lietuvių archyvas, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras

Lietuvių išeivijos istorijoje apstu lietuvių kalbai, kultūrai, lietuviškoms tradicijoms pasišventusių žmonių, kurie savo nepalaužiamu ryžtu ir neblėstančiu entuziazmu bandė bet kokia kaina svečioje šalyje išsaugoti savo ir kitų lietuvišką tapatybę. Tačiau išeiviškame gyvenime netrūko ir linksmų atsitikimų, nuotykių, pokštų ir netgi avantiūrizmo. Tarp tokių priskirčiau ir ilgametį JAV lietuvių radijo valandėlės „Margutis“ laidų redaktorių ir jų vedėją Petrą Petrutį, kuris, dar gyvas būdamas, buvo tapęs savotiška ne tik Čikagos, bet visos Amerikos lietuvių legenda.

Petrutis buvo „Čikagos lietuvių balsas“ (Romas Sakadolskis), 30 metų kasdien vietos lietuviams pranešinėjęs lietuvių ir pasaulio naujienas, sporto entuziastas ir propaguotojas (tai jo iniciatyva 1959 m. Amerikos lietuvių krepšinio rinktinė išvyko į Pietų Ameriką, o 1964 m. – į Australiją, kur JAV lietuviai krepšininkai laimėjo 24 iš 25 varžybų ir nugalėjo Australijos olimpinę rinktinę), knygos Mūsų šokiai (1963) sudarytojas, lietuviško meno mecenatas (suorganizavo keliasdešimt Lietuvos ir išeivijos lietuvių dainininkų koncertų), net keleto išeivijos leidinių bendradarbis (rašė JAV leidžiamiems laikraščiams Draugas, Dirva ir Darbininkas, Kanados Tėviškės žiburiams).

Naujos lietuvių emigrantų bangos atstovams Petrutis buvo tikra enciklopedija. Jam mirus, Čikagoje leisto laikraščio Bičiulystė redakcija rašė: „Kai nė vienoje knygoje nerasdavome atsakymo, kai interneto platybės būdavo bejėgės, mes atsisukdavome klausiamai į Petrą: „Petrai, ar žinai?..“ Ir Petras žinojo… arba buvo girdėjęs…“. Negalima nepaminėti ir Petručio aistros kolekcionuoti. Vieni kolekcionavo knygas, antri – pašto ženklus, lietuviškas versptes ar gintarą, o štai Petrutis visą savo gyvenimą rinko nykštukus. Jo surinkti eksponatai buvo parodyti parodoje, pavadintoje „Mano kolekcija“, Čiurlionio galerijoje, Čikagoje.

Petručio bičiulė, Draugo redaktorė Laima Apanavičienė jį yra pavadinusi „žurnalistu iš prigimties ir iš širdies“. Ir ji buvo visiškai teisi. Tai patvirtina ir neseniai Pasaulio lietuvio internetinėje svetainėje paskelbti ilgamečio Mykolo Morkūno spaustuvės darbuotojo Clemente Dedelos prisiminimai apie Petrutį. Štai ką jis pasakoja:

Tada [septintame dešimtmetyje – D. C.] gyvenome dviese: aš ir Petras Petrutis. Prisimenu,      kad tuo metu Petras Dirvos laikraštyje turėjo savo skiltį apie Amerikos lietuvių sportą.      Kartais, vėluodamas išsiųsti, ką parašęs, prašydavo manęs nuvežti jį į Midvėjaus (Midway)  oro uostą. Jis privačiam lakūnui įduodavo voką su parašyta apžvalga, kad ši laiku pasiektų Klivlandą (Cleveland).

Toliau skaityti „Nuotykiai, avantiūrizmas ir romantika išeivijoje”

„Rabinas“ Juozas Neverauskas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Vienas iš Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų dr. Antano Kučo knygos Shenandoah lietuvių Šv. Jurgio parapija / St. George‘s Parish Shenandoah, PA, išleistos 1968 m. tėvų pranciškonų spaustuvėje Brukline parapijos deimantinio jubiliejaus proga, egzempliorių yra su autografu: „Petrukui: Pagarbos ženklan. – Rabinas J. Neverauskas.“

Toliau skaityti „„Rabinas“ Juozas Neverauskas”

Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?

Dalia Cidzikaitė


Frank Kruk arba Graborius Pranas Kriukelis : romanas / Petras Cvirka. – Kaunas : Sakalas, 1934 (Kaune : koop. „Raidės“ sp.). – T. 1 .

Nors lietuvių rašytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimas buvo palyginti ramus, kartkartėmis jo giedrą padangę nušviesdavo vienas kitas ryškesnis žaibas, sudrebindavo stipresnis griaustinis. Vienu iš tokių žaibų tapo 1958 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Draugas B. Babrausko mestas kaltinimas Petrui Cvirkai – „Frank Kruk romano gimtinė Chicagoje“[1]. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad Cvirka, rašydamas savo garsųjį romaną, nuplagijavo jam JAV lietuvio Algirdo Margerio (tikrasis vardas Konstantinas Šeštokas) atsiųstą apysaką, pastarajam viliantis, jog žymus rašytojas ją paskelbs Lietuvos spaudoje, o galbūt net išleis atskira knyga. Margerio apysaka taip ir neišvydo dienos šviesos. O gal išvydo, tik… kitu pavadinimu ir kito autoriaus pavarde?

Pasak Babrausko, Margeris savo rankraštį Cvirkai išsiuntė apie 1930 metus. Cvirka savo dviejų dalių satyrinį romaną išleido 1934 metais. Pasirodžius kūriniui, Cvirka sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Pagyras dalijo Lietuvos rašytojai, tokie kaip Kostas Korsakas, teigęs, kad kolega, nė karto nebuvęs Amerikoje, sugebėjo ypač sumaniai pasinaudoti JAV lietuvių spauda ir sukurti įtikinantį Amerikos lietuvio Franko Kruko ir jo aplinkos paveikslą.

Toliau skaityti „Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?”

Laikraštis „Draugas“ apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus

Laikraščiui „Draugas“ skirtą apdovanojimą priėmė dabartinė vyriausioji redaktorė Ramunė Lapas (nuotraukoje antra iš dešinės), priedo „Kultūra“ redaktorė Renata Šerelytė–Mendeikienė (pirma dešinėje), buvusi vyriausioji redaktorė Dalia Cidzikaitė (antra iš kairės) ir žurnalistas Vitalius Zaikauskas (pirmas kairėje).

Gruodžio 27 dieną Prezidentūroje įteikti „Globalios Lietuvos apdovanojimai 2019“. Apdovanojimą  už viso gyvenimo nuopelnus gavo Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojams puikiai žinomas laikraštis „Draugas“ (JAV), šiemet švenčiantis 110 metų (!!!) nepertraukiamos veiklos sukaktį.

„Draugas“ buvo bene populiariausias laikraštis senojoje Lituanikos skaitykloje, per rekonstrukciją veikusioje Nacionalinės bibliotekos priestate (į šią skaityklą lankytojai ateidavo užsienyje išleistų, tačiau su Lietuva vienaip ar kitaip susijusių knygų bei periodikos); nauji tuometinio Lituanikos skyriaus darbuotojai pirmiausia sužinodavo „Draugo“ komplektų saugojimo vietą fonde (jie, žinoma, buvo sukrauti patogiai – netoli įėjimo). Laikraštyje laiks nuo laiko publikuojami ir Lituanistikos skyriaus darbuotojų tekstai. – Šiemet knygų recenzijas „Draugo“ priede „Kultūra“ aktyviai skelbė lituanistė Deimantė Žukauskienė.

Senesni laikraščio numeriai suskaitmeninti ir prieinami čia : http://www.draugas.org/rodykle-index/ Naujesnius kviečiame pasklaidyti Nacionalinėje bibliotekoje!