Edgaras BOLŠAKOVAS. „Niekas nepasikeis“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvio darbas

Pagal Jurgio Savickio novelių rinkinį „Vasaros kaitros” 

Suaugusiųjų kategorija


Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka

Gracinga bei kukli pavasarinė šiluma nesugadino laboratorijos jaukumo.
Aukščiausiasis mokslinis darbuotojas Skalpavičius į savo šventovę visada atvykdavo konkrečiu laiku – penkiolika aštuntos. Ir tą jaukų bei šviesų pavasario rytą jis pasirodė tuo pačiu metu.
– Garbė Jėzui Kristui – Skalpavičius melodingai tarė vienintelei savo kolegei Anelei, tačiau
neišgirdo krikščioniui prideramo atsako. Jis ir nebuvo pasakytas. Mokslo šventovėje bei jos darbuotojams nepridera lenktis stabams ar kitokios keliaklupsčiavimo formos. Tačiau Skalpavičiui nuo pat pirmosios pažinties akimirkos su Anelė, nekeliaklupsčiauti nesigaudavo. Anelė nebuvo nei graži, nei krūtinga, nei širdžiai mielo būdo. Nebuvo jinai, kaip šituose kraštuose dažnai sutinkama – femme fatale.
Anelė nemėgo nei Skalpavičiaus, nei laboratorinio darbo su pelėmis, nei minėto krašto. Netgi savo vyrą mieliausią matydavo nuskrendančio lėktuvo lange. Tačiau Anelė mylėjo televizorių bei jame vaizduojamus žmones. Iškalbingus, susitūrėjusius, aukšto pilotažo žmones. Karta pabandė netgi darban atsinešti dvasnesne savo mylimojo versiją. Tačiau šiuo judesiu jinai pirmą kartą išprovokavo grubesnį aukščiausiojo mokslinio darbuotojo Skalpavičiaus repliką.
– Matot, gerbiama Anele, televizoriaus produkuojamas garsas confusina peles, –
Skalpavičiaus netašytas komentaras amžiams pakeitęs jų santykių dinamiką. Nuo to karto, kuomet kolega parodė savo prigimtinį brutalumą, per amžius amen buvo pakeistas į:
– Sveiki, Mečy.
Būtų neteisybė teigti, kad šaltas Skalpavičiaus protas nefiksavo šio lūžio jų idiliškoje romantikoje, tačiau atsakymo į šią problemą jis nerado. To pasekoje, jis dar labiau sukoncentruodavo savo analitinį razumnumą į tikrąsias laboratorijos šeimininkes – peles. Šie du žinduoliu, tiek išvaizda, tiek dvasios savybėmis buvo panašūs. Baltas kailis, raudonos akys, rožinės uodegos, šveicariško sūrio pomėgis. Nebūnant išvaizdai skirtumo, eksperimentai vykdavo įvedant skirtingą pelių gyvenimo būdą – pirmosios aplinkos būtą romios, sustyguotos ir apibrėžtos. Antrajai tekdavo Šuberto sukompiliuotos klasikinės muzikos išklausymai. Eksperimento vinis buvo labirintas, kurio centre glūdėdavo gabaliukas kaštuojančio šveicariško sūrio. Skalpavičius stengėsi įrodyti garsaus rusų mokslininko Pavlovo neteisingumą, pateikdamas kontrapavyzdį jo garsiesiems šunims – Šuberto motyvuotos pelės didesnį efektyvumą siekiant savo tikslų. Dvejus metus trukę testavimai kol kas nedavė pagrindo Skalpavičiaus mokslinėms vizijoms. Abi pelės sūrį pasiekdavo tuo pačiu metu. Laboratorije vienu metu suskambėdavo keistas pavloviško varpelio ir šubertiškų melodijų jazzas.
Nors pavasario keliami geiduliai neardė laboratorijoje tvyrojusios tvarkos, šis suardymas įvyko nuo gaujos baltais chalatais apsivilkusių žmonių pasirodymo. Interesentai buvo privaloma mokslinio darbo dalis – kasmet nelaukta, kasmet su tais pačiais klausimais:
– Kokia viso to prasmė?
– Ar bandėtė modifikuoti antrają pelę THC rūgštimi?
– Ar ne per maža tyrimo duotis siekiant išsiaiškinti kognityvinius žinduolių primatų elgesio pasikartojimų priežastingumą?
Šventvagiškai šie klausimai skambėjo Skalpavičiaus ausiai. Tačiau kaip doras aukščiausiais mokslinis darbuotojas, jis į juos atsakinėjo, atsakinėjo, atsakinėjo.
Taip ir būtų prabėgęs šis nemalonus laikotarpis, jei ne interesantų būryje įsimaišiusi jaunoji mokslinė darbuotoja Zita.
Nonšelantiškoje mokslinės tvirtovės aplinkoje Zita atrodė keistai. Tamsi, nuo saulės nudegusi oda, garbanotas kaltūnas ant švelnių pečių ir ilgesingas, tardymui nepasiduodas žvilgsnis vangiai derėjo prie blyškios, fluorescentinės eksperimentavimo šviesos. Iš visų laboratorijai užkrautų interesantų, tai buvo vienintelis mokslinis darbuotojas neuždavinėjes klausimų. Oraliai. Tačiau Zitos akys, pačios nepasiduodančios tardymui, žiūrėdamos į Skalpavičių be perstojo klausinėjimo veiksmą atlikdavo.
Skalpavičius šio keisto, neoralaus kalbėjimo proceso nesuprato. Bet jis matė žvilgsnį Zitos įsmeigtą į jį. Ir jis jautė, jog iš jo paties kylanti virpanti, pavasarinė šiluma beesą kažkas tai daugiau nei tarnybinė mokslinė pagarba.
Interesantės ir Skalpavičiaus romanas rutuliojosi lėtai, tarsi birželiškos šilumos belaukiantys pumpurai. Pabaigoje pavasarinio trimestro, įvyko iš tikrųjų nepaprastas reikalas – aukščiausiasis mokslinis darbuotojas pavėlavo į darbą, laboratorijoje pasirodydamas be kelių grašių aštunta valanda. Inertiškai ištaręs:
– Garbė Jėzui Kristui, – jis nelauktai išgirsta tylų Zitos balsą:
– Per amžius amen. – Interesantė atrodė tarsi sumaišiusi šventą dieną su darbadieniu, sprendžiant iš jos dėvimo rūbo. Ryškiai žalia suknelė, išmarginta geltonos spalvos dėmėmis ir stambią krūtinę atverianti iškirptė.
Skalpavičius jautėsi pasimetęs, bet atrodė laimingas. Stebėjosi Zita, savimi, Zita ir savimi, situacija kurioje buvo Zita ir jis. Nuostabos pagautas, nesureagavo netgi į Zitos rankose styrančią, nedidelę žibuoklių puokštelę. Staiga aukščiausiojo mokslinio darbuotojo dėmesį išgastingai nutraukė šubertiška melodija nesuterštas, vienišo Pavlovo varpelio skambėjimas.
– Mielas Mečy…, – Zitos ištarti žodžiai nepasiekė adresato ausų, kuriose vietos buvo likę tik pragaištingam skambučiui.
Pamačius labirintą, Skalpavičiaus nuostabą grįžo. Neteisinga būtų teigti, kad pirmoji pelė nepasiekė anksčiau, šveicariško sūrio gabaliuko. Problema buvo ta, kad antroji pelė ne tik, kad vėlavo pasiekti tikslą, bet ir nerodė jokių gyvasties ženklų. Mečys suprato, kad Šubertas nugaišino antrąją pelę.
Laboratorijos tolumoje, ant sterilaus nerūdijančio plieno stalo, mėlynavo šviežiai surinktas kupstelis žibuoklių paskutinių.


Kalba neredaguota

Mūza SVETICKAITĖ. „Vojažas“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas

Pagal Jurgio Savickio novelę „Vagis“

Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 16 m.)

Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka

„Kaip gerai bastytis po pasaulį. Bastytis, tyrinėti. Pilna žemė kraštų, savo būdais stebinančių. U ta ta, nepažįstama, įdomu!“ – taip gali manyti žmogus, kuris kaip kalinys karantino metu namie tūno.
Šviesolaidinio interneto bangose skendinčiam bute iš kompiuterio ekrano seni keliauninkai pasakojo apie senos gadynės žygius, kaip jų automobiliai riedėjo serpantinais, kaip kojos lig kelių sniegan smigo, kaip aukščiausio pasaulio kalno viršūnėj Lietuvos vėliava plazdėjo.
Vaikas, maigydamas telefoną ir norėdamas jame lenktynes laimėti, svajojo ir klausė.
– Nagi, kad dabar patrauktume per užsnigtas magistrales į kelionę…
Kelionė rodėsi vaikui linksma, žavinga, kiekviename posūkyje įdomybę siūlanti, lyg ką tik išpakuota planšetė. Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo.

Toliau skaityti „Mūza SVETICKAITĖ. „Vojažas“”

Kūrybiškiausios anotacijos konkursas – maloni pažintis su knygų mylėtojais

Pasakoja Silvija Stankevičiūtė


Prizai konkurso laureatams. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Karantino laikotarpiu viešoji erdvė mirga nuo gražių, įdomių, netikėtų pavienių žmonių ir organizacijų sugalvotų iniciatyvų. Netekus galimybės gyventi įprastu kasdienybės ritmu, atsivėrė durys išradingumui ir kūrybiškumui. Su naujų veiklų poreikiu susidūrė ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai, ir sugalvojo skaitytojams pasiūlyti kūrybiškiausios knygų anotacijos konkursą „Pasaulis mano knygų lentynoje!“. Džiaugiamės sulaukę ne tik įdomių darbų, bet ir šiltų dalyvių atsiliepimų, padėkos žodžių. Tai buvo pirmasis mūsų organizuotas konkursas, tad, kaip ir įprasta su pirmaisiais blynais, nebuvo tobulas, tačiau dalyvių įvertinimas džiugina ir skatina tęsti konkurso tradicijas, galvoti apie ateities projektus. Dar kartą nuoširdžiai dėkojame dalyvavusiems ir palaikiusiems!

Svarbiausias konkurso elementas – KŪRYBIŠKUMAS, todėl kviesta rengti eiliuotas, akademines, eseistines, parodijines, filmuotas anotacijas. Nenorintys rašyti konkurso dalyviai galėjo nusifilmuoti prie savo knygų lentynos ir pristatyti knygas žodžiu! Per mėnesį trukusį konkursą gauta 30 darbų iš Lietuvoje, Graikijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių skaitytojų. Sulaukėme vaizdo įrašų, esė, eilėraščio, laiško forma parašytų, taip pat pieštų, net ranka rašytų darbų. Anotacijas konkursui siuntė tiek suaugusieji, tiek mažieji skaitytojai. Penkis individualius darbus parengė vaikai. Kai kuriuos darbus drauge kūrė šeimos narių komandos ar net ištisa Lietuvių mokyklos Vašingtone bendruomenė. Skaitymas ne tik praturtina žiniomis, jis vienija gražiems darbams!

Toliau skaityti „Kūrybiškiausios anotacijos konkursas – maloni pažintis su knygų mylėtojais”

Valės PETKEVIČIENĖS anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

„Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“

                       arba Romualdo Granausko kūrybos antkaklis ant skaitytojo sprando. Nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Iki gilia išpažintimi pažymėto laiško geriausiam draugui – šuniui Buliui. Laiško, kuriame visos Romualdo Granausko gyvenimo kūrybos prasmė. Pasilikti. Šiapus ir Anapus. Užsispyrusio žemaitiško būdo žmogumi ir gilios, jautrios sielos kūrėju, kurio, anot jo paties, kūnas Lietuvoje, siela kalboje. Granausko žodis užkabina lengvai, tačiau įtraukia taip, kad pajunti priklausomybę jo kūrybai, kuri nepaleidžia. Lengva su tuo susitaikyti ir tiesiog mėgautis. Žmogaus ir šuns draugystės istorijoje  tu atsiduodi žodžio ir meilės jausmo galiai. Abipusės, tikros, kasdienybėje išgyvenamos meilės jausmui. Romualdo kalbos laukas toks didelis, toks beribis, gilus ir platus, toks paprastai nepaprastas ir įtraukiantis, kad negyventi tąja besąlygiška šuns ir žmogaus meile tiesiog negali. Ji įauga į kiekvieną tavo kūno ląstelę, pulsuoja tavo gyslomis, tu ją jauti kiekviename savo širdies dūžyje ir ji nė akimirkai neleidžia tau suabejoti – esi savanoris Granausko kūrybos pėdsekys! Draugystės ekstazė nepaleidžia iki paskutinio atodūsio, kai šventa sąjunga staiga įtrūksta ir nutrūksta. Matai, jauti ir išgyveni, kaip stiprus žemaitiškas rašytojo būdas suklumpa prieš besąlyginę draugo – šuns meilę.  Tavo protą ir širdį užvaldę, knygos puslapiais vedžioja kalbančios rašytojo ir šuns akys. Jų abiejų žvilgsniuose įskaitai meile ir nerašytos ištikimybės priesaika sujungtą draugystę, kuriai nereikia pažadų, įsipareigojimų. Privalu – jausti vienas kitą. Tuomet nevalingai suklumpa ir tavo, skaitytojo, širdis, protas, tačiau meilė ir toliau veda šventu Granausko tikėjimu, kad mirtis nėra pabaiga. Ar verta tikėti, skaityti ir būti ištikimu Romualdo Granausko kūrybos pėdsekiu? Taip. Nes tai ir yra ta tikroji gyvenimo pusė – rašto, knygos ir žmogaus kūrybos ilgaamžiškumo galia. Realybės akivaizdoje, kai mirtis išsivedė abu – ir draugą, ir rašytoją – knyga pasilieka Granausko liudininku, pažadu ir laišku, kad mirtis bejėgė prieš kūrybos galią – GYVENTI!



Kalba neredaguota.

Simonas RASIMAVIČIUS: Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir baltieji piratai“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas


Autoriaus knygų lentyna

Mielas Jokūbai,

mama sako, kad mes broliai. Kartais tuo netikiu. Tu man esi liūtė kruvinais nasrais, kuri medžioja bandoje, bet ėda viena.

Džiaugiuosi, kad sutikai perskaityti „Dūzgė ir baltieji piratai“. Visada buvai geras pasakotojas. Dažniausiai sakydavau, kad buvo visai ne taip, kad prikūrei. Tavo prasimanymai dažniausiai būdavo geri. Ir šį kartą, įtariu, kad tyčia prikūrei. Norėjai įgelti man dėl pernelyg griežto įvertinimo per mamos gimtadienį, kai net nepadovanojai jai gėlių.

Toliau skaityti „Simonas RASIMAVIČIUS: Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir baltieji piratai“ anotacija”

Monika ŠULCAITĖ-JAUNIENĖ: Valdo Papievio romano ,,Odilė, arba oro uostų vienatvė“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

Odile, sakyk,

kieksyk turės kilti

ir leistis lėktuvai,

kieksyk mums šypsosis

malonios dangaus stiuardesės,

kieksyk dar beviltiškai, naiviai

bandysim užkariauti dangų?

Toliau skaityti „Monika ŠULCAITĖ-JAUNIENĖ: Valdo Papievio romano ,,Odilė, arba oro uostų vienatvė“ anotacija”