rašytojai – Lituani(sti)ka

Parodai „Exegi monumentum“ besirengiant: Petro Repšio literatūriniai medaliai

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lietuvių rašytojų įamžinimui rengiamoje parodoje žiūrovas pamatys ne vieną žymiam rašytojui ar rašytojai sukurtą medalį. Įdomu, kad šis smulkiosios skulptūros kūrinys, artimas monetai, dažniausiai skirtas žymiai datai paminėti, jubiliejui, nusipelniusiam asmeniui, kaip apdovanojimo arba atminimo ženklas, yra populiarus ir šiandien.

Praėjusių metų spalio 7 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidarytoje menininko Petro Repšio retrospektyvinėje kūrinių parodoje, šalia grafikos, tapybos, skulptūros darbų, knygų iliustracijų, prastomi ir autoriaus sukurti medaliai. Parodoje eksponuojami ir prieš dvejus metus dailininko prarasti kūriniai: iš dirbtuvių pavogti 59 medaliai ir 30 plakečių. Žiūrint į prarastus darbus, dėmesį patraukia keletas medalių, skirtų lietuvių rašytojams, kaip antai, Jurgiui Kunčinui, Tomui Venclovai, Sauliui Šalteniui, A. A. Jonynui, Vladui Šimkui ir kt. Parodos kuratorė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, 2017 metais sudariusi katalogą „Petras Repšys: medaliai ir plaketės“, šiuos medalius priskiria vienai iš dvylikos leidinyje išskirtų grupių – „Savo kartos rašytojams“.

Menininko bendraamžis grafikas Mikalojus Vilutis 2020 m. vasario 21 d. „Šiaurės Atėnuose“ apie Repšio ir dar poros kitų menininkų sukurtus medalius rašė: „Gyvi Petro Repšio medaliai, ir Rimanto Sakalausko man dovanoti keraminiai kūrinėliai gyvi. Glostau juos kaip kates, kai liūdna būna. Negyvų kačių neglostyčiau. Ksenija Jaroševaitė padovanojo man bronzinę skulptūrėlę – liūdną žmogiuką: Dievuli, kodėl tavo sukurtame pasaulyje žmonės verkia. Nubundu ryte, žmogiukas sėdi šalia ir liūdim kartu. Tik menininkai nuo Dievo gali gyvą daiktą padaryti.“ (Esė „Protingavimai (1)“).

Diasporos rašytoja/s?

Šį pavasarį Vilniuje įvykęs pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.

Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė, kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“

Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja – ir galbūt perskaityti praleistus interviu.

M. M. De Voe

„Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį.“

Interviu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-19-lietuviu-kilmes-rasytoja-m-m-de-voe-rasymo-amato-neabejotinai-ismokoma/176278

Toliau skaityti

Kazimieras Barėnas ir kitas pasaulis knygų puslapiuose

Rašytojas Kazimieras Barėnas, apie 1970 m.

Rašytojas, redaktorius, leidėjas Kazimieras Barėnas (tikr. Barauskas, 1907-2006) gimė Panevėžio rajone, mokėsi Panevėžio berniukų gimnaziją. Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė lituanistikos ir pedagogikos studijas. Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, kur dirbo tekstilės fabrike, prižiūrėjo siūlų sukimo mašinas.

Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje gausu leidinių, prie kurių vienaip ar kitaip prisilietė K. Barėnas. Jis redagavo Manchesterio apygardos žinias bei Europos lietuvį, vadovavo leidyklai Nidos knygų klubas. Išvertė J. Steinbecko Tarp pelių ir žmonių (Barėno vertimas, pasirodęs 1950 m., vadinosi Tarp pelių ir vyrų), J. Hiltono Sudie, pone Čipse (1952, originalus pavadinimas – Goodbye, Mr. Chips). Išleido keturis romanus (Tūboto gaidžio metai, Dvidešimt viena Veronika, Beragio ožio metai, Meškos maurojimo metai), penkias novelių knygas. 2011 m., po autoriaus mirties, Panevėžyje pasirodė pagal rankraštį parengta K. Barėno poezijos rinktinė Prabėgančios stotys: didžioji dalis eilėraščių autoriaus buvo sukurti Vokietijos pabėgėlių stovyklose 1944 – 1947 m. Toliau skaityti „Kazimieras Barėnas ir kitas pasaulis knygų puslapiuose”

Susipažinkime: Norvegijoje kurianti Rūta Mataitytė

Parengė Dalia Cidzikaitė

2015 metų vasarį 15min.lt žurnalistės kalbinama Norvegijoje gyvenanti rašytoja Rūta Mataitytė neskubėjo atsakyti, kaip greitai pasaulį išvys ir ar iš viso išvys ketvirtoji jos knyga. Tačiau atsakymo laukti ilgai neteko – po metų, 2016-siais, leidykla „Tyto alba“ išleido naujausią autorės romaną Jos vardas Magija.

Filologė, vertėja ir architektė, o nuo 2013-ųjų ir rašytoja, Mataitytė ryžtingai papildė emigracijoje rašančių lietuvių moterų būrį. Pasak žurnalisto Marijaus Gailiaus, per paskutinįjį dešimtmetį pasirodžiusių tokių išeivių kaip Gabijos Grušaitės, Aleksandros Fominos, Vaivos Rykštaitės, Unės Kaunaitės ir Rūtos Mataitytės kūriniai leidžia emigracinį moterišką romaną drąsiai skelbti šiuolaikinės lietuvių literatūros požanriu. Toliau skaityti „Susipažinkime: Norvegijoje kurianti Rūta Mataitytė”