Diena: 2018-11-28

Poezija be pakylėto dvasingumo

triukšmo gyvatė

gali būti švelni

jeigu būsi švelnus

ir nustosi slapstytis

nuo jos triukšmo akių

nes jos tyli

Tarp knygų, patekusių į „Metų knygos rinkimų“ poezijos penketuką , netradiciškai atrodo „Triukšmo gyvatė“: jauno poeto Tomo Petrulio pirmoji knyga, 2017 m. išleista  elektroninės leidyklos „Naujas vardas“.

Eilėraščių knyga išsiskiria ne tik dėl elektroninės formos. „Tomas Petrulis mikliai išvengia beveik visų poetiškumo spąstų ir tyčia, su pasimėgavimu nuvilia mūsų įprastus poetinius lūkesčius – atima iš mūsų tiek kartų jau žiaumotą poezijos kramtalą. Pradedi skaityti eilėraštį ir, regis, jau atpažįsti siurrealizmą. O pasirodo ne – jis baigiasi meiliu „šveikišku“ kreipiniu, nešvankybe ar prozišku it palto saga sakiniu“,[1]– rašo Marius Burokas, kurio knyga „Švaraus buvimo“, taip pat patekusi į poezijos knygų penketuką, gruodžio 4 d. Nacionalinėje bibliotekoje bus pristatoma drauge su „Triukšmo gyvate“. (Valstybingumo erdvėje 18 val. vyksiantį susitikimą su T. Petruliu ir M. Buroku ves literatūros kritikė dr. Virginija Cibarauskė.) Toliau skaityti „Poezija be pakylėto dvasingumo”

Karalienė iš Lietuvos, kurios asmenybė keri švedus

1562 m. spalio 4 d. Vilniuje Kotryna Jogailaitė – Žygimanto Senojo dukra – ištekėjo už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos, vėliau tapusio Švedijos karaliumi. Bonos Sforcos dukterį švedų istorikai vadina „Renesanso karaliene“, nes ji atvežė itališkojo Renesanso idėjas. 2018 m. išėjusi švedų kultūros istorikės Evos Mattsson biografinė knyga Furstinnan apie Kotryną Jogailaitę gausiai iliustruota, parašyta gan paprasta kalba, trumpais sakiniais, todėl paskaitoma ir teturintiems švedų kalbos pagrindus.

O Kotrynos Jogailaitės gyvenimas iš tiesų vertas plunksnos – arba kino kameros.  „Prieš 450 metų surengtos tokios vestuvės, kokios, jei tik Holivudo scenaristai būtų skaitę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriją, seniai būtų tapusios „Oskarais“ nominuoto kostiuminio nuotykių filmo siužetu“,[1] –  2012 metų spalį, per vestuvių sukaktį, žaismingame tekste rašė Rimvydas Valatka. Nors Kotryna, ypač amžininkų standartais, buvo labai įmetėjusi nuotaka (beveik 36-erių!), jos rankos dėl politinių sumetimų siekė ne vienas Šiaurės ir Rytų Europos valdovas. Rusijos valdovą santuoka nepaprastai įžeidė: „Nevaldomu charakteriu garsėjęs caras Joanas[2] pasijuto pažemintas, todėl pasiuntė 5 tūkst. vyrų armiją į Estiją, kur per Pernu ir Revalį į tuometę Suomijos sostinę Abą (dabar Turku) keliavo jaunavedžiai. Rusų armijai buvo duotas tik vienas trumpas įsakymas: pagrobti Kotryną ir atvežti ją į Maskvą!“[3] Pasalos keliauninkai išvengė, tačiau kelionė Šiaurėn, į Suomiją, užsitęsė kelis mėnesius, nes žiema tais metais pasitaikė ankstyva ir atšiauri. Suomijoje jaunavedžius pasitiko santuokai nepritarusio Švedijos karaliaus Eriko XIV – jaunikio brolio – rūstybė, o Maskvoje vis nerimo caras. Po keisčiausių istorijos vingių, kėlusių grėsmę Kotrynos gyvybei, 1569 m. – Liublino unijos metais – Upsaloje ji buvo karūnuota Švedijos karaliene. Beje, E. Mattsson teigia galimai radusi Kotrynos vestuvinę karūną. Toliau skaityti „Karalienė iš Lietuvos, kurios asmenybė keri švedus”