Po seną sodą vaikšto pasiklydę angelai ir mato žemę pirmą kartą.
Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923 metų rugpjūčio 12 dieną Kaune. 1941 m. baigė gimnaziją, vėliau debiutavo kaip aktorė. Nuo 1941 m. studijavo VDU žurnalistiką ir germanistiką. 1944 m. išvyko į Vokietiją, o 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Kanadoje Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro grupę ir parašė pirmąjį poezijos rinkinį „Metūgės“ (1952). Šis poezijos rinkinys autorę įtvirtino kaip vieną originaliausių išeivijos autorių. Šis rinkinys buvo nepalankiai įvertintas išeivijos, juos trikdė pernelyg atvira dvasios retorika, erotiškumas, individo saviraiškos ir krikščioniškųjų dogmų supriešinimas. Tai paskatino rašytoją pasukti į prozą. Tik 1990 m. pasirodė antroji jos poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1965 m. poetė persikėlė gyventi į JAV ir įsitvirtino kaip romanų rašytoja („Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982)), tačiau teatrinės veiklos taip pat nenutraukė. 1957 m. režisavo Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, o 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. 1962 m. Čikagoje pastatė ir režisavo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą „Aukso žąsis“ (1965). 1990 m. pasirodo antroji poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1998-aisiaais sugrįžo į Lietuvą ir iki mirties čia gyveno. B. Pūkelevičiūtės prozai būdingas ornamentuotas pasakojimas, autobiografiškumas. Realybės vaizdavimą autorė praplečia simbolinėmis personažų figūromis, pasitelkdama kanoninius įvaizdžius, citatas iš įvairių šaltinių.
Šiomis dienomis Lietuvoje lankosi JAV gyvenanti lietuvių ir iraniečių kilmės rašytoja, šokių kritikė Anita Amirrezvani, kurios motina yra lietuvė, o tėvas – iranietis. Jos debiutinis romanas yra „Gėlių kraujas“, kuriame įrašyta tokia dedikacija: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai“. Šį romaną – jau išleistą daugiau kaip 25 kalbomis – apie kilimų rišėją autorė skyrusi savo tėvo karštui Iranui. Rašytoja viliasi ateityje sukurti ir knygą apie Lietuvą. Lietuvoje ji turi nemažai giminaičių. Pirmą kartą rašytoja į Lietuvą buvo atvykusi 2002 metais. Jos motinai Vilniuje teko būti ir 1969 metais. Vėliau jau su dukra lankydamasi Vilniuje ir žingsniuodama Gedimino prospektu, ji parodė viešbutį, kuriame anuomet penkias dienas – tik tiek pabūti leido valdžia – gyveno ir visą laiką jautėsi kažkieno stebima. 
Tikriausiai visi girdėjo apie rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio (1882-1971) baletą „Šventasis pavasaris“. Skandalingas, novatoriškas I.Stravinskio kūrinys „Šventasis pavasaris“ pirmą sykį nuskambėjęs prieš 100 metų, buvo nušvilptas Prancūzijos aukštuomenės, vėliau sulaukė stulbinančio triumfo pasaulio koncertų salėse. Šis kūrinys iki šiol intriguoja ir choreografų vaizduotę, pasirodydamas įvairiose pasaulio scenose vis naujomis versijomis. 