Šiandien prasidėjo XIX Pasaulinė italų kalbos savaitė. Mes džiaugiamės, kad ne tik lietuviai mokosi italų kalbos, bet ir italai domisi lietuvių kalba. Šią naują, dar spaustuvės dažais kvepiančią, knygą Lietuvos nacionalinei bibliotekai padovanojo jos autorius – italų kalbininkas, baltistas Guido Michelini.
2017 metų vasarą Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje viešėjo ir darbavosi moksleiviai iš Italijos. Jų tekstus apie tautiečius, kurie lietuvių kalba ir literatūra domėjosi tarpukariu, rasite čia (anglų k.): Italian Input to Lithuanian Culture during the Interwar Period
Prof. Vytautas Landsbergis Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje
1932 m. spalio 18 d. Kaune gimė Vytautas Landsbergis, viena ryškiausių Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo figūrų. Primename, kad Nacionalinėje bibliotekoje, Valstybingumo erdvėje, atvirame fonde saugoma prof. V. Landsbergio asmeninė biblioteka:
Spalio 9-ąją Pasaulinės pašto dienos proga mano kolegė „Facebooke“ pasidalijo ištraukaiš rašytojos Nelės Mazalaitės laiško bičiulei ir bendro likimo draugei Petronėlei Orintaitei. 1956 m. kovo 26 d. laiške Mazalaitė tuo metu Čikagoje gyvenusiai Orintaitei rašė:
„Girdžiu virtuvėj triukšmą – katile, vadinasi, reikia apleisti rašomą stalą. Nemanyk, turiu ir „Didžiąją virėją“!, guli kaip enciklopedija ant šaldytuvo, tačiau aš dažnai lyg per sapną atsimenu tėviškę ir stengiuos pakartoti anuos pietus. Šiandien verdu rūkytus kiaulės (ar paršo) kulniukus su burokėliais, prašau į svečius.“
Knyga Didžioji virėja: praktiškas vadovas
šeimininkėms, pirmą kartą išleista 1936 m. Akc. „Ryto“ B-vės spaustuvėje
Klaipėdoje, yra Vandos Varnienės iš
rusų kalbos išversta Elenos (Jelenos)
Malachoviec knyga. Pasak vertėjos, ji šio darbo ėmėsi po to, kai,
peržiūrėjusi lietuvių kalba išleistas receptų knygas, pamačiusi, jog lietuvės
neturi gero virtuvės patarėjo. Varnienė rusės knygą pritaikė savo laikams ir
papildė nauju skyriumi – vegetariškų patiekalų ir vegetariškų pietų sąrašu 45
dienoms.
Šį šeštadienį išėjusiame laikraščio „Draugas“ (JAV) priede „Kultūra : mokslas, menas, literatūra“ mūsų kolegėDeimantė Žukauskienė recenzuoja knygą „Pirmą kartą mama“, kurią parašė Havajuose gyvenanti prozininkė Vaiva Rykštaitė. Apskritai, „Kultūros“ numeris tiesiog puikus: rasite ilgą Algio Vaškevičiaus rašinį apie bičiulį iš lituanistikos studijų laikų Valdą Papievį, ištrauką iš V. Papievio romano „Brydė“, Astridos Petraitytės straipsnį apie Birutės Mar spektaklį „Unė“. Beje, menininkę įkvėpusios Unės Babickaitė-Graičiūnienės (Unės Baye) kolekcija saugoma Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje.
Kolekcijos fragmentai tapo „Europeanos“ projekto „Migracija mene ir moksle“ („Migration in the Arts and Sciences – A Europeana Migration Thematic Collection“) dalimi. Apie unikaliąją Unę, virtusią „Europeanos“ rubrikos „Kovas – moterų istorijų mėnuo“ heroje, galite paskaitytičia (lietuvių k.) ir čia (anglų k.)
Daina Opolskaitė per renginį Nacionalinėje bibliotekoje, 2017 m.
Šį penktadienį Lietuvos mokyklose minima Mokytojų diena. Daina Opolskaitė, kuriai šią savaitę Briuselyje iškilmingai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, lituanistiką studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – VDU Švietimo akademija); dirba mokytoja Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje. Nors lituanistiką studijavo daugelis lietuvių rašytojų, pasirinkti darbą mokykloje yra gan neįprastas kelias. Paieškojome D. Opolskaitės minčių apie buvimą mokytoja.
Mokykla yra labai gyvas mechanizmas, tad tų jausmų yra buvę visokių. Esu ir susipykusi su ja, ir labai mylėjusi, ir labai nuo jos kentėjusi. Vieną dieną atrodo, kad daugiau čia dirbti neįmanoma, tačiau jau kitą dieną pajunti, kad niekur kitur būti ir negalėtum.
<…>
Labai svarbu rasti bendrą kalbą su mokiniais. Mokytojas jau nebegali dėvėti karūnos, kaip būdavo anksčiau. Reikia suprasti jaunus žmones. Jie nėra blogesni, nei buvome mes. Jie – tiesiog kitokie.
Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. „Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.“
Pirmąjį spalio šeštadienį Lietuvoje švenčiama Kūno kultūros ir sporto diena. Kokia ji buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių laikais? Ką apie tai pasakoja Nacionalinės bibliotekos dokumentai?
Rungtis „Gyvybės liepsnelė“
Pasižvalgykime po mažiau žinomus tarpukario ir karo metų kūno kultūros puslapius, nušviečiančius vaikų ir moterų sportą, fizinį aktyvumą dirbant sėdimą darbą ir sportines stovyklas.Vaikų fizinį lavinimą siekta padaryti kuo įdomesnį, jiems buvo skiriami vikrumą, reakciją ir fizinę ištvermę lavinantys pratimai ir žaidimai, mūsų ausiai kiek neįprastais pavadinimais, pvz., „Kanarėlės“, „Kiškis nelaisvėje, „Žalčio uodega“ ir kiti. Įdomi, tik neaišku ką lavinanti (gal plaučius?) rungtis – „Gyvybės liepsnelė“: du vaikai su žvakėmis rankose stovi vienas prieš kitą. Abudu stengiasi vienas kito žvakę užgesinti, o savo apsaugoti. Rungtis „Ant dėžės“ skirta turbūt konkurencingumo ugdymui: vaikai stengiasi užlipti ant dėžės ir kartu vienas kitam trukdo. Laimi tas, kuris pirmasis užlipa ant dėžės ir neleidžia užlipti kitam. Reikia pridurti, kad ši pirmoji tokia išsami vaikų mankštos knygelė leista II pasaulinio karo metu.
