Kategorija: Asmenybės

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Tarpukario advokatas Zigmas Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, priklausė įvairioms organizacijoms, daug dėmesio skyrė labdarai, domėjosi Lietuvos meno ir kultūros istorija. Z. Toliušis buvo liudininkas, savo akimis matęs nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Savo atsiminimuose ir apybraižose jis rašo: „Kaip visiems žinoma, dvarininkai-bajorai praeity vaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Nekalbant jau apie gilesnę senovę, kuomet bajorai nevaržomai ir neribotai valdė ir tvarkė Lietuvą ir visus jos gyventojus, dar šio amžiaus pradžioje dvarininkai turėjo savo rankose apie pusę viso krašto žemių ir daug svėrė ekonominiame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime. […] Dvarininkai, nekalbant jau apie tai, kad jie XIX amžiuje organizavo ir vadovavo dviems sukilimams prie carinį despotizmą ir ugdė tautoje laisvės idealus, be to, statė dvaruose prašmatnius rūmus, sodino ūksmingus parkus, steigė puikias bažnyčias bei vienuolynus, sudarinėjo savo rezidencijose bibliotekas bei meno galerijas, gaminosi savo palociams stilingus baldus, pirko užsieniuose ir gabeno Lietuvon žinomų dalininkų paveikslus bei skulptūras, porcialianos išdirbinius, kilimus ir kitus meno objektus. Žodžiu, jie gražino, puošė ir dabino mūsų žemės paviršių, diegė Lietuvoje Vakarų kultūros žiedus ir turtino krašto meno ir kultūros lobyną“. Domėjimosi kultūros istorija vedamas, Z. Toliušis stengėsi surinkti žinias iš žmonių, kurie gyvai atsimenu garsių dvarininkų giminių atstovus, užfiksuoti jų atsiminimus ir bent iš dalies išsaugoti „dingusių gadynių šešėlius“.

Čia pateikiame mažą ištrauką iš rengiamo antrojo atsiminimų tomo – šį kartą apie garsios Oginskių giminės atstovus.

Rietavo dvaro sodyba. Kunigaikščių Oginskių dvaro rūmai ir parterio fragmentas iš pietryčių pusės. ~1920 m. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus

„Augant pas tėvus, man nekartą teko girdėti apie kunigaikščius Oginskius[1]  ir jų Rietavo dvarą[2]. Nors tarp mano gimtinės (Jurbarko valsčiuje) ir Rietavo buvo virš 100 kilometrų atstumo, bet garsas apie Oginskius skambėjo plačiai ir pasiekdavo tolimiausius Žemaičių krašto užkampius.

Buvo pasakojama apie nepaprastai didelius Oginskių turtus, apie tai, kad kuris tai Oginskis buvęs vieno iš rusų caro pavainikis sūnus ir kad todėl jisai visai nesiskaitydavęs su vietos valdininkais ir net su pačiu Kauno gubernatorium.

Buvo kalbama, kad po Kražių įvykių  (1894 m.) į Rietavą kokiais tai reikalais buvęs atvykęs Raseinių ispravnikas (policijos vadas), berods Vichmanas , dalyvavęs Kražių skerdynėse ir nekaltų kražiečių plakime. Bagdonas Oginskis[3]  įsakęs savo žmonėms suimti atvykusį ispravniką, nugabenti jį arklidėn ir ten įkrėsti jam 50 bizūnų. Jokie ispravniko skundai ant Oginskio nieko nepadėję ir ispravnikas po kurio laiko buvęs iškeltas į kitą vietą. Taip kunigaikštis Oginskis reagavo į Kražių skerdynes.

Bagdonas Oginskis buvęs didelis šposininkas, pavyzdžiui, vasarą kartais išvažiuodavęs pasivažinėti ketverta arklių pakinkytomis šlajomis. Ypatingai jis mėgdavęs pasityčioti iš valdininkų. Kartą, kai iš Oginskio kam tai buvę priteista 18.000 rublių, kurių Oginskis geruoju nenorėjo mokėti, į Rietavą atvykęs kamarninkas (teismo antstolis) ir pareikalavęs sumokėti pinigus pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą. Oginskis paprašęs antstolį atvykti per savaitę ir kai antstolis vėl atvažiavęs, tai jam buvęs įteiktas maišas, kuriame po vieną kapeiką buvusi supilta visa priteistoji iš Oginskio 18.000 rublių suma. Vargšas antstolis skaitęs pinigus kelias dienas.

[…]

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”

Ignoto Grubinsko (ir mūsų) palinkėjimas Naujųjų proga: „Pasotinkite savo dvasiškus troškimus skaitymu!“

Visus metus dalijamės su skaitytojais tuo, ką randame įdomaus, reto ar pamiršto bibliotekoje saugomuose spaudiniuose, rankraščiuose ir suskaitmenintuose dokumentuose. Tad ir Naujųjų Metų įrašas bus bibliotekinis-knyginis. Šį kartą tai ištrauka iš dienoraščio – kaip, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis ir su kokiomis viltimis Naujuosius 1893 metus Kaune pasitiko caro kariuomenės kareivis Ignotas Grubinskas, pradedantis paskutinius savo tarnybos metus. Jo rankraštinis dienoraštis, saugomas mūsų bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, ką tik pasirodė knygos pavidalu (Ignoto Grubinsko dienoraštis, sudarytoja, redaktorė ir komentarų autorė Asta Miltenytė; straipsnių autoriai Juozas Skirius ir Giedrius Subačius, Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2025).

Klausiate, kodėl buvo pasirinktas ne kalėdinis, bet naujametinis įrašas, nors XIX amžiaus pabaigos kareivėliui religinės šventės kur kas reikšmingesnės? Priežastis paprasta – dienoraščio sąsiuvinį mėlynais viršeliais jis pradeda rašyti būtent sausio 1 dieną:  

Kaunas. 1 Sausio 1893 m.  

Praejo naktis, iszauszo rytas ir sulaukiau dieno Naujų metų. Pasveikinu tavę naujas mete! – Ką man źadi suteikti per szios metus? Ar liudnas skausm̅us ar szirdēs linksmybes? – Tikesiu kad důsi man paskutynią geradejistę. Vis tai szindiena noriu kad pradeczia givenima geresni. Ar pabaigsių laimingai kareiviszką tarnystę ir ar isipildis mano uzmanimai? – Ant tu klausim̅u atsakimus duos tik ateinantis laikas. Bednai pradedu szios metus, nes keskeleje beliko tik 5 kapeikos. Ar busiu bagotesnis ar bednesnis per sziůs metus. Pernei iszlaidźiau per isztisus metus be maza-ko 60 rubliu, o uzpernei 95 r. taigi pernei maźiau iszlaidziau ne kad uzpernei ant 35 rubliu. O kad paklaustu ant ko iszejo tie 60 rubliu tai ant pom̅etes nepasakyczia kad ne but knįgeleje paraszyta. Vis tai ant knįgu, tai ant popere, marku ir konvertu ir ant valgim̅o iszleista. Kai surokůsiu kiek ant ko iszleista tai vel dnevniką suraszysiu. –

Ką gera pernikszczios metůsi suveikiau? – Dievu deku iszbuvau sveikas, du kartu buvau pervaźiavęs nam̅o kemineti ir pasotinau savo dvasiszkus troszkimus skaitim̅u laikraszcziu ant prigimtos kalbos.

Dienoraščio ištrauka nėra labai džiaugsminga, visais laikais žmonės turėjo savų rūpesčių, kentė nepriteklius, nerimavo dėl ateities, bet įprasta šia proga sveikinti ir linkėti geresnių metų – tad linkime visiems mūsų skaitytojams to, ko sau linkėjo dienoraščio autorius jo paties žodžiais:

Pasveikinu tavę naujas mete! 

[…] noriu kad pradeczia givenima geresni

[būti] sveikas

kemineti (svečiuotis, pasižmonėti)

pasotin[ti] savo dvasiszkus troszkimus skaitimu laikraszcziu ant prigimtos kalbos

Paskutinį Grubinsko, beje, tikro skaitymo ir rašymo fano, palinkėjimą XXI amžiuje tenka praplėsti: linkime skaityti ne tik laikraščius, bet ir dvasiškai praturtinančius tekstus tinklaraščiuose, naujienlaiškiuose, feisbuke, instagrame ir kitur (ir ne vien gimtąja kalba). 

Antanas Gailius: „Esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“

Parengė A. M.

Išgirdus Antano Gailiaus pavardę daugumai iš mūsų turbūt pirma asociacija – tai labai rimtų vokiečių kalba rašiusių autorių, tokių kaip Thomas Mannas (tetralogija „Juozapas ir jo broliai“), Francas Kafka, Stefanas Zweigas, Raineris Maria Rilke, Herta Müller ir t. t., vertėjas. Kiek mažiau žinančių, kad lygia greta Gailius verčia ir iš nyderlandų kalbos. Gal kitiems jis žinomesnis kaip poetas ir eseistas ar Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narys ir Nidos forumo iniciatorius. Jo ryšiai su Vokietija ir vokiečių literatūra savaime suprantami, tad praėjusiais metais Vokietijoje vokiškai išleista jo eilėraščių ir esė knygelė nieko nenustebins.

Gailius, Antanas. Hier: Gedichte und Essays, herausgegeben von Walter Schmitz. Dresden: Thelem, 2024.

Pavadinimas „Hier“ paimtas iš Antano Gailiaus 1997 m. eilėraščių rinkinio „Šičia“. Knygelėje sudėti ir eilėraščių vertimai, ir jų originalai lietuvių kalba. Žinodamas, kad retas vertėjas imasi versti savo poeziją į nors ir gerai išmoktą, bet ne gimtąją  kalbą, pradedi ieškoti, kas jam padėjo. Atrasti vertėjų pavardes šiame leidinyje užtrunka, net pradedi manyti „na taip, Gailius vertėjas, matyt, pats ir išsivertė“. Vis dėlto atidžiai, labai atidžiai perskaičius galima juos surasti. Tai Heinzas Czechowskis ir Cornelius Hellis. Kas kita dėl eseistikos. Tie keturi knygoje įdėti esė galbūt buvo iš karto rašomi vokiškai kaip paskaitos tarptautiniams seminarams ir koliokviumams (jų nepavyko rasti Antano Gailiaus eseistikos knygoje „Pro mansardos langą“ (2012)) ir publikuoti Vokietijos spaudoje. Iš tiesų autoriaus esė, kaip ir Walterio Schmitzo pabaigos žodis „Lietuva Europoje: Antanui Gailiui“, yra skirti Vokietijos skaitytojui. Knygos tikslas – ne vien pristatyti autoriaus literatūrinę kūrybą, bet kartu ar net labiau Lietuvą, jos istoriją, raštijos veikėjus, Lietuvos vietą šiuolaikinėje Europoje. Belieka džiaugtis, kad vokiečiai gavo galimybę „prisiliesti“ prie Antano Gailiaus ir Lietuvos. Kaip jis pats gražiai sako savo paskaitoje „Nauja pradžia: lietuvio žvilgsnis į šimtmetį po Didžiojo karo“, skaitytoje 2019 m. sausio 30 d. Dresdeno technikos universitete, – „aš lietuvis, o ne vaiduoklis. Esu tikras, realus. Jūs galite mane paliesti. Tuo pačiu esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“.

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo – šį kartą pasakojimas apie Tiškevičius. Šios garsios giminės šaknys siekia XVI a. antrą pusę. Ypač didelę turtinę galią Tiškevičiai įgijo XIX a. Jų dvarai tapo kultūros, meno, visuomeninio gyvenimo centrais, garsėjusiais puikios architektūros dvarais ir parkais, turtingomis bibliotekomis ir meno rinkiniais[1]. XX a. įvykę sukrėtimai neaplenkė ir Tiškevičių, dvarai nukentėjo per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą; pradėtos vykdyti žemės reformos, dvarų parceliavimas lemtingai pakeitė dvarininkų gyvenimą. Tiškevičių giminės istorija plačiai ištyrinėta, tačiau nedaug yra autentiškų, šios giminės atstovus pažinusių amžininkų liudijimų – vienas iš jų – tarpukario advokato, visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimai.

Aleksandras Tiškevičius XX a. 4 deš. pabaigoje. Kretingos muziejus

Kartą – apie 1930 metus – į mane Kaune, kaipo į advokatą, kreipėsi atvykęs iš Kretingos Aleksandras Tiškevičius[2]. Tai buvo senyvo amžiaus stambaus kūno sudėjimo aristokratas. A. Tiškevičius kadaise visos Kauno gubernijos dvarininkų atstovas Rusijos imperijos Valstybės Taryboje, turtingas žemvaldys ir įtakingas veikėjas – dabar Lietuvos žemės reformos apkarpyto mažo dvarelio savininkas atrodė ar norėjo atrodyti patenkintas savo pasikeitusia padėtimi, stengėsi sugyventi su vietos žmonėmis ir rasti su jais bendrą kalbą.

Reikia pasakyti, kad A. Tiškevičius dar prieš I pasaulinį karą neignoravo lietuvių. Žinau, kad mano studentavimo Peterburge laikais (1908–1912 m.) jisai lankydavo lietuvių studentų vakarus bei vaidinimus.

A. Tiškevičius norėjo pasikonsultuoti su manim kokiu tai teisiniu klausimu, dabar neatmenu, kokiu būtent. Mudu kalbėjova lietuviškai.

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”

Antanas Žmuidzinavičius. Pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje (1907 metai)

Šie prisiminimai saugomi dailininko Antano Žmuidzinavičiaus rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Prisiminimai rašyti 1956 m.

Parodos rengimas ir atidarymas

Niūri buvo Lietuvių tautai šio šimtmečio pradžia. Caro valdžios beprotiška ištautinimo politika mus slėgte slėgė. Mūsų kalbos persekiojimas, spaudos uždraudimas, kalėjimai, Sibiras. Nei vienos lietuviškos mokyklos, nei vienos švietimo organizacijos, nei teatro, nei kitų lietuvių meno įstaigų. Kultūros veikimas buvo visiškai užgniaužtas. Pagalios net ir Lietuvos vardą buvo uždrausta minėti. Lietuvą tuomet vadino „Severozapadnyj krai“. Klaiku prisiminti, kad tuo metu Lietuvoje negyveno nei vienas baigęs mokslus artistas, nei muzikas, nei dailininkas. Jeigu jie čia ir gyventų, tai savo srities darbo Lietuvoje jie negalėtų dirbti. Baigę mokslus užsieniuose jie gaudavo progos rodyti savo sugebėjimus svetimuose kraštuose ir ten mielu noru juos pasisavindavo.

Pralošus rusams karą su japonais ir kylant 1905 metų revoliucijai caro priespaudos varžtai kiek atsileido. Lietuviams buvo grąžinta spauda, lietuviai pradėjo krutėti kultūros srityj. Užsieniuose kai kurių jaunųjų lietuvių menininkų tarpe kilo mintis grįžti tėvynėn ir ten įkibti į darbą meno baruose. Tik ką atsiradusiame lietuvių dienraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė straipsniai, siūlantieji susijungti visiems lietuviams dailininkams į vieną organizaciją, surengti vien lietuvių dailininkų parodą ir pan. Tais reikalais anuo metu rašė A. Jaroševičius, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Varnas, Vitkevičius ir kiti.

Vienok rašantieji ne visai tam reikalui pritarė. A. Varnas, kuris tuomet gyveno Ženevoje, ir kai kurie dailininkai, gyvenantieji Krokuvoje, pasisakė prieš parodos rengimą. Jie įrodinėjo, kad būdami alkani nenori ir nemano rodyti visuomenei savo kūrinių. Pirma tegu tauta dailininkus pamaitina, o paskui paprašo parodyti, ką jie sukūrė. Polemika tęsėsi virš metų ir galo jai nebuvo matyti.

Nepritardamas tokiai tų pastarųjų kolegų nuomonei ir nelaukdamas polemikos galo, aš iš Paryžiaus, kur tuomet gyvenau, atvykau į Vilnių. Man buvo aišku, kad lietuvių dailininkų paroda neatideliojant turi būti surengta ir turi būti dedamos visos pastangos įsteigti krašte organizaciją, kuri rūpintųsi mūsų dailės reikalais.

Vilniuje liet. inteligentų būrelis iš pradžių labai pesimistiškai pažiūrėjo į lietuvių dailės parodos surengimą. Ir tik po karštų įtikinėjimų ir antuziastingai statomų ateities perspektyvų, beje dar dr-ui Bukontui D. iš Zarasų paaukojus parodos reikalams 100 rub., pasisekė sudaryti iš vietinių žmonių parodos komitetą. Į komitetą įėjo: Dr. Jonas Basanavičius, Martynas Kukta, Vladas Mironas, Kazys Puida, Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai ir Antanas Žmuidzinavičius. Kiek vėliau atvykus į Vilnių Mikalojui Čiurlioniui ir Petrui Rimšai, jie taip pat buvo įtraukti į parodos komitetą.

Komitetas netrukus išleido atsišaukimą į visuomenę ir į dailininkus, kviesdamas paremti parodą aukomis ir siųsti jai eksponatus. Buvo pabrėžta, kad parodoje bus išstatyti ir kaimiečių bei mūsų amatininkų gražieji dirbiniai. Petras Vileišis savo namuose Antakalnyje užleido parodai visą aukštą, būtent 6 erdvius kambarius.

Ir netikėtai – iš visų kraštų pradėjo parodai surengti plaukti aukos pinigais ir dailininkų eksponatai. Komitetas gavo daugybę laiškų, karštai pritariančių pradėtam darbui. Dailininkai klausė smulkesnių informacijų. Laikraščiuose pasirodė džiugaujantieji, paraginantieji ir padrąsinantieji straipsniai. Teisybė, buvo balsų ir priešingų. Pav., „Šaltinyj“ prof. d-ras P. Bučys rašė, kad duonos ir mokslo reikalai tevynei pirmesni už dailės žibučius, bet vienam parodos nariui smarkiai atsikirtus, nutilo.

Toliau skaityti „Antanas Žmuidzinavičius. Pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje (1907 metai)”

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Šį kartą kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis aprašo apsilankymą Tytuvėnuose. Netoli nuo miestelio esantis Tytuvėnų dvaras – vienas iš prarastų, beveik sunykusių Žemaitijos dvarų. Iki mūsų dienų išlikęs tik parkas, buvusių medinių rūmų pamatai, stalių dirbtuvės, svirno, rūsių, ūkinių pastatų liekanos.

Sofija ir Eugenijus Romeriai buvo paskutinieji Tytuvėnų dvaro savininkai. Šis dvaras Romeriams atiteko Izidoriui Romeriui vedus Celiną Pšeciševskytę, kuri Tytuvėnus gavo kaip kraitį. Vėliau dvarą administravo jų vyriausias sūnus Eugenijus Romeris, o po vedybų su Sofija 1911 m. jame apsigyveno.

Tytuvėnų dvaras, XX a. 4 deš. Juzefo Perkovskio nuotr. Žemaičių muziejus „Alka“

„Grįžus iš Sibiro man vėl pasitaikė proga pabuvoti Tytuvėnuose. Tenai apsigyveno taip pat grįžęs iš Sibiro, tik vėliau už mane, mano broliavaikis ir aš du kartus viešėjau jo šeimoje, praleisdamas toje žavingoje vietovėje vasaros metu po 2–3 savaites 1961 ir 1962 metais.

[…]

Iš kolūkio sandėlininko Jankauskio išgirdau įdomių smulkmenų apie Tytuvėnų dvarininkų Roemerių gyvenimą. Tasai Jankauskis dar pačioje XIX amžiaus pabaigoj pradėjęs tarnauti Roemerių Pagryžuvio dvare.[1] Jankausko tėvas, nors pagal dokumentus bajoras, tarnavęs Roemerių dvare už kumetį. Galbūt dėl savo bajorystės jaunasis Jankauskis ir patekęs į dvaro rūmus už liokajuką. Antra vertus, Jankauskis dėl bajorystės liko nelankęs pradžios mokyklos, nes jam, kaipo bajoriškos kilmės berniukui, už pradžios mokyklos lankymą būtų reikėję mokėti 3 rublius per metus, gi valstiečių vaikams už mokyklos lankymą nereikėjo nieko mokėti. Anais laikais trys rubliai buvo, matomai, nemaži pinigai, nes Jankausko tėvas nepanorėjo daryti tokių išlaidų savo sūnaus mokslinimui.

Anot Jankausko senasis Roemeris[2] turėjęs 12 dvarų; jo miškus prižiūrėję 9 eiguliai. Iš kompetentingų asmenų aš sužinojau, kad paskelbus po I pas[aulinio] karo įstatymą apie privatinių miškų suvalstybinimą iš Roemerių buvo nusavinta virš 3000 dešimtinių miško. Senajam Roemeriui dar prieš I pas[aulinį] karą mirus, jo dvarai buvo padalinti tarp dviejų jo sūnų, vienas iš kurių (Stanislovui) tekęs Pagryžuvio dvaras, o antram (Eugienijui) Tytuvėnų dvaras. Pagryžuvio Stanislovas Roemeris po I pas[aulinio] karo atsidūrė Lenkijoj ir įstojo į lenkų kariuomenę. Dėl tos priežasties, kadangi Lenkija tuo metu kariavo su Lietuva, to Roemerio žemė buvo nusavinta ir Pagryžuvio dvaro centre įsikūrė vienuolynas[3] (dabar ten džiovininkų sanatorija[4]).

Romeriai buvo kilę iš rytų Lietuvos (iš Antašavos). Vienas iš Roemerių protėvių buvo atsikėlęs į Tytuvėnus į žentus ant dvarininkaitės Pšeciševskaitės , kuriai priklausė ir Pagryžuvio dvarai.

Jankausko pasakojimu senasis Izidorius Roemeris  laikęs dvare 30 staininių arklių. Arkliams prižiūrėti buvo du furmonai (vežikai) ir trys jų padėjėjai, bet to, vienas bereiteris. Bereiterio pareigos buvusios apjodinėti ir prižiūrėti jojamuosius arklius. Jojamieji arkliai nebuvę kinkomi į karietas. Iškilmingomis išvykomis į karietą buvo kinkomi penki arkliai. Palociuje (Pagryžuvy) tarnavo trys liokajai, jų tarpe vienas neužauga (60 metų liliputas), dvi kambarinės ir virėjas su padėjėju. Ponai gyvenę dvare tik vasarą, o žiemai išvykdavę į Vilnių arba į Varšuvą. Mirus senajam Roemeriui jo našlė sumažino rūmų personalą.

[…]

Kitas Tytuvėnų gyventojas, tarnavęs 6 metus dvare už daržininką, papasakojo man apie Izidorių Roemerį dar šių smulkmenų. Pagrindinis Roemerių dvaras buvo Pagryžuvys. Tytuvėnų dvaras skaitėsi folvarku. Tytuvėnų dvare buvo įrengtos oranžerijos, kuriose be kitko buvo auginami abrikosai. Tytuvėnuose buvo iškasti tvenkiniai, kuriuose buvo veisiami karpiai. Senasis Roemeris mėgdavęs kort[u]oti ir išgerti. Jis kasmet vykdavęs per Jonines į tuometinį apskrities miestą Raseinius, kur praleisdavęs ilgesnį laiką, kartais net visą sav[a]itę. Į Raseinius per Jonines suvažiuodavę daugybė dvarininkų, kur jie visaip linksminosi ir kort[u]odavo. Roemerių dvare buvo daug įvairių karietų, atvirų ir dengtų. Į karietas buvo kinkomi 4 ar 5 arkliai. Karietos buvo papuoštos Roemerių herbais. Per I pas[aulinį] karą Roemeriai apleido savo dvarą. Buvo kalbama, kad dvaro mūrininkas, pagal kilmę vokietis, parodęs vokiečių okupantams vietą Pagryžuvio palociuje, kur sienoje jis savo ponų prašomas buvo įmūrijęs metalinę dėžę su šeimos brangenybėmis. Visas tas brangenybes vokiečiai išėmė iš mūro sienos ir pagrobė.

Kai Lietuvoje įsisteigė tarybinė santvarka, Tytuvėnų dvaro rūmuose trumpą laiką veikė muziejus. Romeriai užleido muziejui dalį savo buto su senais baldais, paveikslais ir skulptūromis. Roemerienė  buvo paskirta muziejaus vedėja. Būdama, kaip žinoma, dailininke, Romerienė nutapė didelį Stalino portretą ir juo papuošė naujai suorganizuotą muziejų. Tuo Roemerienė tikėjosi įgyti vietinės valdžios palankumą. Tačiau nei muziejaus suorganizavimas, nei Stalino portreto nutapymas bei iškabinimas neišgelbėjo Roemerienės ir jos vyro nuo ištrėmimo Sibiran. Ištrėmus Roemerius buvo likviduotas ir muziejus. Jo eksponatai buvo išgrobstyti.

[…]

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”