Kategorija: Asmenybės

Antanas Gailius: „Esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“

Parengė A. M.

Išgirdus Antano Gailiaus pavardę daugumai iš mūsų turbūt pirma asociacija – tai labai rimtų vokiečių kalba rašiusių autorių, tokių kaip Thomas Mannas (tetralogija „Juozapas ir jo broliai“), Francas Kafka, Stefanas Zweigas, Raineris Maria Rilke, Herta Müller ir t. t., vertėjas. Kiek mažiau žinančių, kad lygia greta Gailius verčia ir iš nyderlandų kalbos. Gal kitiems jis žinomesnis kaip poetas ir eseistas ar Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narys ir Nidos forumo iniciatorius. Jo ryšiai su Vokietija ir vokiečių literatūra savaime suprantami, tad praėjusiais metais Vokietijoje vokiškai išleista jo eilėraščių ir esė knygelė nieko nenustebins.

Gailius, Antanas. Hier: Gedichte und Essays, herausgegeben von Walter Schmitz. Dresden: Thelem, 2024.

Pavadinimas „Hier“ paimtas iš Antano Gailiaus 1997 m. eilėraščių rinkinio „Šičia“. Knygelėje sudėti ir eilėraščių vertimai, ir jų originalai lietuvių kalba. Žinodamas, kad retas vertėjas imasi versti savo poeziją į nors ir gerai išmoktą, bet ne gimtąją  kalbą, pradedi ieškoti, kas jam padėjo. Atrasti vertėjų pavardes šiame leidinyje užtrunka, net pradedi manyti „na taip, Gailius vertėjas, matyt, pats ir išsivertė“. Vis dėlto atidžiai, labai atidžiai perskaičius galima juos surasti. Tai Heinzas Czechowskis ir Cornelius Hellis. Kas kita dėl eseistikos. Tie keturi knygoje įdėti esė galbūt buvo iš karto rašomi vokiškai kaip paskaitos tarptautiniams seminarams ir koliokviumams (jų nepavyko rasti Antano Gailiaus eseistikos knygoje „Pro mansardos langą“ (2012)) ir publikuoti Vokietijos spaudoje. Iš tiesų autoriaus esė, kaip ir Walterio Schmitzo pabaigos žodis „Lietuva Europoje: Antanui Gailiui“, yra skirti Vokietijos skaitytojui. Knygos tikslas – ne vien pristatyti autoriaus literatūrinę kūrybą, bet kartu ar net labiau Lietuvą, jos istoriją, raštijos veikėjus, Lietuvos vietą šiuolaikinėje Europoje. Belieka džiaugtis, kad vokiečiai gavo galimybę „prisiliesti“ prie Antano Gailiaus ir Lietuvos. Kaip jis pats gražiai sako savo paskaitoje „Nauja pradžia: lietuvio žvilgsnis į šimtmetį po Didžiojo karo“, skaitytoje 2019 m. sausio 30 d. Dresdeno technikos universitete, – „aš lietuvis, o ne vaiduoklis. Esu tikras, realus. Jūs galite mane paliesti. Tuo pačiu esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“.

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo – šį kartą pasakojimas apie Tiškevičius. Šios garsios giminės šaknys siekia XVI a. antrą pusę. Ypač didelę turtinę galią Tiškevičiai įgijo XIX a. Jų dvarai tapo kultūros, meno, visuomeninio gyvenimo centrais, garsėjusiais puikios architektūros dvarais ir parkais, turtingomis bibliotekomis ir meno rinkiniais[1]. XX a. įvykę sukrėtimai neaplenkė ir Tiškevičių, dvarai nukentėjo per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą; pradėtos vykdyti žemės reformos, dvarų parceliavimas lemtingai pakeitė dvarininkų gyvenimą. Tiškevičių giminės istorija plačiai ištyrinėta, tačiau nedaug yra autentiškų, šios giminės atstovus pažinusių amžininkų liudijimų – vienas iš jų – tarpukario advokato, visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimai.

Aleksandras Tiškevičius XX a. 4 deš. pabaigoje. Kretingos muziejus

Kartą – apie 1930 metus – į mane Kaune, kaipo į advokatą, kreipėsi atvykęs iš Kretingos Aleksandras Tiškevičius[2]. Tai buvo senyvo amžiaus stambaus kūno sudėjimo aristokratas. A. Tiškevičius kadaise visos Kauno gubernijos dvarininkų atstovas Rusijos imperijos Valstybės Taryboje, turtingas žemvaldys ir įtakingas veikėjas – dabar Lietuvos žemės reformos apkarpyto mažo dvarelio savininkas atrodė ar norėjo atrodyti patenkintas savo pasikeitusia padėtimi, stengėsi sugyventi su vietos žmonėmis ir rasti su jais bendrą kalbą.

Reikia pasakyti, kad A. Tiškevičius dar prieš I pasaulinį karą neignoravo lietuvių. Žinau, kad mano studentavimo Peterburge laikais (1908–1912 m.) jisai lankydavo lietuvių studentų vakarus bei vaidinimus.

A. Tiškevičius norėjo pasikonsultuoti su manim kokiu tai teisiniu klausimu, dabar neatmenu, kokiu būtent. Mudu kalbėjova lietuviškai.

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”

Antanas Žmuidzinavičius. Pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje (1907 metai)

Šie prisiminimai saugomi dailininko Antano Žmuidzinavičiaus rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Prisiminimai rašyti 1956 m.

Parodos rengimas ir atidarymas

Niūri buvo Lietuvių tautai šio šimtmečio pradžia. Caro valdžios beprotiška ištautinimo politika mus slėgte slėgė. Mūsų kalbos persekiojimas, spaudos uždraudimas, kalėjimai, Sibiras. Nei vienos lietuviškos mokyklos, nei vienos švietimo organizacijos, nei teatro, nei kitų lietuvių meno įstaigų. Kultūros veikimas buvo visiškai užgniaužtas. Pagalios net ir Lietuvos vardą buvo uždrausta minėti. Lietuvą tuomet vadino „Severozapadnyj krai“. Klaiku prisiminti, kad tuo metu Lietuvoje negyveno nei vienas baigęs mokslus artistas, nei muzikas, nei dailininkas. Jeigu jie čia ir gyventų, tai savo srities darbo Lietuvoje jie negalėtų dirbti. Baigę mokslus užsieniuose jie gaudavo progos rodyti savo sugebėjimus svetimuose kraštuose ir ten mielu noru juos pasisavindavo.

Pralošus rusams karą su japonais ir kylant 1905 metų revoliucijai caro priespaudos varžtai kiek atsileido. Lietuviams buvo grąžinta spauda, lietuviai pradėjo krutėti kultūros srityj. Užsieniuose kai kurių jaunųjų lietuvių menininkų tarpe kilo mintis grįžti tėvynėn ir ten įkibti į darbą meno baruose. Tik ką atsiradusiame lietuvių dienraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė straipsniai, siūlantieji susijungti visiems lietuviams dailininkams į vieną organizaciją, surengti vien lietuvių dailininkų parodą ir pan. Tais reikalais anuo metu rašė A. Jaroševičius, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Varnas, Vitkevičius ir kiti.

Vienok rašantieji ne visai tam reikalui pritarė. A. Varnas, kuris tuomet gyveno Ženevoje, ir kai kurie dailininkai, gyvenantieji Krokuvoje, pasisakė prieš parodos rengimą. Jie įrodinėjo, kad būdami alkani nenori ir nemano rodyti visuomenei savo kūrinių. Pirma tegu tauta dailininkus pamaitina, o paskui paprašo parodyti, ką jie sukūrė. Polemika tęsėsi virš metų ir galo jai nebuvo matyti.

Nepritardamas tokiai tų pastarųjų kolegų nuomonei ir nelaukdamas polemikos galo, aš iš Paryžiaus, kur tuomet gyvenau, atvykau į Vilnių. Man buvo aišku, kad lietuvių dailininkų paroda neatideliojant turi būti surengta ir turi būti dedamos visos pastangos įsteigti krašte organizaciją, kuri rūpintųsi mūsų dailės reikalais.

Vilniuje liet. inteligentų būrelis iš pradžių labai pesimistiškai pažiūrėjo į lietuvių dailės parodos surengimą. Ir tik po karštų įtikinėjimų ir antuziastingai statomų ateities perspektyvų, beje dar dr-ui Bukontui D. iš Zarasų paaukojus parodos reikalams 100 rub., pasisekė sudaryti iš vietinių žmonių parodos komitetą. Į komitetą įėjo: Dr. Jonas Basanavičius, Martynas Kukta, Vladas Mironas, Kazys Puida, Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai ir Antanas Žmuidzinavičius. Kiek vėliau atvykus į Vilnių Mikalojui Čiurlioniui ir Petrui Rimšai, jie taip pat buvo įtraukti į parodos komitetą.

Komitetas netrukus išleido atsišaukimą į visuomenę ir į dailininkus, kviesdamas paremti parodą aukomis ir siųsti jai eksponatus. Buvo pabrėžta, kad parodoje bus išstatyti ir kaimiečių bei mūsų amatininkų gražieji dirbiniai. Petras Vileišis savo namuose Antakalnyje užleido parodai visą aukštą, būtent 6 erdvius kambarius.

Ir netikėtai – iš visų kraštų pradėjo parodai surengti plaukti aukos pinigais ir dailininkų eksponatai. Komitetas gavo daugybę laiškų, karštai pritariančių pradėtam darbui. Dailininkai klausė smulkesnių informacijų. Laikraščiuose pasirodė džiugaujantieji, paraginantieji ir padrąsinantieji straipsniai. Teisybė, buvo balsų ir priešingų. Pav., „Šaltinyj“ prof. d-ras P. Bučys rašė, kad duonos ir mokslo reikalai tevynei pirmesni už dailės žibučius, bet vienam parodos nariui smarkiai atsikirtus, nutilo.

Toliau skaityti „Antanas Žmuidzinavičius. Pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje (1907 metai)”

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Šį kartą kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis aprašo apsilankymą Tytuvėnuose. Netoli nuo miestelio esantis Tytuvėnų dvaras – vienas iš prarastų, beveik sunykusių Žemaitijos dvarų. Iki mūsų dienų išlikęs tik parkas, buvusių medinių rūmų pamatai, stalių dirbtuvės, svirno, rūsių, ūkinių pastatų liekanos.

Sofija ir Eugenijus Romeriai buvo paskutinieji Tytuvėnų dvaro savininkai. Šis dvaras Romeriams atiteko Izidoriui Romeriui vedus Celiną Pšeciševskytę, kuri Tytuvėnus gavo kaip kraitį. Vėliau dvarą administravo jų vyriausias sūnus Eugenijus Romeris, o po vedybų su Sofija 1911 m. jame apsigyveno.

Tytuvėnų dvaras, XX a. 4 deš. Juzefo Perkovskio nuotr. Žemaičių muziejus „Alka“

„Grįžus iš Sibiro man vėl pasitaikė proga pabuvoti Tytuvėnuose. Tenai apsigyveno taip pat grįžęs iš Sibiro, tik vėliau už mane, mano broliavaikis ir aš du kartus viešėjau jo šeimoje, praleisdamas toje žavingoje vietovėje vasaros metu po 2–3 savaites 1961 ir 1962 metais.

[…]

Iš kolūkio sandėlininko Jankauskio išgirdau įdomių smulkmenų apie Tytuvėnų dvarininkų Roemerių gyvenimą. Tasai Jankauskis dar pačioje XIX amžiaus pabaigoj pradėjęs tarnauti Roemerių Pagryžuvio dvare.[1] Jankausko tėvas, nors pagal dokumentus bajoras, tarnavęs Roemerių dvare už kumetį. Galbūt dėl savo bajorystės jaunasis Jankauskis ir patekęs į dvaro rūmus už liokajuką. Antra vertus, Jankauskis dėl bajorystės liko nelankęs pradžios mokyklos, nes jam, kaipo bajoriškos kilmės berniukui, už pradžios mokyklos lankymą būtų reikėję mokėti 3 rublius per metus, gi valstiečių vaikams už mokyklos lankymą nereikėjo nieko mokėti. Anais laikais trys rubliai buvo, matomai, nemaži pinigai, nes Jankausko tėvas nepanorėjo daryti tokių išlaidų savo sūnaus mokslinimui.

Anot Jankausko senasis Roemeris[2] turėjęs 12 dvarų; jo miškus prižiūrėję 9 eiguliai. Iš kompetentingų asmenų aš sužinojau, kad paskelbus po I pas[aulinio] karo įstatymą apie privatinių miškų suvalstybinimą iš Roemerių buvo nusavinta virš 3000 dešimtinių miško. Senajam Roemeriui dar prieš I pas[aulinį] karą mirus, jo dvarai buvo padalinti tarp dviejų jo sūnų, vienas iš kurių (Stanislovui) tekęs Pagryžuvio dvaras, o antram (Eugienijui) Tytuvėnų dvaras. Pagryžuvio Stanislovas Roemeris po I pas[aulinio] karo atsidūrė Lenkijoj ir įstojo į lenkų kariuomenę. Dėl tos priežasties, kadangi Lenkija tuo metu kariavo su Lietuva, to Roemerio žemė buvo nusavinta ir Pagryžuvio dvaro centre įsikūrė vienuolynas[3] (dabar ten džiovininkų sanatorija[4]).

Romeriai buvo kilę iš rytų Lietuvos (iš Antašavos). Vienas iš Roemerių protėvių buvo atsikėlęs į Tytuvėnus į žentus ant dvarininkaitės Pšeciševskaitės , kuriai priklausė ir Pagryžuvio dvarai.

Jankausko pasakojimu senasis Izidorius Roemeris  laikęs dvare 30 staininių arklių. Arkliams prižiūrėti buvo du furmonai (vežikai) ir trys jų padėjėjai, bet to, vienas bereiteris. Bereiterio pareigos buvusios apjodinėti ir prižiūrėti jojamuosius arklius. Jojamieji arkliai nebuvę kinkomi į karietas. Iškilmingomis išvykomis į karietą buvo kinkomi penki arkliai. Palociuje (Pagryžuvy) tarnavo trys liokajai, jų tarpe vienas neužauga (60 metų liliputas), dvi kambarinės ir virėjas su padėjėju. Ponai gyvenę dvare tik vasarą, o žiemai išvykdavę į Vilnių arba į Varšuvą. Mirus senajam Roemeriui jo našlė sumažino rūmų personalą.

[…]

Kitas Tytuvėnų gyventojas, tarnavęs 6 metus dvare už daržininką, papasakojo man apie Izidorių Roemerį dar šių smulkmenų. Pagrindinis Roemerių dvaras buvo Pagryžuvys. Tytuvėnų dvaras skaitėsi folvarku. Tytuvėnų dvare buvo įrengtos oranžerijos, kuriose be kitko buvo auginami abrikosai. Tytuvėnuose buvo iškasti tvenkiniai, kuriuose buvo veisiami karpiai. Senasis Roemeris mėgdavęs kort[u]oti ir išgerti. Jis kasmet vykdavęs per Jonines į tuometinį apskrities miestą Raseinius, kur praleisdavęs ilgesnį laiką, kartais net visą sav[a]itę. Į Raseinius per Jonines suvažiuodavę daugybė dvarininkų, kur jie visaip linksminosi ir kort[u]odavo. Roemerių dvare buvo daug įvairių karietų, atvirų ir dengtų. Į karietas buvo kinkomi 4 ar 5 arkliai. Karietos buvo papuoštos Roemerių herbais. Per I pas[aulinį] karą Roemeriai apleido savo dvarą. Buvo kalbama, kad dvaro mūrininkas, pagal kilmę vokietis, parodęs vokiečių okupantams vietą Pagryžuvio palociuje, kur sienoje jis savo ponų prašomas buvo įmūrijęs metalinę dėžę su šeimos brangenybėmis. Visas tas brangenybes vokiečiai išėmė iš mūro sienos ir pagrobė.

Kai Lietuvoje įsisteigė tarybinė santvarka, Tytuvėnų dvaro rūmuose trumpą laiką veikė muziejus. Romeriai užleido muziejui dalį savo buto su senais baldais, paveikslais ir skulptūromis. Roemerienė  buvo paskirta muziejaus vedėja. Būdama, kaip žinoma, dailininke, Romerienė nutapė didelį Stalino portretą ir juo papuošė naujai suorganizuotą muziejų. Tuo Roemerienė tikėjosi įgyti vietinės valdžios palankumą. Tačiau nei muziejaus suorganizavimas, nei Stalino portreto nutapymas bei iškabinimas neišgelbėjo Roemerienės ir jos vyro nuo ištrėmimo Sibiran. Ištrėmus Roemerius buvo likviduotas ir muziejus. Jo eksponatai buvo išgrobstyti.

[…]

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”

M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis

„M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis“ autorius – Čiurlionio amžininkas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Biografija rašyta 1936 metų balandžio mėnesį. Galbūt ši data sietina su M. K. Čiurlionio mirties metinėmis – dailininkas mirė 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, Lenkijoje. 1965 m. lapkričio 21 d. laiške Peeteriui Einasto A. Žmuidzinavičius rašo, kad gaila, jog dėl laiko stokos neturi galimybių ko nors rimčiau parašyti apie savo draugą M. K. Čiurlionį, apie kurį reikėtų parašyti daug tomų. „Biografijos žiupsnelio“ mašinraštis saugomas A. Žmuidzinavičiaus rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

                 Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinė – Dainavos kraštas, ta pilna neįprasto gamtos grožio, dainų ir poezijos Dzūkijos dalis, kur gimė ir iš kur sėmė savo kūrybines jėgas daugelis mūsų meno kūrėjų.

                 Čiurlioniai buvo gana pasiturinti karališkų valstiečių šeima, nuo senų laikų gyvenanti Liškiavos valsčiaus Guobinių kaime. Dailininko tėvas mokėsi Liškiavos vienuolyno mokykloje, kur už nuolatinį lietuvių kalbos vartojimą jam dažnai tekdavo nešioti ant kaklo gėdos lentą, vadinamą metelingą. Jis begalo mėgo muziką ir, mokyklą baigęs, pas vietos vargononką pramoko vargononkauti. Tai buvo labai linksmas ir tikrai artistiškos sielos žmogus.

                 Mikalojaus Konstantino motina Adelė Radmanaitė kilusi iš Seirijų miestelio. Ji buvo iš prigimties aukštos dvasinės kultūros ir didžiai kilnaus būdo moteriškė.

                 Čiurlionio tėvas vedęs apsigyveno Varėnoje, kur gavo vargononko vietą. Ten ir gimė Mikalojus Kastantas. Čiurlioniai užaugino devynetą vaikų, būtent, 4 dukteris ir 5 sūnus. Iš jų Mikalojus Kastantas buvo vyriausias. Gimė jis 1875 metais rugsėjo m. 23 d. Po dviejų metų gimus Kastantui (jį visi namie vadino Kosteku), tėvai persikėlė į Druskininkus, kur beveik visą savo amžių ir išgyveno. Ten, Druskininkuose, mūsų genialus dailininkas rinko savo pirmus įspūdžius, klausydamas Nemuno murmėjimo ir miškų ošimo, žiūrėdamas į panemunio kalnus ir pakrantėse išsišakojusias draves. Ten keldavo jį piemenų rageliai ir jausmingos dzūkų dainos, migdė jį lakštingalų čiulbėjimas ir ilgų vakarų pasakos. O to krašto didingi piliakalniai ir pilių griuvėsiai, ypač senos tradicijos, surištos su Lietuvos sostine Vilniumi, kurį dzūkai ypatingai gerbia ir į kurį vasarą daug kas klupsti keliaudavo, išauklėjo dailininko jautrioje sieloje ypatingą tėvynės meilę ir pasididžiavimą tuo, kad jis yra lietuvis.

                 Ypač tas jausmas pas jį išsivystė po to, kai jis pavažinėjo po svetimus kraštus ir geriau pažino pačią Lietuvą.

Toliau skaityti „M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis”

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Šį kartą kviečiame susipažinti su Platelių „Švazeliu“.

Advokatas Zigmas Toliušis artimai bičiuliavosi su kraštotyrininku, ilgamečiu „Aušros“ muziejaus vadovu Feliksu Bugailiškiu (1883–1965). Neretai jiedu kartu keliaudavo po Žemaitijos dvarus. Kaip rašo Z. Toliušis, „šių kelionių tikslas buvo aplankyti įdomias etnografiniu ir kultūriniu atvejais vietas bei žmones ir rinkti eksponatų „Aušros“ muziejui. Bugailiškis tokiose kelionėse visuomet būdavo apsišarvavęs užrašų knygele ir geru fotoaparatu. Nors Bugailiškis pažino Žemaičių kraštą, kaip nuosavą butą, tačiau jis visur ir visuomet atrasdavo ką nors naujo, žymėtino ar fiksuotino“[1]. Viena iš šių ekspedicijų buvo į Platelius.

Iki XVIII a. pab. Platelių dvaras buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybė. Privačios valdos statusą įgijo kai miestelis kartu su dvaru atiteko prancūzų grafų Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Goufier) giminei – vienai įtakingiausių Prancūzijoje. Platelius Šuazeliai gavo iš Rusijos imperatoriaus Pavelo I. Po Prancūzijos revoliucijos Rusijos imperija priglobė iš savo tėvynės bėgusius prancūzų aristokratus. Vienas iš jų buvo Prancūzijos diplomatas ir ministras Ogiustas de Šuazel-Gufjė (1752–1817)[2], kuris vėliau tapo Imperatoriškosios bibliotekos direktoriumi. 1797 m. caras Pavelas I jam padovanojo Platelių dvarą ir jo apylinkes. Šį dovanojimą 1801 m. patvirtino Aleksandras I. Vėliau Platelių dvaras atiteko Ogiusto de Šuazel-Gufjė palikuonims, kurie Platelius valdė daugiau nei 140 metų. Dvaro sodybą kūrė ir puoselėjo keturios Šuazelių kartos.

Tarpukariu Platelių dvaras buvo vienas didžiausių Lietuvoje, rūmuose buvo sukaupta gausi meno vertybių kolekcija. Deja, kaip ir daugelis dvarų, neišvengė liūdno likimo – prasidėjus sovietinei okupacijai Platelių dvaras buvo nacionalizuotas kartu su pastatais, gyvu ir negyvu inventorium, banke buvusiais pinigais. Šuazelių giminės linija nutrūko.

Z. Toliušio pasakojimas – vienas iš nedaugelio autentiškų liudijimų apie Platelių dvarą ir paskutinį jo savininką – garsios Šuazel-Gufjė giminės palikuonį.

Liudvikas de Šuazel-Gufjė (Louis de Choiseul-Gouffier, 1880–1949) , Platelių dvaro savininkas apie 1920–1925 m. Žemaičių muziejus „Alka“

„Platelių miestelis Žemaičiuose pagarsėjo Lietuvoje trimis dalykais: 1) savo ežerais ir žavinga gamta, 2) tuo, kad tenai vienu tarpu buvo ištremtas ir kurį laiką gyveno prof. A. Voldemaras  ir 3) dvarininku Šuazeliu.

Čia aš noriu aprašyti mano susitikimus ir pažintį su Platelių Šuazeliu.

Šuazelis buvo prancūzų grafas ir pilna jo pavardė skambėjo taip: Comte Choiseul-de-Gouffier. Lenkai dvarininkai juokaudami ir pašiepdami Šuazelio nepaprastą šykštumą pravardžiuodavo jį – „Šuazel-de-Gówno zje“, žemaičiai, sulietuvinę sunkiai virškinamą jiems prancūzišką pavardę, vadino jį Švazeliu, o aukštaičiai Savoželiu.

[…]

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”