Paroda „UNESCO paveldas: Lietuva ir pasaulis“ Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Bibliotekos darbuotojų nuotr.
Leonardo Skirpsto fotografijų paroda „UNESCO paveldas: Lietuva ir pasaulis“ tęsia kelionę po Lietuvą. Iki spalio pabaigos parodą galima apžiūrėti Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Nauja paroda pirmiausia papuošė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvę. Vasarą dalis darbų iškeliavo į Palangos vasaros skaityklą, kur juos galėjo apžiūrėti miesto gyventojai ir poilsiautojai.
Parodos idėja gimė Nacionalinėje bibliotekoje, ieškant būdų prasmingai paminėti Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtus UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metus (2020-uosius). L. Skirpsto nuotraukos atskleidžia unikalų Lietuvos bei pasaulio kultūros ir gamtos paveldą, jo išskirtinę kultūrinę vertę, pabrėžia išsaugojimo ateities kartoms svarbą. Iki parodos nueitas ilgas kelias, pareikalavęs keliolikos metų, tūkstančių kadrų ir dešimčių tūkstančių kilometrų. Seniausios parodoje eksponuojamos fotografijos padarytos prieš 15 metų, nors anuomet, parodos autoriaus tegimu, nebuvo net minties, kad iš rankų nepaleidžiamo fotoaparato ir kelionių aistros dermė išaugs į solidžią parodą.
Iš kairės: iš kairės: Kęstutis Nastopka, Jolanta Budriūnienė, Tomas Venclova, Romualdas J. Misiūnas. Vilniaus knygų mugė, 2013 m. vasaris. Vaizdo įrašas>>
Netekome lietuvių išeivijos veikėjo, istoriko, diplomato Romualdo J. Misiūno.
Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje jo pavardė buvo puikiai žinoma. 2013 m. Misiūnas dalyvavo Vilniaus knygų mugėje pristatant tuometiniame Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriuje parengtą leidinį „Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė (1956–2011)“. Misiūno pavardė vis pasirodo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiuose“, kuriuos skelbia žurnalas „Literatūra ir menas“.[1]
Misiūno mintis ir darbus liudys knygos, straipsniai įvairiuose leidiniuose. Atskiro paminėjimo verta knyga „The Baltic states : years of dependence, 1940-1980“, kurią Misiūnas kartu su estų akademiku Reinu Taagepera parengė dar Šaltojo karo metais. 1983 m. knyga išėjo tiek JAV[2], tiek Europoje[3], vėliau papildyta ir perleista[4]. Išleista ir lietuvių kalba.[5] Taip pat verta pabrėžti, kad Misiūnas buvo 1984–1989 m. ėjusio žurnalo „Baltic Forum“ [6]redakcinės kolegijos pirmininkas.
Misiūnas gimė 1945 m. Švedijoje, lietuvių emigrantų šeimoje. Didelę gyvenimo dalį praleido JAV. Bakalauro laipsnį įgijo Lojolos universitete (Čikaga), magistro ir daktaro – Jeilio universitete. Gyvenimą susiejo su akademiniu pasauliu. Rinko medžiagą ir studijas gilino Europoje, dėstė JAV universitetuose.[7] Kita svarbi darbinio gyvenimo dalis – diplomatija. Kaip minima LR užsienio reikalų ministerijos puslapyje[8], 1996–2001 m. Misiūnas ėjo Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje pareigas, taip pat buvo akredituotas Pietų Afrikos Respublikai, daug prisidėjo prie Lietuvos dvišalių santykių su Izraeliu bei kitomis Artimųjų Rytų valstybėmis plėtojimo, būdamas vienintelis to laikmečio Lietuvos diplomatinis atstovas regione.
Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.
V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.
V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114
Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).
Šiais metais Tarptautinis PEN klubas mini 100-ąsias įkūrimo metines. 1921 metais Londone grupės anglų rašytojų iniciatyva įkurtas klubas yra nepolitinė organizacija, jungianti įvairių pažiūrų autorius, pritariančius klubo Chartijos tikslams ir įsipareigojančius juos vykdyti tiek savo šalyje, tiek pasaulyje. Pirmaisiais organizacijos gyvavimo metais jos pavadinimą sudarančios trys raidės PEN reiškė „poetus, publicistus ir romanistus“ (angl. poets, essayists, novelists), šiandien organizacija buria kur kas daugiau ir įvairesnes profesijas: poetus, pjesių kūrėjus, redaktorius, publicistus ir romanų rašytojus (angl. poets, playwrights, editors, essayists, novelists).
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomi Mato Šalčiaus rankraščiai suteikia informacijos apie pirmuosius šios tarptautinės organizacijos žingsnius Lietuvoje. M. Šalčiaus fonde yra išlikęs 1926 metais datuotas Šalčiaus laiško Tarptautinio PEN klubo Londono skyriaus sekretoriui Hermanui Ouldui juodraštis. Anglų kalba parašytame laiške Šalčius praneša, kad 1926 m. vasario 26 d. lietuviai įkūrė PEN klubo Lietuvos skyrių, o Šalčius išrinktas jo sekretoriumi. Laiško autorius taip pat patikina Ouldą, kad lietuvių delegacija ketina vykti į tų metų gegužės 16–19 d. vyksiantį Tarptautinio PEN klubo kongresą Berlyne. Pirmasis Lietuvos PEN skyriaus adresas buvo Gedimino g. 40, Kaunas.
Paskutinę rugsėjo dieną Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, susipažino su rašytojos asmenine biblioteka, kurioje – apie 500 spaudinių. Didžioji dalis Priekulėje saugomų knygų yra lituanistiniai leidiniai: lietuvių tautosakos, grožinės literatūros, lietuvių literatūros mokslo ir kritikos knygos.
Iš lietuvių tautosakos leidinių išsiskiria 1922 m. „Kultūros“ bendrovės išleista knyga „Dainos: žmonių poezijos antologija“. I. Simonaitytė turėjo 1954 m. išleistų „Lietuviškų dainų“ 3 tomus, „Lietuvių tautosakos“ (1968) 5-ąjį tomą.
Tarp rašytojai priklausiusių lietuvių literatūros mokslo leidinių minėtinos prieškariu išleistos knygos – J. Tumo Vaižganto „Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos“ (1925) ir Mykolo Biržiškos „Rinktiniai mūsų senovės raštai“ (1927). I. Simonaitytė skaitė Jurgio Tornau „Romano autoriaus rūpesčius“ (1966), vartė 1955 m. išleistą knygą „Kristijono Donelaičio rankraščiai“.
Leisdama vasaras Priekulėje, rašytoja skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Alfonso Bieliausko, Povilo Dirgėlos, Romualdo Lankausko prozos kūrinius. I. Simonaitytė Priekulėje saugojo kelias Antano Venclovos knygas su jai skirtomis dedikacijomis – poezijos knygelę „Obelis kur augalota“ (1945), romaną „Gimimo diena“ (1959), autobiografinę apysaką „Jaunystės atradimas“ (1970).
Rašytoja kaupė ir savo pačios kūrinių egzempliorius. Bibliotekoje rasime apysaką „Gretimos istorijėlės“ (1968), pasaką vaikams „Meilutis ir Gužiukas“ (1976), romanus „Vilius Karalius“ ir „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (abu išleisti 1971), taip pat „Aukštujų Šimonių“ vertimą į estų kalbą – „Šimoniste saatus“ (1977).
Rašytojos bibliotekoje yra Eduardo Mieželaičio ir Antano Miškinio poezijos knygų. I. Simonaitytė turėjo 1940 m. „Sakalo“ leidyklos išleistą Bernardo Brazdžionio „Kunigaikščių miestą“.
Be lietuvių autorių kūrinių, Priekulėje esančiame I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje gausu latvių, estų, rusų, armėnų, vokiečių, prancūzų ir kitų užsienio šalių autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.
Memorialiniame muziejuje Priekulėje saugoma nemažai dailės kūrinių ir fotografijos albumų, kuriuos I. Simonaitytei dovanojo žymūs to meto dailininkai ir fotografai. Knygose esantys dedikaciniai įrašai ne tik atskleidžia I. Simonaitytės ryšius su rašytojais, kultūros veikėjais, bet ir patikslina rašytojos biografijos detales. Neretai knygose randamos I. Simonaitytės ranka įrašytos pastabos charakterizuoja ją kaip skaitytoją ir asmenį.
Tomo Venclovos piešinis (knygelės „Daugiakojai“ viršelio fragmentas) , 1946 m. (Iš Venclovų namų-muziejaus fondų)
Šią savaitę pratęsėme Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje prieš kelerius metus susiformavusią kultūrinių (savi)edukacijų tradiciją. Laiks nuo laiko visi kartu einame lankyti archyvų, muziejų. Šį kartą nutarėme giliau pasidomėti rašytojų kasdienybe ir buitimi.
Aplankėme du muziejus: Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį butą-muziejų bei Venclovų namus-muziejų. Pasak kolegų, nedidelė išvyka buvo šviežio oro gurkšnis. Sužavėjo muziejų jaukumas, gilios gidžių žinios. Sužinojome, kad spalva, kurią geriausiai skyrė Mykolaitis-Putinas, buvo geltona (todėl bute ant svetainės stalo geltonuoja katpėdėlės). Išvydome pirmąją Tomo Venclovos knygą: 1946 m. savilaidos būdu išleistus „Daugiakojus“ (kaina – 20 kapeikų). Kaip matyti iš nuotraukų, Venclovų namuose-muziejuje išbandėme baldų patogumą.
Dėkojame puikioms gidėms – Brigitai Daugėlaitei ir Silvijai Stankevičiūtei! Jeigu svarstote, kaip praskaidrinti rudens vakarus ir savaitgalius, siūlome užsukti į šiuos muziejus! Jie ir liko jaukūs it namai.
