Romano ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas
MOKOMĖS VAIKŠČIOTI TIESIAI
Stanislovas – čia, Kanadoje, pasivadinęs Stanu – buvo dipukas, kaip ir
mano tėvas, kaip ir mes visi, tačiau išvietė užpakalinėje mūsų kiemo
pusėje prajuokino net jį. Ne pati išvietė, nors toks pastatas buvo
vienintelis visame priemiestyje, dygstančiame tarp senų sodų, o krūvelė
keturkampių laikraščio skiaučių, kurių, tėvo paliepimu, tvarkingai
priplėšėme ir padėjome šalia tupyklos.
– Koks gi tu fucking DP! – kvatojosi Stanas iš tėvo, susiėmęs
rankomis už šonų, tarytum peliukas Mikis iš animacinio filmuko. Stanas
keikdavosi tik angliškai, nes keiksmai šia kalba jo ausiai skambėjo nekaltai.
Tėvas nuėjo į krautuvę ir nupirko du ritinėlius tualetinio popieriaus.
Pusę metų jie stovėjo tik kaip dekoracija, lyg dvynukės gėlių vazos. Šiuo
ir kitais Stano patarimais įvairiais klausimais svetimoje šalyje tėvas
pasikliovė. O štai vietinių pamokymais jokiu būdu negalėjai kliautis.
– Kvailys visuomet yra pavojingas, – sakė man tėvas. – O svetimtautis
kvailys dar pavojingesnis. Kaip žinoti, ar jis idiotas, ar tik svetimtautis?
1919-ųjų liepos 15-ąją, patį vidurvasarį, Nemeikščiuose, Utenos apskrityje, gimė Alfonsas Čipkus, dabar geriau žinomas kaip lietuvių literatūros klasikas Alfonsas Nyka-Niliūnas.
Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pavardę Lietuvoje žino visi, kurie pastaruosius 10 metų bent truputį domėjosi literatūros naujienomis. Vilniaus knygų mugėje susitikimai su autore sutraukia minias, prie tetralogijos „Silva rerum“ dalių bibliotekose nusidriekdavo neįprastai ilgos eilės. K. Sabaliauskaitės kūrybos gerbėjai jau laukia rugpjūtį išeisiančio romano „Petro imperatorė“, kuriame pasakojama apie lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą. Vis dėlto Lietuvos viešojoje erdvėje primirštama, kad istorinių romanų autorė jau senokai gyvena toli nuo buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.
Šie metai Seimo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, pavasarį Vilniuje įvyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Jūs nuo 2002 m. gyvenate Londone. Ar save laikote diasporos lietuve?
Ne. Ir kiti, matyt, „diasporos lietuve“ manęs nelaiko, nes jokių kvietimų į pasaulio lietuvių renginius ar šį rašytojų suvažiavimą nesu sulaukusi. Arba nesu valdžios numylėtinė, arba priežastis paprasta – nė kiek nesu atitrūkusi nuo Lietuvos: ir mano visa kūryba ir Lietuvai ir apie Lietuvą, ir į kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą esu įaugusi. Kur nedalyvauju – tai kažkokiuose išeivių lietuvių klubuose, bet tai nėra kažkoks sąmoningas ignoravimas: tiesiog su žmonėmis bendrauju dėl jų savybių, o ne tautybių.
„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“, – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt. 2017 m. pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).
Dažnai minite, kad turėjote nuostabią
literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal
galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?
Roza
atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar
suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada
atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su
akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų
lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo
vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą,
kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų
bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką
nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė
rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona
Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos,
Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu
beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje
kainavo nepaprastai daug.
Vienas
iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda
berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus
poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAG’e, nusižudė ar mirė nuo bado arba
depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš
nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė
„Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų
valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau
Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.
Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.
Nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenanti rašytoja ir vertėja Neringa Abrutytė gimė 1972 m. gruodžio 27-ąją Nidoje. 1998 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Išleido eilėraščių rinkinius „Rojaus ruduo“ (1995), „Iš pažintis“ (1997) ir „Neringos M.“ (2003). 2017 m. rinkinys „Atostogos“ publikuotas tik elektroniniu pavidalu. Parašė pjesę „Barono Miunchauseno meilė ir kt… nusivylimai“, kelias noveles, literatūros apžvalgų, recenzijų. Išvertė Jacques‘o Prevert‘o eilėraščių (rink. „Puokštė“, 1999), Jean‘o Baudrillard‘o veikalą „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ (2010). Nuo 1998 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Neringos Abrutytės kūryba – išraiškinga, atvira, drąsi, kartais šokiruojanti, moderni, savita. Autorė imasi kontraversiškų temų, kai kuriais atvejais trauminių patirčių aprašymo. N. Abrutytė į lietuvių poeziją yra įvedusi ne tik provokuojančias temas, bet ir kalbėjimo stilių, atpažįstamą iš išradingų sintaksinių eksperimentų, kuriančių savitą ritmą, intonaciją ir kelias perskaitymo galimybes [1].
Čia matote tik dalelę iš to, ką Nacionalinei bibliotekai perdavė buvusi Lietuvos Respublikos kultūros atašė ItalijojeJulija Reklaitė. Nacionalinė biblioteka pastaraisiais metais vis aktyviau plėtoja kultūrinės diplomatijos veiklas. Viena iš svarbių jos veiklos sričių – užsienyje sukurto lituanistinio paveldo ir mūsų šalies kultūrinės raiškos ženklus pasaulyje atspindinčių artefaktų kaupimas.
