Kategorija: Datos

1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti

Parengė Rima Dirsytė

XVIII a. pabaiga – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimo laikotarpis.  1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos pasidalino valstybę. Po paskutiniojo padalinimo beveik visa etnografinė Lietuva atiteko Rusijai, kuri ją valdė net 120 metų (tik Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos). Per tą laikotarpį įvyko trys sukilimai, siekę atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Paskutinysis – 1863–1864 m. sukilimas (Sausio sukilimas) – vyko Lenkijoje bei LDK bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Deja, sukilėliai pralaimėjo prieš galingą imperiją. Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, vadai nuteisti mirties bausme, kiti sukilimo dalyviai  ištremti, dalis spėjo pasitraukti į užsienį.

Šaltiniai nurodo, kad Lukiškių aikštėje mirties bausmėįvykdyta 21 Sukilimo dalyviui. Devyni sukilėliai buvo sušaudyti, dvylika pakarti, tarp jų Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas. Tą pačią dieną nužudyti sukilėliai buvo slapta užkasti vienoje duobėje tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje. 2017–2019 m.  tyrimų metu surasta 14 kapų duobių, kuriose aptikti 20 asmenų palaikai ar jų fragmentai. Lapkričio 22 d. jie buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Lietuvos nacionalinis muziejus išvakarėse atidarė parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“. Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.

  1863 m. sukilimo dalyviai, nubausti mirties bausme
Toliau skaityti „1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti”

Nauja knyga apie Alma Mater Vilnensis

Svajingi Vilniaus universiteto kiemeliai, storasienės skliautuotos auditorijos ir skambūs lotyniški žodžiai „Alma Mater Vilnensis“ daugeliui kelia nostalgiją ir klausimą, ar universitete nesivaidena. Knyga „Alma Mater Vilnensis 1919-1939“, išleista lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis, leidžia žvilgtelėti į universiteto pastatus ir jo bendruomenės gyvenimą tarpukariu. Czesławas Miłoszas anais nespalvotų fotografijų laikais buvo tik studenčiokas, tarp kitų paskendęs veidas grupinėje studentų išvykos į Trakus nuotraukoje.

Bibliografiniai duomenys:
Alma Mater Vilnensis 1919-1939 : 100-lecie Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie 1919-2019 : z przedmową JM Rektora UMK / [autorzy tekstów, wyboru i opisów fotografii Anna Supruniuk, Mirosław A. Supruniuk] ; [tłumaczenie i korekta językowa tekstów obcych Lisko MacMillan, Wojciech Kallas (j. angielski), Helmutas Šabasevičius, Barbara Stankevič (j. litewski)] ; Uniwersytet Mikołaja Kopernika w Toruniu. – Toruń : Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika w Toruniu, 2019. – 192 p. : iliustr., portr.. – Gretut. tekstas lenk., angl., liet.. – Bibliogr.: p. 69-74. – ISBN 978-83-231-4212-6 

Mokytojų dienos proga

Daina Opolskaitė per renginį Nacionalinėje bibliotekoje, 2017 m.

Šį penktadienį Lietuvos mokyklose minima Mokytojų diena. Daina Opolskaitė, kuriai šią savaitę Briuselyje iškilmingai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, lituanistiką studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – VDU Švietimo akademija); dirba mokytoja Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje. Nors lituanistiką studijavo daugelis lietuvių rašytojų, pasirinkti darbą mokykloje yra gan neįprastas kelias. Paieškojome D. Opolskaitės minčių apie buvimą mokytoja.

Mokykla yra labai gyvas mechanizmas, tad tų jausmų yra buvę visokių. Esu ir susipykusi su ja, ir labai mylėjusi, ir labai nuo jos kentėjusi. Vieną dieną atrodo, kad daugiau čia dirbti neįmanoma, tačiau jau kitą dieną pajunti, kad niekur kitur būti ir negalėtum.

<…>

Labai svarbu rasti bendrą kalbą su mokiniais. Mokytojas jau nebegali dėvėti karūnos, kaip būdavo anksčiau. Reikia suprasti jaunus žmones. Jie nėra blogesni, nei buvome mes. Jie – tiesiog kitokie.


Interviu portale 15min.lt (2018 m.)

Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. „Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.“

Interviu kultūros svetainėje „Meno bangos“ (2014 m.)
Toliau skaityti „Mokytojų dienos proga”

Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė

Pirmąjį spalio šeštadienį Lietuvoje švenčiama Kūno kultūros ir sporto diena. Kokia ji buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių laikais? Ką apie tai pasakoja Nacionalinės bibliotekos dokumentai?

Rungtis „Gyvybės liepsnelė“

Pasižvalgykime po mažiau žinomus tarpukario ir karo metų kūno kultūros puslapius, nušviečiančius vaikų ir moterų sportą, fizinį aktyvumą dirbant sėdimą darbą ir sportines stovyklas.Vaikų fizinį lavinimą siekta padaryti kuo įdomesnį, jiems buvo skiriami vikrumą, reakciją ir fizinę ištvermę lavinantys pratimai ir žaidimai, mūsų ausiai kiek neįprastais pavadinimais, pvz., „Kanarėlės“, „Kiškis nelaisvėje, „Žalčio uodega“ ir kiti. Įdomi, tik neaišku ką lavinanti (gal plaučius?) rungtis – „Gyvybės liepsnelė“: du vaikai su žvakėmis rankose stovi vienas prieš kitą. Abudu stengiasi vienas kito žvakę užgesinti, o savo apsaugoti. Rungtis „Ant dėžės“ skirta turbūt konkurencingumo ugdymui: vaikai stengiasi užlipti ant dėžės ir kartu vienas kitam trukdo. Laimi tas, kuris pirmasis užlipa ant dėžės ir neleidžia užlipti kitam. Reikia pridurti, kad ši pirmoji tokia išsami vaikų mankštos knygelė leista II pasaulinio karo metu.

Rungtis „Ant dėžės“
Toliau skaityti „Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų”

Algirdo Landsbergio „Kelionė“

Pas mus atkeliavo nauja knyga – šiemet išėjusi Algirdo Landsbergio „Kelionė“  (išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus). 2019 m. paženklinti A. Landsbergiui reikšmingomis sukaktimis: autoriui būtų suėję 95-eri, o romanas „Kelionė“ pirmąkart išleistas prieš 65-erius metus. Tada knyga išėjo Čikagoje (JAV), autoriui pelnius laikraščio „Draugas“ premiją . Dėkojame knygos sudarytojai, dr. Virginijai Babonaitei-Paplauskienei, už dovaną!

Plačiau apie knygą >>