Vasario 18 d. gimė pedagogė, rašytoja P. Orintaitė

Petronele_Orintaite-JanutienePetronėlė Orintaitė-Janutienė gimė 1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose, Lukšių valsčiuje. P. Orintaitė – Lietuvos pedagogė, poetė, prozininkė, visuomenės veikėja. Orintaitė 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, o 1929 m. – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Dirbo Mežeikių, Vikaviškio, Šiaulių gimnazijose, rengė švietėjiškus renginius, bičiuliavosi su Salomėja Nėrimi. 1939 m. susituokė su teisininku Kaziu Januta. 1944 m. su lietuvių banga pasitraukė į Vokietiją. Ten 1945–1949 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Augsburgo lietuvių gimnazijoje. 1949 m. su šeima persikėlė į JAV. Pirmuose kūrėjos eilėraščiuose jungiama liaudies dainų poetika ir sentimentalaus romanso tradicija. Vėlesnioje lyrikoje ryškūs tėvynės ilgesio motyvai, romantizuotas požiūris į istoriją. Žymiausi romanai priskiriami psichologinio tipo prozai. Romanuose ryškios feministinės idėjos, vaizduojamas provincijos inteligentų gyvenimas, realistiškai perteikiama šeimos dramos. Orintaitės atsiminimams būdinga emocinga, ekspresyvi kalba, ryškiai piešiami rašytojų Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Jablonskio, Balio Sruogos portretai. Atsiminimuose pasakojama apie pasitraukimą iš Lietuvos, apie nykią kasdienybę pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Publicistiniuose darbuose svarstomos moters padėtis šeimoje ir visuomenėje.  Toliau skaityti „Vasario 18 d. gimė pedagogė, rašytoja P. Orintaitė“

Žvilgsnis į retrospektyvą – K. Donelaičio 250-ąsias metines minint

11964 m., minint lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 250-ąsias gimimo metines, JAV lietuvių leidžiamas mokslo darbų žurnalas „Lituanus“ visą pirmąjį numerį paskyrė pažinčiai su lietuvių literatūros klasiku.

Šiandien, 300-aisias poeto gimimo metais, siūlome jums išnaudoti galimybę ir pasitelkus portalą www.epaveldas.lt pasklaidyti tuomečio jubiliejinio žurnalo puslapius − susipažinti su pirmą kartą į anglų kalbą išverstos K.Donelaičio poemos „Metai“ ir pasakėčios „Aužuols gyrpelnys“ fragmentais (vertėjas Clark Mills – daug lietuvių literatūros vertimų parengęs amerikiečių poetas, ypač aktyviai bendradarbiavęs su Stepo Zobarsko leidykla „Manyland books“), apžvelgti lietuvių išeivijos autorių Alekso Vaškelio, Alfonso Šešplaukio ir Povilo Reklaičio tekstus, analizuojančius K.Donelaičio kūrybą, sudominti turėtų ir pirmosios „Metų“ recenzijos, perspausdinamos iš 1818 m. laikraščio Jenaische Allgemeine Literatur-Zeitung ir 1869 m. žurnalo The Saturday. Jubiliejiniame numeryje publikuojamas ir iš Mažosios Lietuvos kilusio romanisto Ernst‘o Wiechert‘o laiško tekstas estų poetui, geram lietuvių bičiuliu Aleksiui Rannitui, kuriame žinomas vokiečių autorius pristato savąjį K.Donelaičio kūrybos vertinimą.

Lituanus 1964 m. Nr. 1 nuoroda >>>

 Jolanta Budriūnienė

Sausio 28 d. gimė rašytoja Eglė Juodvalkė

sugrįžusi mįslėm kalbu mįslėm rašau . . .

Eglė Juodvalkė (gimė 1950 m. sausio 28 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose) – poetė, žurnalistė, rašytoja. Čikagos universitete baigė Slavistikos fakultetą bei Pedagoginį lituanistikos institutą. Daug metų dirbo Laisvosios Europos radijo Lietuvių skyriuje Vokietijoje. Eglė Juodvalkė yra keturių poezijos rinkinių ir autobiografinės knygos autorė. Rašytoja kūrybą publikuoja Kultūros baruose, Literatūroje ir mene, literatūros leidinyje Rampike (Kanada), o taip pat rašo straipsnius į periodinę lietuvių ir užsienio spaudą. Pirmoji jos knyga – eilėraščių rinkinys Pas ką žiedas žydi (1983). Eglė Juodvalkė yra Lietuvos rašytojų sąjungos, tarptautinio rašytojų klubo PEN Lietuvos centro Vilniuje ir Lietuvių rašytojų draugijos Čikagoje narė. Gyvena ir kuria Čikagos priemiestyje.

Archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė

apie2002011020111534Marija Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje. Lietuvių kilmės archeologė ir antropologė. Pasaulyje Marija Gimbutienė laikoma viena įtakingiausių archeologų. Ji savo tyrimuose susintetino archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijos mokslą į bendrą discipliną – archeomitologiją, kuri gerokai pakeitė Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsiskyrė nauju požiūriu į archeologiją. Ji archeologinius radinius ėmėsi ne tik aprašinėti, bet ir juos interpretuoti, paaiškinti jų prasmę. Savo moksliniuose darbuose Gimbutienė atskleidė Europos tautų, o tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė naują koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą. Toliau skaityti „Archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė“

In memoriam poetui A. Mackui (1932-02-11 Pagėgiai, 1964-12-28 Čikaga)

algimantas mackusAtsimenu Tave dažnai, o senas Vilniaus mieste,

Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu.

Atsigulu į žemę šiltą, šiltą

ir amžinai miegu, miegu…

Algimantas Mackus (1932–1964) – poetas, kritikas, eseistas, vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Gimė Pagėgiuose, Vilniuje baigė pradžios mokyklą. 1944 m. su šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Kurį laiką gyveno pabėgėlių stovyklose, mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. emigravo į JAV. JAV studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Roosevelto universitete – psichologiją. Mackus buvo aktyvus išeivijos kultūrinio gyvenimo dalyvis. Nuo 1954 m. – lietuviško radijo laidų vedėjas. Dalyvavo akademinių organizacijų „Šviesa“ ir „Santara“ veikloje. Išleido poezijos rinkinius „Elegijos“ (1950), „Jo yra žemė“ (1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962, Vinco Krėvės premija). Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas. Algimantas Mackus žuvo autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje. A. Mackus – ryškiausias bežemių kartos poetas. Jo poezija sutelkta į būties prasmės prarastį, į skilimą, susvetimėjimą ir žmogaus vertybių krizę. A. Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“. Jo „neornamentuota kalba“ – tai epitetų, antitezių, inversijų, semantinio žodžių nesuderinamumo kalba. Kuriama lyg ir nekomunikabili poetinė kalba, kuri pačia struktūra prabyla apie egzilo būtį, vienatvę, pačią literatūrą. Keletas akimirkų iš Algimanto Mackaus nematyto gyvenimo >>>

Gruodžio 23 d. gimė menininkas Jonas Mekas

Jonas Mekas

Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,

ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.

Jonas Mekas (g. 1922) – poetas, prozininkas, filmininkas, amerikietiškojo kino avangardo krikštatėvis. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją, dirbo laikraščių redakcijose, lankė Juozo Miltinio teatro studiją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946–47 m. Mainzo universitete filosofijos ir literatūros paskaitų klausytojas. 1946 m. Wiesbadene Leonas Lėtas, Algirdas Landsbergis bei brolis Adolfas Mekas pradėjo leisti avangardinį žurnalą „Žvilgsnis“ (iki 1948 išėjo 4 numeriai). 1949 m. persikėlė į JAV, ten dirbo įvairiuose fabrikuose, gamyklose. Mekas mokėsi kino meno, pradėjo organizuoti avangardinių filmų festivalius. 1955 m. dvimėnesinio žurnalo „Film Culture“ leidėjas, redaktorius, publikavo straipsnių JAV ir Vakarų Europos kino periodikoje. 1970 m. įkūrė Anthology Film Archives – vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Jonas Mekas – prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, kino festivalių laureatas, apdovanotas premijomis: Lietuvos nacionaline (1995), Niujorko kino kritikų asociacijos (1997), P. P. Pasolini (1997).

Mekas pelnė tarptautinį pripažinimą ne tik už filmus, bet  ir už originalią poeziją. Meko kūrybą reprezentuoja eilėraščiai, novelės, esė bei ankstyvuoju laikotarpiu su broliu parašytos pasakos. J. Meko lyrikoje autentiškai rekonstruojami gimtosios žemės, namų bei pokarinės Europos peizažai. Poezijoje susijungia daiktiškumas ir juslinės regimybės. Epinis idilių žanras sugeria juslinio lytėjimo autentiškumą, žodis tampa vienintele tikra, spekuliatyvios refleksijos nedeformuota vidaus realybe. Jono Meko kūryba: „Gėlių kalbėjimas“ (1961), „Pavieniai žodžiai“ (1967), „Reminisencijos“ (1972), „Dienoraščiai 1970–1982“ (1985), „There Is No Ithaca“ (1996), „Laiškai iš niekur“ (1997), „Mano naktys“ (2007).

Kviečiame apsilankyti Jono Meko vizualiųjų menų centre >>>