Rugpjūčio 12 d. gimė Birutė Pūkelevičiūtė

Po seną sodą vaikšto pasiklydę angelai ir mato žemę pirmą kartą.

DM nuotr. /Išeivijos rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė
DM nuotr. Išeivijos rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė

Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923 metų rugpjūčio 12 dieną Kaune. 1941 m. baigė gimnaziją, vėliau debiutavo kaip aktorė. Nuo 1941 m. studijavo VDU žurnalistiką ir germanistiką. 1944 m. išvyko į Vokietiją, o 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Kanadoje Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro grupę ir parašė pirmąjį poezijos rinkinį „Metūgės“ (1952). Šis poezijos rinkinys autorę įtvirtino kaip vieną originaliausių išeivijos autorių. Šis rinkinys buvo nepalankiai įvertintas išeivijos, juos trikdė pernelyg atvira dvasios retorika, erotiškumas, individo saviraiškos ir krikščioniškųjų dogmų supriešinimas. Tai paskatino rašytoją pasukti į prozą. Tik 1990 m. pasirodė antroji jos poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1965 m. poetė persikėlė gyventi į JAV ir įsitvirtino kaip romanų rašytoja („Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982)), tačiau teatrinės veiklos taip pat nenutraukė. 1957 m. režisavo Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, o 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. 1962 m. Čikagoje pastatė ir režisavo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą „Aukso žąsis“ (1965). 1990 m. pasirodo antroji poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1998-aisiaais sugrįžo į Lietuvą ir iki mirties čia gyveno. B. Pūkelevičiūtės prozai būdingas ornamentuotas pasakojimas, autobiografiškumas. Realybės vaizdavimą autorė praplečia simbolinėmis personažų figūromis, pasitelkdama kanoninius įvaizdžius, citatas iš įvairių šaltinių.

Vilties Prezidentą Stasį Lozoraitį prisimenant

Šaltinis www.draugas.org01-05-10lukiene-lozoraitis.html
Šaltinis: www.draugas.org01-05-10lukiene-lozoraitis.html

Šiandien gimė Vilties prezidentu vadinamas Stasys Lozoraitis. Jam būtų sukakę 89 metai. Stasys Lozoraitis buvo Lietuvos ambasadorius prie Šv. Sosto, vėliau dirbo pasiuntiniu ambasadoje Vašingtone ir Romoje, kandidatavo į Lietuvos prezidentus 1993 metais, tačiau po metų netikėtai mirė. Šios sukakties proga kviečiame pasižiūrėti dokumentinio filmo fragmentus apie žmogų, kuris 50 metų dirbo aneksuotos, t.y. neegzistuojančios pasaulio žemėlapyje valstybės ambasadoriumi Vakarų šalyse ir daug prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Filme gausu Lozoraičių šeimos archyvinės medžiagos, o taip pat fiksuojama įsimintina Stasio Lozoraičio rinkiminė kelionė po Lietuvą. Filmo režisierius  Vytautas V. Landsbergis.

Ištraukos iš filmo >>

Liepos 23-oji: 1929 m. gimė diplomatas Kazys Lozoraitis

Kazys Lozoraitis foto G. Ilgūno
Kazys Lozoraitis foto G. Ilgūno

Kazys niekada neturėjo Lietuvai jokių asmeninių pretenzijų. Jis nesijautė galįs gali ko nors iš Lietuvos reikalauti, ką nors nurodinėti. Jam daug kas čia buvo svetima, daug kas stebino, bet jis niekada nesielgdavo taip, tarsi kas nors iš tikrųjų jam būtų nepriimtina. Jis saugojo Lietuvos vaizdą, kurį atsinešė iš vaikystės, kurį suformavo šeima, ir priėmė tą Lietuvą, kurią pamatė grįžus nepriklausomybei. Jis nesitikėjo, kad ras tokią Lietuvą, kokią paliko jo tėvai, ir nepyko, kad dabartinė Lietuva nepanaši į tą svajonių kraštą, kurį prisiminė jo šeima. Daug kas Lietuvoje ir pati Lietuva jo kantrybę bandė įvairiais būdais, bet jis niekada neprarado pusiausvyros ir blaivaus proto. Žvelgė į Lietuvą be galo geranoriškai, nors dėl jos jam kartais būdavo labai skaudu. Net jei ir jausdavosi nusivylęs, mokėjo tai nuslėpti. Tačiau atvirai džiaugdavosi viskuo, kas jam atrodė gera ir vertinga.

Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis (1929–2007), sud. Giedrė Jankevičiūtė, Kaunas: Artuma, 2008, p. 211-212.

Šiandien minime Pasaulio lietuvių vienybės dieną

Pasaulio lietuvių vienybės dieną siekiama suvienyti po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Emigracijoje gyvenantys lietuviai įvairiais laikais teikė Lietuvai paramą: politinę, finansinę ir humanitarinę. Šiuo metu Lietuvos užduotis – sudaryti sąlygas išeiviams aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime, jaustis tokiu tikru tautiečiu.

 „Mes skrisime į Lietuvą!“, – taip prieš 80 metų lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas ištarė prieš lemtingąjį skrydį. Šį skrydį Lituanicos pilotai skyrė jaunajai Lietuvai. 1933 m. Steponas Darius ir Stasys Girėnas lėktuvu  „Lituanica“ išskrido iš Niujorko į Kauną, perskrido Atlanto vandenyną ir žuvo, liepos 17 d. lėktuvui nukritus Soldino miške (tuometinė Vokietijos teritorija, dabar Lenkijos). Savo skrydžiu Steponas Darius ir Stasys Girėnas norėjo parodyti pasauliui, nors Lietuva maža, tačiau galinga valstybė. Lakūnai skrido blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, autopiloto, parašiutų, tačiau daug tiksliau, negu tuo meto kitų kraštų pilotai, kurie buvo aprūpinti moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Žinią apie  „Lituanica“ skrydį po visą pasaulį tuomet išplatino naujienų agentūros.

Kirtimų kultūros centras organizuoją Pasaulio lietuvių vienybės dienos minėjimą Vilniuje. Šventė vyks trijose vietose: oro uoste, geležinkelio stotyje ir ant kultūros baro „Kablys“ laiptų, kur šiemet vyks baigiamasis koncertas. Pasaulio lietuvių vienybės dienos proga visus lietuvius pasveikins Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius. Liepos 17 deiną iš Vilniaus geležinkelio stoties bus išlydėti projekto „Misija Sibiras 2013“ dalyviai. Šiais metais lietuvaičiai vyks į lietuvių tremties vietas Tiumenės srityje, Rusijos Federacijoje.

Tai pat kviečiame pasižiūrėti Lietuvos kino studijoje sukurtą istorinį meninį filmą „Skrydis per Atlantą“ (1983 m.). Režisierius Raimondas Vabalas.

http://youtu.be/18hPglWEQq0

Liepos 13d. minime 100-ąsias litvakų rašytojo Abraomo Suckeverio gimimo metines

A.SuckeverisAbraomas Suckeveris vadinamas vienu iš iškyliausių Holokausto poetų. Jis gimė Smurgainyse (dab. Baltarusijoje) 1913 m. liepos 13 d. Rašytojas buvo trečiasis vaikas rabinų chasidų šeimoje. 1915 m. jo tėvai kartu su kitais Lietuvos žydais buvo ištremti į Sibirą (Omską). Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Būsimasis poetas gyveno ir mokėsi Vilniuje, universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne” ( „Jaunasis Vilnius”), L. Volfo pakviestas, į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.

Pirmasis A.Suckeverio eilėraštis pasirodė 1932 m. skautų grupės žurnale. Nuo 1934 m. jo kūryba periodiškai buvo spausdinama Varšuvos ir Vilniaus žurnaluose. 1937 m. Jidiš PEB klubas Varšuvoje išleido pirmąjį A. Suckeverio eilėraščių rinkinį „Lider” („Dainos”).

1941 m. po žudynių likę gyvi Vilniaus žydai buvo suvaryti į Dydijį ir Mažajį getus. Ten pateko ir A. Suckeveris su žmona Freidke (vedė 1939 m.). Tačiau vėliau jam pavyko pabėgti, kartu su žmona prisijungė prie žydų partizanų. Suckeveris net būdamas gete išliko nepalaužiamos dvasios ir neapleido kūrybos, kuri tuo metu buvo vienintelis būdas pasipriešinti mirčiai. Vilniaus gete A. Suckeveris parašė apie 80 eilėraščių, sugebėjo išsaugoti rankraščius ir jie buvo išspausdinti. 1945 m. išėjo jo knyga „Tvirtovė“ („Di festung“), o 1946 m. – „Geto dainos“ („Lider fun geto“). Paryžiuje išleista prisiminimų knyga „Iš Vilniaus geto“ („ Fun Vilner geto“). Toliau skaityti „Liepos 13d. minime 100-ąsias litvakų rašytojo Abraomo Suckeverio gimimo metines“

Birželio 23-ąją minėsime Aidų redaktoriaus, rašytojo A. Vaičiulaičio 107-ąsias gimimo metines

Antanas VaiciulaitisAntanas Vaičiulaitis (1906-1992) gimė Didžiuosiuose Šelviuose (Vilkaviškio valsčius). Vaičiulaitis baigė Vilkaviškio Žiburio gimnaziją. Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas, o vėliau prancūzų literatūros žinias gilino Sorbonos ir Grenoblio universitetuose. 1938-1940 m. dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA ir skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. rašytojas dirbo diplomatinėje tarnyboje Romoje. Po šiek tiek laiko kūrėjas emigravo į JAV, kur dėstė Marianapolio kolegijoje Thompsone ir Scrantono universitete. Antanas Vaičiulaitis dvidešimt penkerius metus dirbo Amerikos balse. Rašytojas aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Išeivijoje pakartoti apsakymų rinkiniai: Pelkių takas (1939), Kur bakūžė samanota (1947), Pasakojimai (1955), Vidurnaktis prie Šeimenos (1986), pasakų rinkinys, padavimų knyga. Išleistos  dvi knygos kelionių: Nuo Sirakūzų iki šiaurės elnio (1937), Italijos vaizdai (1949). 1980 m. pasirodė jo poezijos rinkinys Ir atlėkė volungė. Antanas Vaičiulaitis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Jis redagavo Ateitį, Vytį, Aidus. Vokietijoje leidžiami Aidai turėjo finansinių sunkumų, todėl pranciškonams suteikus paramą, Aidus nutarta perkelti į JAV. A. Vaičiulaitis tapo Aidų žurnalo redaktoriumi. Prie Aidų leidimo prisidėjo A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas, H. Nagys, L. Sutema, K. Ostrauskas, J. Mekas, M. Katiliškis, J. Kaupas. Pasak A. Nykos-Niliūno „A. Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje nė iš tolo neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas“.