Gruodžio 23 d. gimė menininkas Jonas Mekas

Jonas Mekas

Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,

ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.

Jonas Mekas (g. 1922) – poetas, prozininkas, filmininkas, amerikietiškojo kino avangardo krikštatėvis. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją, dirbo laikraščių redakcijose, lankė Juozo Miltinio teatro studiją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946–47 m. Mainzo universitete filosofijos ir literatūros paskaitų klausytojas. 1946 m. Wiesbadene Leonas Lėtas, Algirdas Landsbergis bei brolis Adolfas Mekas pradėjo leisti avangardinį žurnalą „Žvilgsnis“ (iki 1948 išėjo 4 numeriai). 1949 m. persikėlė į JAV, ten dirbo įvairiuose fabrikuose, gamyklose. Mekas mokėsi kino meno, pradėjo organizuoti avangardinių filmų festivalius. 1955 m. dvimėnesinio žurnalo „Film Culture“ leidėjas, redaktorius, publikavo straipsnių JAV ir Vakarų Europos kino periodikoje. 1970 m. įkūrė Anthology Film Archives – vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Jonas Mekas – prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, kino festivalių laureatas, apdovanotas premijomis: Lietuvos nacionaline (1995), Niujorko kino kritikų asociacijos (1997), P. P. Pasolini (1997).

Mekas pelnė tarptautinį pripažinimą ne tik už filmus, bet  ir už originalią poeziją. Meko kūrybą reprezentuoja eilėraščiai, novelės, esė bei ankstyvuoju laikotarpiu su broliu parašytos pasakos. J. Meko lyrikoje autentiškai rekonstruojami gimtosios žemės, namų bei pokarinės Europos peizažai. Poezijoje susijungia daiktiškumas ir juslinės regimybės. Epinis idilių žanras sugeria juslinio lytėjimo autentiškumą, žodis tampa vienintele tikra, spekuliatyvios refleksijos nedeformuota vidaus realybe. Jono Meko kūryba: „Gėlių kalbėjimas“ (1961), „Pavieniai žodžiai“ (1967), „Reminisencijos“ (1972), „Dienoraščiai 1970–1982“ (1985), „There Is No Ithaca“ (1996), „Laiškai iš niekur“ (1997), „Mano naktys“ (2007).

Kviečiame apsilankyti Jono Meko vizualiųjų menų centre >>>

Antanas Škėma: „Esu persodintas akacijos krūmas“.

SkemaEgzilis yra eksperimentinė laboratorija, kurioje išbandoma viskas, su kuo susidurs daugelis ateities žmonių savo brendimo kelyje, – ne tik dėl okupacijų, bet ir dėl globalizacijos.

Česlovas Milošas

Antanas Škėma gimė 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje, Lenkijoje. Iki pirmo pasaulinio karo su šeima ten ir gyveno, vėliau kurį laiką dar gyveno Rusijoje ir Ukrainoje. 1921 m. su šeima grįžo į Lietuvą. Antanas Škėma mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Aušros gimnazijoje Kaune. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto medicinos fakultetą, tačiau metė ir 1931 m. perėjo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą. 1935 m. įstojo į V.Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Vėliau Škėma jau buvo priimtas į Kauno Valstybės teatrą. Ten vaidino 1936-1940 m., o 1940-1944 m. dirbo aktoriumi ir režisieriumi Vilniaus Valstybės teatre. A. Škėma vaidino beveik visuose to meto spektakliuose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur aktyviai veikė įvairiuose lietuvių sambūriuose: Augsburgo dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansamblyje „Sietynas“, „Dainavos“ meno ansamblyje, „Klumpės“ literatūriniame kabarete. 1949 m. atvyko į JAV, kur dirbo įvairius fizinius darbus (fabriko darbininkas, lifto aptarnautojas), tačiau kūrybinės veiklos neapleido. Antanas Škėma vaidino ir režisavo išeivijos teatrų trupėse, dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, rašė meninę prozą, dramaturgiją bei literatūros kritiką. 1960-1961 m. dirbo Vienybės redakcijoje. Antanas Škėma žuvo autokatastrofoje 1961 m.

Lituanikos skaitykloje galite rasti žymiausius rašytojo Antano Škėmos kūrinius. Kviečiame!

Lapkričio 13 d. gimė lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius

albertas-zalatoriusLiteratūra mums nori pasakyti kažką sava, ko mes iš niekur kitur negalime sužinoti. Ir pasakyti ne vieną kartą, o sakyti amžinai.

 

Albertas Zalatorius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas. 1956 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Ilgą laiką dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus pedagoginiame universitete. A. Zalatorius buvo Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. 1999 m. nacionalinės premijos laureatas. Literatūros kritikoje aktyviai reiškėsi nuo 1966 metų. Kritikas yra vienas iš Lietuvių literatūros istorijos, Lithuanian Literature autorių.

A. Zalatorius sumodernino literatūrologijos mokslą, daug rėmėsi R. Bartheso, J. Lotmano, A. J. Greimo mintimis. Kritikas daugiausia dėmesio kreipė į kūrinio prasmę. Jis teigė, kad pagrindinis interpretacijos uždavinys yra „ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“. Neįmanoma sukurti universalios interpretacijos ir tik nuo kritiko erudicijos, estetinių pažiūrų priklauso, kokias prasmes jis atrakins. Zalatorius kritikos darbuose įtvirtino individualų kalbėjimą. Jis orientavo kūrybą į vertybes, nepriklausomas nuo esamo režimo.

Sudarė lietuvių novelės antologijas Lietuvių tarybinė novelė (1969), Už saulę gražesnis : Lietuvių ikitarybinė novelė (1978), Žalias laiko vingis (1981), Trys psichiatrai pienių lauke : Lietuvių egzodo novelė (1995). Parengė Šatrijos Raganos kūrinių dvitomį (1969), A. Vaičiulaičio rinktinę Tavo veido šviesa (1989), V. Krėvės Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (1992) ir Miglose (1993), P. Tarulio Gyvas stebuklas (1993), P. Vaičaičio Raštus(1996).

Dokumentinis filmas „Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus“

AdamkusV. Adamkaus 87-ojo gimtadienio proga per LRT televiziją įvyko dokumentinio filmo apie Prezidentą premjera. Filme kalba artimiausi V. Adamkaus draugai ir bendraminčiai, išeivijos lietuviai. Filmo kūrybinė grupė lydėjo Prezidentą sugrįžtant į svarbiausias jo gyvenime vietas – gimtuosius namus Kaune, pirmąją rezidenciją Čikagoje, darbovietę JAV aplinkos apsaugos agentūroje. Antrojo pasaulinio karo metais V. Adamkus pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Visus metus išeivijoje aktyviai dalyvavo „Santaros – Šviesos” veikloje, buvo vienas iš 1983m. Pasaulio lietuvių sportinių žaidinių organizatorių. Nespėjusius pamatyti premjeros kviečiame filmą žiūrėti LRT mediatekoje.

Filmą galite peržiūrėti čia >> http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/45474
Naujieną parengė Irmina Abramovienė

Čilės lietuvis Ignotas Domeika – maištininkas ir profesorius

207762002 metus UNESCO paskelbė geologo, minerologo Ignoto Domeikos (1802-1889), gyvenusio Čilėje, metais. Tais metais į Lietuvą buvo atvykę daug šio žinomo žmogaus palikuonių iš Čilės, JAV, Australijos, Norvegijos ir Lenkijos. Tada Vilniuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija: „Ignoto Domeikos gyvenimas. Darbas ir indėlis į mokslą“. Konferencijoje dalyvavo ir viešnia iš Australijos Paz Domeyko, kurią teisėtai galėtume pavadinti savo proprosenelio biografe. Nors ji nėra profesionali istorikė ar mokslininkė, bet pastaraisiais laikais labai atsidėjusi tyrinėjo I. Domeikos biografiją ir asmeninį gyvenimą ir būtent daugiau ne kaip mokslininko, rašytojo ar visuomenės veikėjo, bet kaip šeimos žmogaus. Visa tai atsispindi ir 2002 m. Čilėje ispanų kalba išleistoje Paz Domeyko knygoje „Ignacio Domeyko: la vida de un emigrante (1802-1889)“ apie jos žymųjį proprosenelį ir mūsų kraštietį. Knyga parašyta remiantis dokumentine medžiaga, Ignoto Domeikos laiškais bei archyvu, kuris yra Domeikų šeimos Santjage nuosavybė. Knyga 2005 m. Pasirodė ir anglų kalba.

Reikia pasakyti, kad Domeikų giminė Čilėje labai gerbiama, jos atstovai dažnai užima aukštą padėtį visuomenėje. Čilės sostinėje Santjage 2001 m. I. Domeikos 200-osioms gimimo metinėms buvo įkurta Domeikos Ancutos kultūros draugija, kurios tikslas yra paremti ir plėsti tarptautines studijas, skirtas šio mokslininko gyvenimui, mokslinei ir kūrybinei veiklai tyrinėti.

Jonas Rimka

Milžinas paunksmėj

Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano.

SruogaBalys Sruoga

Šiandien minime 66-ąsias rašytojo, dramaturgo, teatrologo, literatūros kritiko Balio Sruogos mirties metines. Savo kūrinius Balys Sruoga pradėjo spausdinti „Aušrinėje“, „Rygos naujienose“, „Lietuvos žiniose“, „Naujam Take“, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale „Vaivorykštė“, tačiau brandžiausius savo kūrinius parašė tarpukariu ir okupacijų metais („Milžino paunksmė“, „Apyaušrio dalia“). 1943 m. kovo 16 d. Balys Sruoga, kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Patirtys koncentracijos stovykloje įkvėpė parašyti atsiminimų knygą „Dievų miškas“, kuri vėliau buvo išversta į daugelį kalbų. Literatūrologas Algis Kalėda teigia: „[romane naudojama] sarkastiška ironija ir juodasis humoras (kalinių mušimo, lavonų tampymo scenos) – vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsitverti nuo šaltai apgalvotos, racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos.“ Amžininkai Balį Sruogą atsimena kaip itin kontraversišką, tačiau be galo spalvingą ir talentingą asmenybę.

Iš Igno Šeiniaus atsiminimų apie Balį Sruogą: „„– Rytoj steigiam rašytojų draugiją. Nesispirk, jei nelaimė ištiktų – tave kas pasiūlytų nariu valdybon“. Mano argumentai, kad ne Lietuvoj gyvenu, nieko negelbėjo. O ar galėjo kokie argumentai paveikti, kai Balys Sruoga, nuo seniau vienas pats geriausių mano draugų, imdavo ir užsispirdavo.“

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-mečio gimimo sukakčiai. – Vilnius, 1996, p. 244.

Spalio 16 d., trečiadienį, 17 val. Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus kviečia į vakarą „Esu įkaitas už savo tautą…“, skirtą rašytojo Balio Sruogos mirties metinėms ir įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje 70-mečiui. Dalyvauja prof. Reda Pabarčienė, akademikas Jurgis Brėdikis, aktorius Saulius Bagaliūnas, smuikininkė Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė.