Diasporos tyrėjams – Puslapis 8

1989-ųjų pabaiga: kiekviena diena rašė naują istorijos puslapį

2021 m. pradžioje pasirodė nauja knyga – Vytauto Landsbergio „Lapkričio knygelė: 1989 metų pabaigos įvykių ir idėjų užrašai“. Knyga, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, skaitytojams leis susipažinti su 1989-ųjų lapkritį ir gruodį V. Landsbergio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderio, pildyto bloknoto turiniu. Kodėl 1989-ieji tokie svarbūs?..

Knygos viršelis. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Mums, lietuviams, didysis polinis lūžis asocijuojasi su 1990 metais, kai pagaliau atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Visgi Vidurio Europoje dažniau kalbama apie 1989-ųjų revoliucijas: metų pabaigoje, pasitinkant 1990-uosius, politinis regiono peizažas buvo visiškai pasikeitęs. Lenkijoje gyvenimas mainėsi jau nuo pirmojo metų pusmečio: įvyko vadinamosios Apskritojo stalo derybos, kuriose dalyvavo Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia ir „Solidarumo“ atstovai, vėliau – iš dalies laisvi vadinamieji Birželio rinkimai į Seimą ir Senatą, virtę vartais į didžiąsias permainas. Rudenį Vengrijoje įteisinta daugiapartinė sistema, atsisakyta Vengrijos Liaudies Respublikos pavadinimo. Tuometinėje Čekoslovakijoje įvyko taiki Aksominė revoliucija, pačioje metų pabaigoje jos prezidentu tapo disidentas Vaclavas Havelas. Vardijimą būtų galima tęsti ir tęsti. Bene ryškiausias iš šių įvykių – simboliška Berlyno sienos griūtis, virtusi kone 1989-ųjų metonimija.

Toliau skaityti

Knygos užsienio lietuviams

Parengė Arida Riaubienė

Ankstesniuose lituani(sti)kos tinklaraščio puslapiuose rašėme apie įvairias Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinio skyriaus veiklos kryptis: ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimą, užsienio lietuvių studijų organizavimą, siekį stebėti užsienio lietuvių spaudą.

Šiame tekste pateiksime keletą faktų, susijusių su DULR organizuotu knygų rinkimu ir siuntimu užsienio lietuviams.

Jau pirmaisiais savo veiklos metais DULR „Lietuvos aide“ išspausdino kreipimąsi į visuomenę, kuriuo ragino knygų leidimo bendroves, knygynus, atskirus asmenis aukoti knygas užsienyje įsteigtoms lietuvių organizacijoms, mokykloms. Kreipimesi buvo rašoma, kad svetur atsidūrę lietuviai greitai pasiduoda svetimai kultūrinei įtakai, skatinančiai nutautėjimą. Šis reiškinys ypač pavojingas jaunajai kartai, gimusiai ir užaugusiai išeivijoje. Neturėdama nei materialinio, nei kultūrinio pagrindo jaunoji karta „[…] negali nugalėti ištautinimo bangų“[1]. Pranešime taip pat buvo rašoma, kad paaukotas knygas draugija persiųs lietuviams, gyvenantiems Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Kanadoje ir Vokietijoje[2]. Siekiant paspartinti knygų rinkimą, įvairiose Laikinosios sostinės vietose, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno centriniame pašte, Vidaus reikalų, Finansų ir Žemės ūkio ministerijų patalpose, buvo pastatytos dėžės, skirtos spaudiniams kaupti.

*Ruseckas, Petras. Užsienio lietuviai. [Kaunas: Draugija užsienio lietuviams remti], 1934 (Kaunas: akc. b-vės „varpas“ sp.). 56 p.*

Toliau skaityti

Skirma Kondratas: tiesiog norėjau įsijungti į bendrą darbą kuriant valstybę

Laiko tarpas tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra puiki proga susimąstyti apie Lietuvos valstybingumo raidą, žmones kūrusius ir tebekuriančius Lietuvos valstybę ir jos žmonių gerovę. Viena jų – ir šio „pokalbio“[1] pašnekovė – socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, politikė ir visuomenės veikėja Skirma Kondratas (Skirmantė Kondratienė).

Pašnekovės šeima, prie Lietuvos antrą kartą artėjant sovietų kariuomenei, buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė JAV. Vis dėlto, Lietuva, kurią S. Kondratas buvo priversta palikti dar būdama kūdikiu, visad buvo svarbia jos tapatybės dalimi, nulėmusia daugelį gyvenimo pasirinkimų. Vienas jų – grįžimas gyventi ir dirbti į Lietuvą. Nepaisant pareigų aukščiausiose JAV administracijos grandyse, išsiskyrimo su šeima[2], S. Kondratas atsiliepė į Prezidento Valdo Adamkaus kvietimą ir 1999 m. atvyko į Lietuvą. Čia savo žiniomis, patirtimi, turimais kontaktais ženkliai prisidėjo prie socialinės apsaugos sistemos tobulinimo, pilietinės visuomenės įgalinimo veiklų.

Linkime malonaus skaitymo!

Skirma Kondratas ir Rimas Čuplinskas renginio Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje metu
Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka

Jei internete randama informacija manęs neklaidina, gimėte Lietuvoje 1944 m. Kokia Jūsų šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istorija? Ar išvyko tik Jūsų tėvai, gal ir daugiau giminaičių?

Gimiau Vilkaviškyje tų metų sausio pabaigoje, o išvykome tą vasarą – tėtis, mama, trijų metukų sesutė Nijolė, ir aš. Net nežinau, kur kirtom sieną. Važiavome į Rytprūsius arkliu ir vežimu. Kažkur Vokietijoje vokiečiai arklį konfiskavo. Nesu tikra, kaip vykom toliau, bet žinau, kad teko bėgti ir per sąjungininkų bombarduojamus miestus, kol po karo atsidūrėm prancūzų zonoje. Šeimai paskyrė butą Freiburge, visai netoli Prancūzijos. Mama jau laukėsi trečios atžalos. Įsivaizduoju, kaip tėvams, ypatingai mamai, turėjo būti sunku! Pirmieji prisiminimai iš gyvenimo Freiburge fragmentiški, gana migloti. Vokietijoje gimė ir brolis Algirdas (mažiau nei pusmetį po atvykimo) ir vėliau dar brolis Kęstutis. Iš Vokietijos išvykome 1949 metais ir plaukėme iš Bremeno laivu General Leroy Eltinge į Bostoną, kurį pasiekėme tų metų gegužės 15 d. Į Bostoną plaukėm dėl to, kad jau anksčiau buvo nuvykęs mamos brolis, kuris mus „sponsoriavo“, t.y., už mus laidavo, kad netapsime našta valstybei. O dėdė su šeima galėjo tuoj po karo atvykti, nes jis gimė Bostone ir dėl to buvo Amerikos pilietis. Mat, mamos tėvai buvo ankstesnės bangos emigrantai – susipažino Bostone, ten susituokė, susilaukė dviejų sūnų ir grįžo į Lietuvą dar prieš nepriklausomybės atgavimą. Taigi, šis mano grįžimas ne pirmas šeimos istorijoje.

Toliau skaityti

Ramūnas Kondratas: „Mes norėjome grįžti ir kaip nors Lietuvai padėti“

Tęsdami praėjusiais metais pradėtą iniciatyvą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti grįžusiųjų iš išeivijos patirtis, pristatome mokslo istoriko, visuomenininko, ilgamečio Vilniaus universiteto muziejaus direktoriaus, filantropo dr. Ramūno Kondrato grįžimo istoriją.

Tik grįžimas, kurį pašnekovas apibūdino hebrajų kalbos terminu Aliyah, reiškiančiu žydų imigraciją į istorinę tėvynę – Izraelį, užtruko daugelį metų.

R. Kondrato tėvai, kaip ir daugelis kitų DP emigracinės bangos atstovų, iš Lietuvos pasitraukė 1944 m., 1946 m. mažame Austrijos kaimelyje jie sukūrė šeimą. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1948 m. Vokietijoje, iš kurios 1951 m. šeima išvyko į JAV. Čia R. Kondratas gyveno iki 2008 m., kai persikėlė gyventi į Lietuvą.

Tėvų pasakojimai apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, lituanistinis ugdymas, įsijungimas į išeivijos organizacijas lėmė, kad Lietuva ir lietuviškumas tapo neapsiejama pašnekovo tapatybės dalimi, lėmusia ne tik norą pažinti savo tėvų žemę, bet ir prisidėti prie jos gerovės kūrimo. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją sudarė tam palankias sąlygas. Jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų R. Kondratas bent kartą per metus, o kartais ir dažniau, darbo reikalais atvykdavo į Lietuvą, rūpinosi Lietuvos mokslo ir farmacijos istorikus supažindinti su naujausiais mokslo pasiekimais, muziejininkystės tendencijomis, įvesdinti Lietuvos mokslininkus į tarptautinius tyrėjų tinklus. Šią veiklą pašnekovas tęsė ir sugrįžęs į Lietuvą.

Linkime malonaus skaitymo!

*Raimundas Mieželis ir Ramūnas Kondratas renginio Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu. Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka.*

Gal galėtumėte pasakoti savo šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istoriją?

Mano būsimi tėveliai, Boleslovas Kondratavičius (vėliau Balys Kondratas[1]) ir Elena (Alena) Binkytė, įmonės sunkvežimiu pasitraukė iš Lietuvos 1944 m. liepos mėnesį. Baliui tuo metu buvo 25 m., o Alenai – 22 m. Kartu važiavo Alenos tėtis (Antanas Binkis), mama (Marija Jakubauskaitė- Binkienė), sesuo (Jadvyga Švažienė), dar dvi šeimos ir vairuotojas. Lietuvos sieną kirto per Kybartus ir 12 dienų važiavo iki Zalcburgo (Salzburg) Austrijoje. Sunkvežimis buvo malkom kūrenamas ir dėl to vokiečiai jo nekonfiskavo.

Toliau skaityti

1968-ųjų „Los Angeles Times“ metų moteris

Parengė Dalia Cidzikaitė

1968-ieji metai Amerikoje ir pasaulyje buvo neramūs. Ekrano nuotrauka. Iš Latimes.com

„Vis eini, vis skubi, amžinai nerami nerami. Ir tik laimė, kad sugebėjau tapti pasaulio piliete, per kietą darbą rasti susidomėjimą visu pasauliu“, – tokius žodžius priešpaskutiniame savo dienoraščio įraše 1951 m. lapkričio 2 d. Harvarde įrašė Marija Gimbutienė[1]. 1951 metais Gimbutienė dar dirbo Harvardo universitete ir nebuvo parašiusi nė vienos vėliau ją išgarsinusios knygos. Tačiau jau tada lietuvė aiškiai įvardijo savo kaip mokslininkės kryptį, suvokė savo potencialą ir galbūt nujautė jos laukiantį pasaulinį pripažinimą.

Ilgai jo laukti nereikėjo. Dar gyvenant Bostone, 1960 m. Massachusettso ir Bostono miesto pasaulinis pabėgėlių komitetas (angl. World Refugee Committee of Massachusetts and Greater Boston) įteikė Gimbutienei „Paul Revere Bowl“, dar žinomą „Laisvės“ pavadinimu apdovanojimą. Živilė Gimbutaitė prisimena, jog apdovanojimą jos mama gavo iš buvusio JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio patarėjo Maxwello M. Raabo rankų[2]. Gimbutienė buvo viena iš penkių tais metais pagerbtų žmonių. Tarp apdovanotųjų – ir 1937 metų Nobelio premijos medicinoje laureatas biochemikas Albertas Szent-Györgyi.

1961 metais Gimbutienei persikėlus į Kaliforniją, mokslininkės karjeroje prasidėjo ilgus metus trukęs aukso amžius. 1963 m. ji paskelbia monografiją The Balts [Baltai] (London: Thames and Hudson), praėjus dvejiems metams, 1965-siais, – Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe [Centrinės ir Rytų Europos kultūros bronzos amžiuje] (The Hague/London: Mouton). Lietuvės indėlis į archeologijos tyrinėjimus neliko nepastebėtas plačiosioje visuomenėje – 1968 metais didžiausias Vakarų pakrantės dienraštis „Los Angeles Times“ Gimbutienę paskelbė metų moterimi.

Toliau skaityti

Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius

K. Bradūnas „Draugo“ redakcijoje. Iš leidinio „Kazys Bradūnas. Archyvai” (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016).

1917 m. vasario 11 d. gimė poetas Kazys Bradūnas. Literatūrologai Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina jį pristato kaip JAV lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių, neabejotiną žemininkų-lankininkų kartos lyderį.[1]

Nacionalinės bibliotekos darbuotojams gerai žinomas rečiau arba tik tarp kitko paminimas faktas: K. Bradūnas ilgai, du dešimtmečius (1961–1980 m.), redagavo JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priedą „Draugas. Mokslas, menas, literatūra“. Ne veltui literatūros tyrinėtojas Kęstutis Keblys kadaise yra pasakęs, kad Bradūnas-redaktorius drąsiai gali rungtis su Bradūnu-poetu. Su Bradūnu-redaktoriumi susipažinti padės 2017 metų pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista Kazio Bradūno kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė „Kertinė paraštė“.[2]