Rimas Vėžys (1933–2019) – bežemių poetų generacijai priskirtinas JAV lietuvių poetas. Vėžys gimė Kaune, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po karo atsidūrė JAV. Studijavo Illinojaus universitete ir Ilinojaus technologijos institute. Dirbo inžinieriumi, rašė tekstus, vaidino „Antrajame kaime“. Mirus Algimantui Mackui, nuo 1965 m. vadovavo Algimanto Mackaus knygų leidimo fondui Čikagoje. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Raidės laiko griaučiuose“ (1969), „Šešėliai veidrodyje“ (2002).
Titas Alga XX a. septinto dešimtmečio gale pasirodžiusią debiutanto knygą pasveikino kaip šviežio oro gurkšnį, į Amerikos lietuvių poetinį pasaulį įnešusį lengvos kontroversijos ir geros nuotaikos. Pasak kritiko, Vėžys sąmoningai siekia būti antitradiciniu ir nekonformistu. Tai darydamas poetas nevengia satyros, bet ne piktos, pašiepiančios ir įkyriai moralizuojančios. Kritikų nuomone, vienuose Vėžio eilėraščiuose jaučiamos surrealistinės, absurdiškos nuotaikos, kituose žongliruojama garsais, žodžiais, įvaizdžiais, pačia eilėraščio forma.
Balandis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) – Nacionalinis poezijos mėnuo. Ši šalis labai reikšminga ir lietuvių poezijos istorijoje: čia gyveno ir kūrė Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas… Išeitų nepaprastai ilgas poetų pavardžių sąrašas. Mes balandį pristatysime poetes ir poetus, kurie, spėjame, Lietuvoje žinomi kiek mažiau (arba kurių ryšiai su Amerika primiršti). Pirmoji – Gintarė Remeikytė (Ginta V. Remeikis). Remeikytė ilgą laiką buvo priskiriama prie „jaunųjų lietuvių poetų kartos“ Amerikoje. Jos poeziją labai vertino K. Bradūnas.
Taip pat siūlome dr. Dalios Cidzikaitės 2016 m. parengtą straipsnį „Literatūrinį gyvenimą JAV prisiminus“: http://www.draugas.org/literaturini-gyvenima-jav-prisiminus/ Tada atsiminimais apie lietuvių poezijos išeivijoje „karštymetį“ pasidalijo Vitalija Bogutaitė-Keblienė ir Eglė Juodvalkė, dabar jau iškeliavusi amžinybėn.
Arūnas Paliulis. Nuotrauka iš asmeninio A. Paliulio archyvo.
Praėjusios valstybinės šventės verčia susimąstyti apie tautinį tapatumą ir tradicijų perdavimą ateities kartoms. Puikiais lietuviškų tradicijų puoselėjimo pavyzdžiais tampa XX a. iš Lietuvos išvykusios šeimos, kurių vaikai ar anūkai, net po daugelio metų, sugrįžta į savo tėvų ar senelių žemę. Vienas tokių žmonių – verslininkas, visuomenės veikėjas Arūnas Paliulis, kurio šeima Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė Voterburio (Waterbury) mieste, Konektikuto valstijoje, JAV. Čia 1951 m. gimė ir šio pokalbio pašnekovas[1]. Nors ponas Arūnas augo toli nuo Lietuvos, tačiau tolimos šalies vaizdinys jį lydėjo visą jaunystę. Pašnekovas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi 1979 m. ir šios kelionės metu suprato, jo vieta – čia, Lietuvoje! 1990 m. Kovo 11-ąją atkurtas Lietuvos valstybingumas sudarė galimybę grįžti ir savo žiniomis, įgūdžiais bei turimais kontaktais prisidėti prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.
Ponui Arūnui, kaip ir kitiems Lietuvos gyventojams teko stebėti ir patirti pereinamojo laikotarpio iš sovietinės sistemos į laisvą, demokratinę sistemą grimasas – privatizaciją, korupciją, organizuotą nusikalstamumą. Nepaisant iššūkių, pašnekovas Lietuvoje sėkmingai vysto verslą, komerciniais ir tarptautinės prekybos klausimais konsultuoja kitus verslininkus.
Linkime malonaus skaitymo!
Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.
Gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?
Mano senelis XX amžiaus pradžioje išvyko padirbėti JAV. Dirbo anglių kasykloje Pensilvanijoje ir baldų gamykloje Mičigane. Už uždirbtus pinigus Lietuvoje (Vartų kaime Bartininkų apskrityje) pasistatė namelį, nusipirko žirgą ir plūgą. 1944 m. jis kartu su močiute, šešiais sūnumis ir trejomis marčiomis pasitraukė į Vokietiją. Čia pabėgėlių stovykloje[2] gyveno šešerius metus. 1949 m. iš Bremeno išplaukė į Naująjį Orleaną, iš ten – į Čikagą, o galiausiai apsigyveno Vaterburyje, Konektikuto valstijoje. Ten visais vienuolika asmenų rūpinosi ir suteikė apgyvendinimą senelio pusbrolis.
Kas Jūsų šeimoje buvo Lietuva? Ar buvo pagalvojama/ pasvajojama apie grįžimą?
Kol mano šeima gyveno Vokietijoje, visi laukė, kada generolas Patonas[3] ir jo įpėdiniai su Septintąja armija[4] išvaduos okupuotas šalis. Patonas žadėjo vykti iki Maskvos ar Piterio[5] ir generaliniam vadui Europoje[6] buvo sunku jį sulaikyti.
Kai jau tapo aišku, jog okupuotos šalys nebus greitai išlaisvintos, tuomet mano šeima nusprendė emigruoti į JAV. O atvykę pradėjo ruošti savo vaikus grįžimui į Lietuvą, tikėdami, jog vieną gražią dieną jie sugrįš, nors ir nenumanė kada. Mums Lietuvėlė buvo labai tolima svajonių šalis. Tėveliai visada melancholiškai prisiminė gražiausias jaunystės dieneles Kauno Laisvės alėjoje.
Mano tėveliai susipažino Kauno karininkų ramovėje per šokius, kai vienoje pusėje salėje išsirikiuodavo karininkai, o kitoje – merginos iš Raudonojo kryžiaus ligoninės. Pirmas tėvelio šokis buvo su ta, kuri buvo prieš akis. Po šio šokio tėveliai jau nebeišsiskyrė: 1940 m. susituokė, 1942 m. gimė mano sesė Regina.
Nuskambės keistokai, bet darbas Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje šiek tiek primena… emigraciją. Sklaidome lietuvių diasporos žurnalus ir laikraščius, skaitome lietuvių kilmės autorių knygas, išleistas užsienyje. Mūsų skyrius kurį laiką vadinosi Lituanikos skyriumi: lituanika – tai ne Lietuvoje išleista, tačiau kuriuo nors atžvilgiu su Lietuva susijusi literatūra. Pasaulio lietuviai, jų bendruomenės, įvairios organizacijos, lituanistinės mokyklos atrodo esantys visai netoliese. Lengvai galėtume suvaidinti, kad ilgokai gyvenome, tarkime, Čikagoje: papasakoti apie tradicijas, šventes, ryškiausius šiandieninės bendruomenės asmenybes.
Lithuanian museum review . – Iss. 272 (2020), p. 16
Kartais ši netiesioginė emigracija virsta tikra. Prieš gerą penkmetį ilgametė mūsų skyriaus darbuotoja Jolanta išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Čikagą, o pernai pradėjo dirbti Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Tikime, kad profesionali ir patyrusi bibliotekininkė puikiai įsilies į šios institucijos gyvenimą.
Pirmajame 2021-ųjų Baltijos šalių diasporos paveldo tinklo Baltic Heritage Network („BaltHerNet“) naujienlaiškyje primenama, kad šią vasarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje turėjo vykti BaltHerNet konferencija. Pandemija sujaukė planus, tačiau konferencija įvyks – tik virtualiai ir kiek vėliau, rugsėjį. Sekite BaltHerNet naujienas!
Kaip ir visada, leidinyje nestinga naujienų apie lietuvių diasporos gyvenimą bei jos paveldo tyrinėjimus. Deja, viena iš naujienų liūdna: pranešama, kad netekome lingvisto, lituanisto, prūsisto, Lietuvos bičiulio Williamo R. Schmalstiego (1929 10 03–2021 01 22). Profesorius daugelį metų aktyviai bendradarbiavo lietuvių diasporos spaudoje. Jis recenzavo galybę lituanistikos ir apskritai baltistikos veikalų, kurį laiką pirmininkavo Baltų studijų plėtros asociacijai (dabar AABS –The Association for the Advancement of Baltic Studies). Tekstą (lietuvių k.) apie Schmalstiego veiklas ir nuopelnus rasite čia >>
Tęsdami pokalbių ciklą apie grįžimo į Lietuvą patirtis, mintimis paprašėme pasidalinti aktorę, vertėją, visuomenės veikėją ir J. Masiulio knygyno Panevėžyje savininkę Caroline Masiulytę-Paliulienę. „Pašnekovė“[1]gimė 1949 m. Paryžiuje, augo lietuvybę ir patriotizmą puoselėjančioje aplinkoje. Lietuviškos tapatybės formavimosi procese pašnekovei ypač svarbūs buvo vizitai į dar sovietų okupuotą Lietuvą 1977 m. ir 1978 m. bei aktyvus įsijungimas į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą. Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. Kovo 11 d. sudarė sąlygas grįžti į Lietuvą. Tai pašnekovės šeima padarė 1994 m., pamažu ir vėl įleisdama šaknis Lietuvoje.
Ponios Karolinos pasakojimas įdomus daugeliu aspektų. Jis primena mums, kad migracija iš Lietuvos vyko jau XIX a. antroje pusėje, kad geresnio gyvenimo buvo ieškoma ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose, kad Paryžius buvo ir yra svarbus lietuvių išeivijos centras. Skaitydami šį tekstą, sutiksime tokias asmenybes kaip diplomatą Eduardą Turauską, lietuvių katalikų misijos Prancūzijoje ir Belgijoje vadovą kun. Joną Petrošių, aktorių ir teatro režisierių Juozą Miltinį ir kt.
Linkime malonaus skaitymo!
Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir VU Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.
Caroline Masiulytė-Paliulienė. Nuotrauka iš asmeninio C. Masiulytės-Paliulienės archyvo
Miela Karolina, gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?
Iš tiesų tai būtų šimto metų migracijos tarp Lietuvos ir Prancūzijos istorija. Pirmoji mano šeimos (iš mamos pusės) emigracija įvyko iš Kupiškio-Moškėnų regiono į Sankt Peterburgą. Po XIX a. sukilimų, uždarius Vilniaus universitetą[2], uždraudus lietuvišką spaudą[3], mano prosenelis Jonas Jurgelionis norėjo, kad vaikai galėtų mokytis, nors ir rusų kalba, todėl susirado darbą Sankt Peterburgą (katalikiškoje kanceliarijoje). Bet kiekvieną vasarą jie grįždavo į savo sodybą Lietuvoje. Mano promočiutė Marijona Jurgelionienė buvo daraktorė[4], dirbo su kunigu Jonu Katele[5].
Mano močiutė Elena Jurgelionytė ir jos būsimas vyras iš Pumpėnų Jurgis Jankauskas susitiko Sankt Peterburge. Pastarasis buvo išmokęs virėjo amato iš prancūzų virėjų Sankt Peterburge. Jis su prancūzais šefais dirbo Marmuro rūmuose[6] pas caro brolį. O po kruvinojo sekmadienio[7] jis sutiko dirbti virėju vienam Rusijos imperijos sargybos karininkui, nusprendusiam emigruoti į Prancūziją. Tokiu būdu mano senelis 1905 m. atsidūrė Paryžiuje. Čia gimė ir trys jo dukterys – Elena (1906 m.), Angelė (1912 m.) ir Birutė (1920 m.).
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., mano senelių šeima galiausiai galėjo pasidžiaugti būvimu lietuviais. Kai atvyko į Paryžių 1905 m., nenorėdami būti priregistruoti kaip rusai, jie pasakė, kad atvyko iš Lenkijos. Mano mama pasiliko pavardę Yankowski. Vėliau mano tetos Elenos būsimasis vyras Eduardas Turauskas[8] sutvarkė tetos metriką ir pakeitė mergautinę pavardę į Jankauskaitę.
