Šį mėnesį išskirtinių knygų mėgėjų rubrikoje „Retos istorijos“ Nacionalinė biblioteka pristatyto iliustracijomis perteiktą romėnų poeto Publijaus Ovidijaus Nazono (43 m. pr. Kr. – 18 m. e. m.) epinės poemos „Metamorfozės“ Narcizo mitą. Narcizo mitas yra saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje kartu su kitais 858 paleotipais. Tai yra XVI a. pradžios knygos, kurių leidimo principai ir stilistika vis dar buvo labai panaši į pirmųjų spausdintų knygų – inkunabulų.
Iki lapkričio 29 d. Nacionalinės bibliotekos Meno erdvėje veiks paroda „Kryždirbystės paveldo ikonografija Nacionalinėje bibliotekoje“. Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika 2001 m. UNESCO buvo pripažinti žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru. „Be to, prieš dešimt metų Lietuvos kryždirbystė įtraukta dar ir į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, – pasakojo Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė. – Šia paroda atveriame daugeliui dar nepažintus mūsų bibliotekoje saugomus turtus – eksponuojame kryžių nuotraukas ir piešinius, kuriuos mums paliko kraštotyrininkai, šios liaudies meno šakos tyrinėtojai.“
Susipažinkite su mūsų kompanionais: daugelį metų skulptūrėlės stovėjo ant lentynų Lituanistikos skyriaus kabinetuose, mes jas vadinome tiesiog dievukais. Prieš patekdama į Nacionalinę biblioteką, sakralinių liaudies skulptūrų kolekcija priklausė Vytautui Steponaičiui – tarpukario Lietuvos karininkui, žymiam Lietuvos bibliografui ir bibliofilui. Toliau skaityti „Vytauto Steponaičio liaudies skulptūrų kolekcija eksponuota Meno erdvėje”
LR Seimas 2018 metus paskelbė Lietuvos skautų judėjimo metais – šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvoje buvo įkurta pirmoji skautų organizacija, padėjusi pagrindą skautų judėjimui Lietuvoje. Skautai (angl. scout – žvalgas) – tai nepolitinė savanoriška vaikų ir jaunimo organizacija. Ją 1907 m. įkūrė Didžiosios Britanijos armijos karininkas lordas Robertas Badenas-Powellas. Lietuvoje pirmasis skautiškas vienetas įsteigtas 1918 m. lapkričio 1d. Vilniuje, Vytauto gimnazijoje, o „skautavimo“ pradininku Lietuvoje galime laikyti Petrą Jurgelevičių-Jurgėlą. 1922 m. įkurta visus Lietuvos skautus apjungianti organizacija – Lietuvos skautų asociacija (LSA) (nuo 1930 m. – sąjunga), taip pat Lietuvos jūrų skautų sąjunga. Sąjungos veiklą reglamentavo Lietuvos skautų sąjungos įstatymas (1930 m.) ir Lietuvos skautų sąjungos statutas (1935 m.). 1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija nutraukė skautų veiklą, tačiau ji buvo tęsiama išeivijoje. Lietuvoje skautų sąjunga atkurta 1989 m.
LSS sudarė skautai ir skautės, susiskirstę į broliją ir seseriją, bei rėmėjai. Skautu galėjo būti vaikai nuo 7 metų amžiaus, taip pat ir suaugusieji, pritariantys skautų ideologijai ir vykdantys sąjungos prievoles. P. Jurgėla knygoje „Lietuviškoji skautija“ [1] pateikia duomenų apie LSS sudėtį: nuo 2 790 narių 1930 m. organizacija išaugo iki 15 011 narių 1935 m. 1936–1940 m. LSS kasmet turėjo apie 15 000 narių, o 1918-1940 m. per skautijos eiles perėjo apie 100 000 moterų ir vyrų (p. 80-81).
Organizacijos struktūra buvo sudaryta remiantis kariuomenės rangų sistema. Skautai turėjo savo uniformą, kurios pagrindinis atributas – kaklaraištis rodė kiekvieno organizacijos nario statusą. Skautų šūkis – Dievui, Tėvynei, Artimui. Skautai griežtai laikėsi savo tradicijų, organizavo kursus, paskaitas, stovyklas, iškylas, ekskursijas, parodas, leido knygas ir laikraščius, palaikė ryšius su skautų organizacijomis užsienyje bei dalyvavo jų organizuojamuose renginiuose. Toliau skaityti „Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui”
Populiari LRT laida „Labas rytas, Lietuva“ pravėrė duris į šimtamečių knygų lobyną, kuris saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Senosiomis knygomis entuziastingai besidominti vyresn. metodininkė-tyrėja Milda Kvizikevičiūtė tikina, kad kiekviena knyga apsupta neįtikėtinų istorijų. Rugsėjo pabaigoje Nacionalinė biblioteka pristatė rubriką išskirtinių knygų mėgėjams – „Retos istorijos“. Plačiau apie rubriką >>
Utenos kraštotyros muziejus jau kelis metus rengia viešų paskaitų ciklus „Lietuvos dailės istorijos eskizai“. Šių metų spalio 11 dieną pranešimą „XIX a. Lietuvos kapinių paminklai: tarp masinės gamybos ir unikalių atvejų“ skaitė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė. Lietuvos antkapiniai paminklai buvo aptariami menotyriniu ir kalbiniu aspektais. Gilintasi į klausimą, kas lemia paminklo išskirtinumą ir reikšmingumą. Analizuojant XIX a. būdingų paminklų formas, stilistiką, naudotas medžiagas ir vaizdinius motyvus, atrandama, kad industrializacijos epochoje unikalių paminklų būta nedaug, ypač tuometinėse Lietuvos miestų kapinėse. Tačiau kiekvienas paminklas buvo ir yra vienetinis dėl savo funkcijos – priminti konkretų žmogų. Ši atmintis išreiškiama išskirtiniu paminklo dėmeniu – įrašu.
