Parodos – Lituani(sti)ka

Parodos „Išblokštieji: pasitraukimo į Vakarus patirtys 1944–1952 metais“ šaltinių sąrašas

Egidijus Aleksandravičius, Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija, Vilnius: Versus aureus, 2013.

Irena Arnauskaitė-Grigaitienė, Mano kelionė, Draugas 2020, gruodžio 5–12.

Ar skautams reikia himno?, Mūsų vytis, 1983, Nr. 3.

Vaiva Balickienė, B. Brazdžionio maldynų kolekcija, virtuali Maironio lietuvių literatūros muziejaus paroda, nuoroda: https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibitions/b-brazdzionio-maldynu-kolekcija/

Tomas Balkelis, DP stovyklų palikimas: lietuvių karo tremtiniai Vakaruose 1944–1954 m. Kultūros barai 2008, Nr. 11 ir Nr. 12.

Vincas Bartusevičius, Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945–1951, Vilnius: Versus aureus, 2012.

Bėgome nuo teroro: iš tėvynės išblokštųjų atsiminimai, redagavo Juozas Prunskis, Čikaga: Vytauto Didžiojo Šaulių Rinktinė, 1980.

Toliau skaityti

Paroda „Poetinis Vilniaus žodynas“: eilučių siena

2023 m. spalio 10 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pradeda veikti paroda „Poetinis Vilniaus žodynas“. Parodos akcentas – siena su šimtais eilučių apie Vilnių, jo rajonus, miestiečių jausenas. Eilėraščiai publikuoti pastaraisiais dešimtmečiais, Vilniui vėl tapus nepriklausomos šalies sostine. Apie Vilnių rašo ne tik vilniečiai: miestas įdomus ir kitų Lietuvos vietų gyventojams, jį aplankantiems užsieniečiams, sugrįžtantiems pasaulio lietuviams. Įdėmiausi parodos lankytojai pastebės eilučių iš žinomų dainų: Vilnių, įvairias jo vietas apdainavo Andrius Mamontovas, duetas „Lilas ir Innomine“, grupės „Saulės kliošas“, „G&G Sindikatas“, kiti populiarūs muzikos kūrėjai.

Rasite eilučių iš šių kūrinių:

Toliau skaityti

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų išvyka į Alytų

Žiemą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojai pasitiko turiningai – keldami kompetencijas ir stiprindami komandą išvykoje į Alytuje veikiantį Audiovizualiųjų menų centrą. Čia susipažinta su paroda „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė“ (kuratorė: Ieva Kuzminskaitė), kurioje eksponuojama Alytuje gimusio garsaus Niujorko kineziterapeuto Samuelio Taco pasaulyje analogų neturinčios, privačios litvakų (Lietuvos žydų) kolekcijos dalis.

Paroda, neabejotinai, patraukė ne vien mūsų darbuotojų dėmesį. Juk joje pirmą kartą Lietuvoje vienoje ekspozicijoje – du pasaulinės šlovės sulaukę XX a. meno grandai, tapę garsiosios Paryžiaus mokyklos (L’École de Paris) antrosios dailininkų kartos pagrindinėmis figūromis, simbolizavusiomis naujas slinktis modernizmo tapyboje – tai Chaïmas Soutine’as (1893–1943) ir Amedeo Modiglianis (1884–1920).

Parodos „vizitine kortele“ tapo išraiškingas paveikslas „Avis už tvoros“ (1940), kurį Ch. Soutine’as nutapė slapstydamasis Prancūzijos kaime po nacių įsiveržimo į Paryžių. Subtiliai išryškinama prieštaringa paties Soutine’o gyvenimo būsena: neišvengiama lemtis – artėjanti mirtis, dvasios nerimas, tylus sielos klyksmas ir orus besipriešinimas situacijai – žmogiškas noras gyventi.

Išvykoje susipažinta su parodoje pasitelktomis ekspoziciją praturtinančiomis audiovizualinėmis technologijomis bei originaliais audiovizualiųjų menų sprendimais, jų integracija į tapybos darbų parodą. Pasisemta idėjų, gerųjų patirčių ateities darbams, o taip pat džiaugiamės, kad užmegztas ryšys su Alytaus Audiovizualiųjų menų centro specialistais.

Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu

Romainas Gary (Romanas Kacewas) autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ aprašė savo motiną Miną Kacewą, tarpukario Viniuje turėjusią mados saloną „Maison Nouvelle“. Jeigu tikėsime R. Gary pasakojimu, mama buvo ugningo, ekscentriško charakterio moteris ir neretai patekdavo į komiškas situacijas. Senuose laikraščiuose beieškant medžiagos parodai „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ paaiškėjo, kad tarpukario Vilniuje drabužių prekyba vertėsi dar viena Kacewa, galbūt R. Gary giminaitė. Ji taip pat patirdavo komiškų nuotykių. Siūlome trumpą straipsnį iš laikraščio „Gazeta Wileńska Wieczorna“, publikuotą 1936 m.

Mina Kacewa su sūnumi Romanu iš Vilniaus išvyko 1925 m., iki 1928 m. gyveno Varšuvoje, o 1928 m. išvyko į Prancūziją.

Paroda „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ iki balandžio 21 d. eksponuojama Nacionalinės bibliotekos Pažinimo erdvėje (V a.). Parodoje išvysite fragmentų iš lenkiškų laikraščių, kurie liudija, kad Vilniuje iš tiesų veikė „Maison Nouvelle“, o rašytojo tėvas ir senelis vertėsi kailių prekyba.

*Gazeta Wileńska Wieczorna*. *1936 m. rugsėjo 21 d. , p. 4*

NEVYKUSI SLĖPTUVĖ

Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu

Miesto Halės krautuvėlių savininkai skundžiasi netinkamais valdžios nurodymais dėl darbo valandų. Visos krautuvės, išskyrus maisto prekių, atidaromos devintą valandą ryto.

Toks darbo laikas yra labai nepalankus, nes mūsų klientai yra beveik išskirtinai į turgų atvažiuojantys kaimiečiai. Kaimietis jau 7–8 valandą ryto yra laisvas, nori kuo greičiau nusipirkti, ko jam reikia, ir grįžti į kaimą. Visą naktį nemiegojo, pavargo ir nori kuo greičiau išvykti. Tuo metu krautuvės vis dar uždarytos ir prekyba dažniausiai tiesiog nevyksta.

Toliau skaityti

Knyga apie Vincą Kudirką

Parengė Arida Riaubienė

Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ teko peržiūrėti nemažai leidinių apie parodoje pristatomus kūrėjus. Įdomių faktografinių faktų apie tautos atgimimo žadintoją Vincą Kudirką pateikiama 1937 m. literato Juliaus Būtėno parengtoje ir išleistoje knygoje „Vincas Kudirka“[1].

Juliaus Būtėno leidinio pasirodymas buvo svarbus tarpukario laikotarpio literatūrinio gyvenimo įvykis, apie knygą rašyta to meto periodinėje spaudoje. Keletą žinučių randame dienraštyje „Lietuvos žinios“ (1909–1940).

Atgimimo metais buvo išleistas papildytas ir pataisytas šios knygos variantas: Vincas Kudirka : biografinė apybraiža / Julius Būtėnas. Vilnius : Vyturys, 1988

Pavyzdžiui, balandžio 3-osios dienos numeryje buvo rašoma: „Neseniai pasirodžiusia knygų rinkoje J. Būtėno knyga apie Vincą Kudirką skaitytojai rodo didelį susidomėjimą. Ypačiai patraukia knygos išvaizda – nepaprastai originalus viršelis: juodame fone padidintas Kudirkos autografas; tekste daug įdomių fotografijų. Knyga kaštuoja Lt. 6“[2].

Kitame numeryje šios knygos populiarumas tuometinėje Lietuvoje aprašomas taip: „Iš provincijos žmonės siunčia į Kauną pažįstamiems laiškus, kad jiems nupirktų neseniai išėjusią iš spaudos Jul. Būtėno knygą „Vincas Kudirka“, nes tenai knygynuose negali gauti. Tai kondensuota didžio tautos vyro biografija, kurioje iškelta daug naujų faktų ir visa susisteminta, duota plati bibliografija, gausiai iliustruota. 200 psl. didelio formato, kaštuoja Lt. 6–“[3].

Toliau skaityti

Tradicijos karantino fone: įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija

Vasario 17 d. jaunai rašytojai Linai Simutytei įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija (buvo įprasta premiją įteikti per Vilniaus knygų mugę, tačiau pandemija šiek tiek pakoregavo įprastinį ritmą). L. Simutytei premija skirta už apsakymų rinkinį „Miesto šventė“. „Nuo pat paauglystės man Jurga buvo svarbi kaip laisva menininkė, kūrėja. Jurgos asmenybė man atrodė nepažabojama, norėjosi ir pačiai išsilaisvinti. Man labai patinka Jurgos ilgi sakiniai, klampumas, metaforiškas kalbėjimas. Rašymas atsirado, siekiant užpildyti tuštumą. Šiandien Pelenų diena – ir pelenai, ir sniegas, viskas labai simboliška. Jos literatūrinė galia tęsiasi“, – kalbėjo L. Simutytė.[1]

Jurgos Ivanauskaitės atminimo formų novatoriškumas atskleidžiamas parodoje „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Joje užsimenama apie tradiciją, susijusią su premijos teikimu: laureatas gauna simbolinį sėkmės drambliuką iš rašytojos sukauptos kolekcijos. Apmaudu, kad parodos dabar neįmanoma apžiūrėti gyvai. Siūlome peržiūrėti videogidą (J. Ivanauskaitei skirta parodos dalis pasirodo nuo apytikriai 07:30 min.)

[1] https://www.vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2021/02/17/paskirta-j-ivanauskaites-premija; https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1346492/ivanauskaites-premija-iteikta-linos-simutytes-knygai-isdrisus-baime-neatsitraukia