Birutė Ciplijauskaitė: aistra kalboms ir mokslininkės gyvenimas

Gabrielė Gedo

Birutė Ciplijauskaitė. UW-Madison News

,,Dvidešimt dviejų kalbų išmanymas parodo svarbą, tikrą šios puikios ir nepamirštamos moters svarbą“, – taip baigiasi Ispanijos laikraščio ,,El país“ pranešimas, kad birželį mirė išeivijos lietuvė Birutė Ciplijauskaitė.

Ciplijauskaitė, pasaulinio lygio ispanų literatūros specialistė, gimė Kaune 1929 m. Su mama ir seserimis pabėgo į Vokietiją per Antrąjį pasaulinį karą. (Jos tėvas jau buvo miręs prieš metus, kai jai tebuvo 13 ar 14 metų.) Vokietijoje Ciplijauskaitei teko dirbti ginklų fabrike iki pat karo pabaigos. Po karo mokėsi Tiubingeno lietuvių gimnazijoje, kurioje Alfonsas Nyka-Niliūnas buvo vienas iš jos mokytojų. Jis, kaip kiti Ciplijauskaitės mokytojai, pastebėjo, kokia gabi mokinė ji buvo, ypač kalbų srityje. Paskui studijavo Tiubingeno vertėjų aukštojoje mokykloje, kur išmoko prancūzų kalbą. 1949 m. Ciplijauskaitei teko su seserimi keliauti į Kanadą, kur ji dirbo tarnaite. Po vienerių metų, išmokusi anglų kalbą ir laimėjusi konkursą, tapo sekretore. Tuo metu ji taip pat tęsė savo studijas Monrealio universitete. Dar Lietuvoje Ciplijauskaitei labai gerai sekėsi muzika, tad svarstė, ar ją ir studijuoti, bet pagaliau nutarė tęsti kalbų studijas. Vėliau, keliaudama po Prancūziją, užsuko į Ispaniją paklausyti kelių paskaitų. Ten susižavėjo ispanų kalba, literatūra ir kultūra. Persikrausčiusi į JAV 1957 m., Ciplijauskaitė parašė ir apgynė ispanų literatūros disertaciją tuometinių poetų vienišumo tema Bryn Mawr College ir pradėjo dėstyti ispanų literatūrą Madisono universitete, kur ji tapo profesore (,,full professor“) ir pasiliko daugeliui metų. Po penkerių metų profesorės vietoje ji tapo pirmąja moterimi, kuriai buvo suteiktas universiteto prestižinis John Bascom įvertinimas. Skaitė paskaitas tiek kituose JAV universitetuose, tiek visame pasaulyje. Toliau skaityti „Birutė Ciplijauskaitė: aistra kalboms ir mokslininkės gyvenimas”

Susipažinkite – Gabrielė Gedo!

Pristatome mūsų komandos narę, atvykusią iš Vašingtono, –  ispanų kalbos ir literatūros studentę Gabrielę Gedo, kuri pas mus stažuojasi pagal LISS programą: šios programos dėka  į Lietuvą kiekvieną vasarą atvyksta būrys lietuvių kilmės studentų.  Gabrielės Gedo vardą jau puikiai žinojome iš Nacionalinėje bibliotekoje kaupiamos JAV lietuvių spaudos, kurioje mergina publikuoja savo darbus.  Smagu pagaliau pamatyti skaitomų tekstų autorę!

 

Nugalėjusi užmarštį

„Eilėraščiai yra lyg ir maža būties pergalė prieš buitį, jie išsaugo laiką, išplėšia jį iš kasdienybės. O ir tos kasdienės valandos yra vienintelės, nepakartojamos“, –  teigė poetė Judita Vaičiūnaitė (1937–2001), kuriai  šiandien būtų sukakę 80 metų.

Vaičiūnaitė gimė Kaune, pshichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir medicinos sesers Adelės Selenytės šeimoje. Su dvejais metais vyresne seserimi Dalia visą gyvenimą ją siejo dvasinis ryšys. „Tu – mano antrasis sparnas“ – rašė apie ją Judita. Humanistinės vertybės ir dukrų lavinimas buvo šeimos prioritetai, prie jų prisidėjo ir tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnai, garsūs tarpukario Lietuvos kultūros žmonės, nuo 1945 m. mirus tėvui globoję dukras ir našlę. 1954–1959 m. Vaičiūnaitė studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Kurso draugai buvo poetas Tomas Venclova, Aušra Sluckaitė (poetė, Rašytojų sąjungos konsultantė, vėliau – režisieriaus Jono Jurašo žmona), artimi bičiuliai – vertėjas Virgilijus Čepaitis, poetas Marcelijus Martinaitis, J. Vaičiūnaitės knygas iliustravęs grafikas Rimtautas Gibavičius, poetas Sigitas Geda.

Gintarė Bernotienė. Daugiau >>

 

BARBORA RADVILAITĖ

Senos fotografijos [Garso įrašas] / Judita Vaičiūnaitė. – [Москва] ; [Vilnius], © 1987. – 1 plokštelė (41 min., 00 sek.)
Klausyti: http://bit.ly/2sOmK9o
Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.
Aš čia gimiau.
Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.
Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs…

Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.

Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų
grįžau.
Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė.
Ir prisikėliau, žemės prisilietus.

1971

 

 

Susitikimas su Lidija Šimkute

Pirmadienio vakaras Nacionalinėje bibliotekoje bus poetiškas: susitiksime su poete Lidija Šimkute, kuriai šiemet sukako 75-eri, ir gausiu jos svečių būriu. Renginys vyks Muzikavimo erdvėje, nes susirinkusiuosius muzika pradžiugins Raminta Naujanytė-Bjelle. L. Šimkutės poeziją aptars profesorė Dalia Kuizinienė , o daktarė Imelda Vedrickaitė pristatys L. Šimkutės kuriamas mandalas. Mintimis apie poetę ir jos kūrybą pasidalins Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, profesorius Juozapas Algimantas Krikštopaitis ir kiti garbūs svečiai. Savo eilių paskaitys kunigas Justas Jasėnas ir, žinoma, pati Lidija Šimkutė.

Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose: Švedija. Paskaitos įrašas

 

Balandį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pratęsė renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“, pakviesdama į paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Paskaitą perskaitė Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja prof. Sigutė Radzevičienė, knygos „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“ autorė.

Prof. S. Radzevičienės paskaitos GARSO ĮRAŠAS: https://www.youtube.com/watch?v=pCbn_SF5beU

Magdalena Raškevičiūtė Eggleston: vyro šešėlyje ir Kanados literatūros kanono paraštėse

Dalia Cidzikaitė 

2002 metų rudenį Amy Tector, tuo metu dirbusi Kanados bibliotekos ir archyvo archyvare, kartu su kolege Anne Goddard turėjo nuspręsti, ką daryti su žymaus Kanados žurnalisto Wilfrido Egglestono privačiu archyvu. Pasilikti ar nepasilikti aukščiau minimą archyvą nebuvo paprasta, mat į šešias dėžes sutilpusį dokumentinį paveldą sudarė ne tik paties Egglestono, bet ir jo žmonos – Magdalenos Raškevičiūtės Eggleston (angl. Magdalena[1] Raskevich Eggleston) – dokumentai.

Magdalenos Raškevičiūtės Eggleston romano viršelis

Gimusi 1907 metais lietuvių emigrantų šeimoje, angliakasių miestelyje Kanados vakaruose, Raškevičiūtė, kelių literatūros kūrinių autorė, iš kurių pats žinomiausias – 1955 metais pasirodęs romanas Mountain Shadows [Kalno šešėliai], 2002 metais buvo visiškai nežinoma ne tik paprastiems Kanados skaitytojams, bet ir kanadiečių literatūros tyrinėtojams. Jei iki tol Raškevičiūtės Eggleston pavardė kur nors ir sumirgėdavo, tai beveik visuomet tik kaip garsaus vyro, 16-kos knygų autoriaus, žurnalistikos mokyklos Ottawos Carletono universitete įkūrėjo, žmona.

Raškevičiūtė buvo mažai žinoma ir savo gyvenamuoju laikotarpiu. Nors ambicijų turėjo, ji netapo pripažinta Kanados rašytoja. Apie jos reikšmingiausią kūrinį – autobiografinį romaną Mountain Shadows – teigiamai atsiliepė vos vienas kitas recenzentas: laikraštyje Financial Post Raškevičiūtė pagirta už „paprastą, nepretenzingą pirmąjį romaną, kuris padaro kur kas didesnį įspūdį nei kad tikėtųsi skaitytojas ar numanė pati rašytoja“. Apie Kanados lietuvės pirmąjį romaną žinutės pasirodė ir Šiaurės Amerikos lietuvių spaudoje. Toliau skaityti „Magdalena Raškevičiūtė Eggleston: vyro šešėlyje ir Kanados literatūros kanono paraštėse”