„Daug metų meldžiausi, kad Dievas prailgintų mano gyvenimą, nes norėjau sulaukti laisvės. Gyvenimo Dievas neprailgino, užtat pagreitino istoriją“,[1]– juokavo literatūrologas Rimvydas Pranas Šilbajoris (1926–2005).
Rimvydas Šilbajoris gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1947–1949 m. Johano Gutenbergo universitete Mainze studijavo anglistiką ir romanistiką.[2] Nuo 1949 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijoje. 1953 m. baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Antiocho koledže Ohajo valstijoje.[3] Kaip suformuluoja Eugenijus Žmuida, Šilbajoris „jautė, kad anglų ir prancūzų srityse pranašu Amerikoje nebus, todėl persikvalifikavo, pasuko į slavistiką.[4] 1953–1955 m. Kolumbijos universitete Niujorke baigė magistrantūros studijas. Jau kaip slavistas, šiame universitete gavo ir daktaro laipsnį. Pasirinko akademiko kelią. Ilgiausiai, kelis dešimtmečius, dirbo Ohajo Universitete turėdamas asocijuoto profesoriaus statusą.[5] Paliko knygų anglų ir lietuvių kalbomis (nepamiršo ir lietuvių literatūros).
Gruodžio 31-ąją pasidžiaugsime Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje parengtų leidinių „derliumi“. Visi leidiniai buvo pradėti rengti anksčiau, tačiau skaitytojus pasiekė 2021-aisiais.
Gražina tarp Landsbergių / Matas Baltrukevičius. Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021.
Knygą sudaro Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu: apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje. Būtent G. Landsbergienės iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei. „Dar nebuvau nė mėnesio išdirbęs bibliotekoje, kai Žvėryno gatvėlėmis ėjau susitikti su Gražina Landsbergiene. Nežinojau, ko tikėtis. […] Jau pati pradžia nuteikė labai šviesiai. Paspaudus durų skambutį mane įsileido pati G. Landsbergienė. Ji ruoše pusryčius vyrui. Išeidamas pastebėjau, kad ant durų rankenos likęs nedidelis tešlos pėdsakas“, – autoriaus žodyje prisimena M. Baltrukevičius, itin branginantis pažintį su G. Landsbergiene.
dainuojama vienoje dažniausiai atliekamų operų pasaulyje – Džiuzepės Vedžio „Traviatoje“. Tuo pačiu norime priminti, kad šiuo spektakliu prieš 101 metus prasidėjo Lietuvos profesionaliosios operos kelias. Ilgus dešimtmečius ši arija pas mus skambėdavo išlydint senuosius metus. O taurė paprastai būdavo pripildoma šampano.
Šampanas (pranc. vin de Champagne) – ypatinga putojančio vyno rūšis (visgi šnekamojoje kalboje taip vadinamas bet koks putojantis vynas), dažniausiai siejama su švente ir prabanga. Jo pavadinimas kilo iš Šampanės – regiono šiaurės rytų Prancūzijoje, pagrindinės jo gamybos vietos. Šampanas gaminamas dvigubos fermentacijos būdu, dirbtinai neprisotinant gėrimo angliarūgšte. Jame anglies dioksidas susidaro dėl natūralaus vyno brandinimo buteliuose proceso. Jaunas, nepilnai fermentuotas vynas išpilstomas į butelius ir laikomas kiek palenkus link butelio kamščio rūsiuose, pastovioje 3–5 °C temperatūroje. Prancūzijoje buvo sukurtas išsamus taisyklių ir nuostatų rinkinys, reglamentuojantis šio vyno gamybą, nuo 1891 m. užtikrinta „šampano“ vardo teisinė apsauga, mūsų laikais įtvirtinta ES taisyklėmis, ir t.t. Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas negali būti vadinamas šampanu, tik putojančiu vynu.
Spėjama, šampanas gaminamas ir parduodamas nuo XVII a. pabaigos, nuo XVIII a. paplito visame pasaulyje. Jis buvo geriamas karalių dvaruose, bajorų ir turtingų miestiečių namuose. Be abejo, buvo žinomas ir geriamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Net ir gaminamas…
M. Gorskio užrašytas šampano gaminimo receptas. LNMMB RKRS F130-2266
Iš kur žinome? Nacionalinės bibliotekos rankraščių fonde saugoma Žemaičių kašteliono Mykolo Gorskio namų knyga – silva rerum (lot. „daiktų miškas“) (F130–2266). Tai buvo specifinis rankraštinės knygos tipas, tarsi kelių kartų kronika, XVI–XVIII a. rašyta daugelio Lenkijos ir Lietuvos bajorų namuose. „Silvos“ buvo skiriamos šeimai, tikrai ne platesnei auditorijai, tad jose buvo fiksuojamos šeimos tradicijos, genealoginiai medžiai, šeimos narių gimimai, krikštynos, vedybos, mirtys bei įvairiausia informacija – dienoraščio tipo įrašai apie gyvenamojo meto įvykius, atsiminimai, laiškai, politinės kalbos, teisinių dokumentų kopijos, apkalbos, anekdotai, finansiniai dokumentai, ekonominė informacija (pvz.: grūdų kainos), kulinariniai receptai, filosofiniai samprotavimai, eilėraščiai, patarimai (žemės ūkio, medicinos ar moralės) palikuoniams ir kt. – t. y. viskas, ką jų autoriai norėjo įrašyti ateities kartoms. Randama net suvenyrų, pvz., plaukų sruogų.
Kašteliono „silva“ rašyta lenkų kalba 1778–1795 metais. Ir jau pačiame pirmame jos puslapyje randame „lietuviško“ (gal tiksliau būtų sakyti – naminio ?) šampano gaminimo receptą. „Lietuviško“, nes prancūzai šampaną gamina iš vynuogių, o čia siūlomos beržų sultys. Gaila, receptas nurašytas iš 1790 m. išleistos neįvardinto autoriaus neįvardintos knygos. Tad nežinome, kas ir kur gamino šį šampaną. Spėtume, vietinis (t. y. LDK teritorijoje gyvenęs) vyndarys, nes negirdėjome, kad tais laikais pas mus augo vynuogės. O iš beržų sulos vynas ir dabar gaminamas. Tad kodėl įrašytas? Gal anais laikais toks vynas M. Gorskio namuose buvo naujovė, patikusi ir pamėgta ?
Bet grįžkime prie M. Gorskio užrašų. Štai recepto vertimas:
Šampaninio vyno gaminimo būdas, nurašytas iš 1790 m. autoriaus, o čia patalpintas 1793 m. balandžio 24 d.
Paimti 20 kvortų*beržų sulčių, įberti 7 svarus** cukraus ir virti katiliuke, kol nuvirs ketvirtoji dalis, surinkti visas putas ir nukelti nuo ugnies, o kai atauš, įpilti tris arba 4 šaukštus mielių, pridėti prie visko 9 citrinų sulčių, įpilti 3 kvortas seno prancūziško vyno, o kai susifermentuos, užkišti indą ir laikyti 4 savaites rūsyje. O kai visiškai nuskaidrės – į butelius perpilti, bet kad nebūtų visiškai pilni, pabaigoje tinkamai užkišti ir derva užlieti. Tokiam vynui teikiama pirmenybė prieš šampaną!
*Kvorta – XVI–XIX a. Lietuvoje naudotas tūrio matas, dažniausiai gėralams matuoti. Lietuviškoji kvorta sudarė 1,4 litro, nuo 1765 m. – 0,7 litro. Naudota iki XIX a. pradžios, bet buityje ir vėliau, ir sudarė 1,23 litro. **Svaras – svorio (masės) mato vienetas įvairiose matų sistemose. Lietuviškas svaras turėjo 365,83 gramus.
„Šiandien man tikra šventė – pražydo alyvos. Joks kitas kvapas manęs nežavi taip, kaip alyvų. Žinoma, kambaryje stovi jų puokštė“, – 1915 m. gegužės 18 d., pirmadienį, rašė Władysławas Wielhorskis (pagal naująjį Grigaliaus kalendorių tai būtų gegužės 31 d.).
Nors „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“ lenkų kalba išėjo 2020 m. pabaigoje[1], nuotolinis knygos pristatymas vyko 2021 m. gegužės 31 d., tai taip pat buvo pirmadienis. Tądien Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Asta Miltenytė, viena iš knygos rengėjų, stalą papuošė Wielhorskio stiliumi – pastatė vazą su alyvomis.
2021 metams baigiantis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai sveikina naują humanitarinių mokslų daktarę! Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė apgynė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete. J. Budriūnienė daugelį metų domisi lietuvių išeivijos spauda, ne kartą aktyviai prisidėjo prie Nacionalinės bibliotekos fondų papildymo išeivių leidiniais. Su lietuvių diaspora susijusi ir J. Budriūnienės disertacijos tema: „Komunikacinės strategijos kultūrinėje JAV lietuvių spaudoje anglų kalba (1950-1990 m.)“ Norintieji susipažinti su daktaro disertacija, ją ras Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto, Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto bibliotekoje ir, žinoma, pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje.
Džiaugiamės, didžiuojamės ir linkime naujų aukštumų!
Iš: Algimantas Kezys. Lithuanian Artists in North America: exhibitors in Dailė ’91, ’92, and ’93 : Faces of Two Worlds Series, Volume 2. – Galerija, 1994, p. 243
2021 metus, kuriuos Lietuva ir pasaulis paskyrė Marijos Gimbutienės šimtosioms gimimo metinėms paminėti, užsklęsime mažu „atradimu“ – archeologei, antropologei ir archeomitologijos pradininkei skirtu ekslibrisu, kurį 1991 metais sukūrė JAV lietuvė menininkė Henrieta Vepštienė (Henrietta Vepstas, g. 1933).
Ekslibriso perskaitymą ar interpretaciją paliksime skaitytojams, o čia trumpai pristatysime nepelnytai primirštą kūrinio autorę. DP lietuvių pabėgėlių kartai priklausanti Henrieta Vepštienė gimė Šiauliuose. Su tėvais ir broliu Vytautu O. Virkau, vėliau taip pat tapusiu menininku, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusi į Vakarus, karo pabaigos sulaukė sąjungininkų padalintoje vakarų Vokietijoje. Į JAV atvyko 1949 metais, ten studijavo ir 1956 metais baigė Ilinojaus universitetą (University of Illinois at Urbana-Champaign), vėliau – fotografiją ir grafiką Čikagos meno institute (Art Institute of Chicago).
