Šiandien Izraelyje gyvenančio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knygos yra išverstos į 13 pasaulio kalbų, o bendras parduotų knygų egzempliorių kiekis siekia pusantro milijono. G. Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas. 1929-aisiais gimęs žydų siuvėjo šeimoje netoli Kauno, Antrąjį pasaulinį karą jis praleido Kazachstane. Vėliau grįžo į Lietuvą, nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Iš viso G. Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą nuo XVIII a. iki mūsų dienų.
„Aš nesu žydų rašytojas, nes rašau rusiškai, aš nesu rusų rašytojas, nes rašau apie žydus, ir lietuvių rašytojas aš nesu, nes aš nerašau lietuviškai“, – teigė G. Kanovičius.
2013 m. Lietuvoje rengtuose Metų knygos rinkimuose G. Kanovičiaus knyga „Miestelio romansas“ pateko į suaugusiųjų knygų penketuką. 2015 m. lapkričio mėnesį gerai žinoma vokiečių leidykla „Aufbau Verlag“ išleido šią knygą pavadinimu „Kaddisch für mein Schtetl“, kurią į vokiečių kalbą vertė Ganna–Maria Braungardt. „Miestelio romansas“ – prisiminimų romanas apie paskutiniuosius dvidešimt štetlo gyvavimo metų litvakų žemėje. Apie tarpukario Lietuvą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią, apie tai, kaip karas pakeitė šalies gyventojų likimus. G. Kanovičiaus knyga – jaudinantis ir labai poetiškas paminklas, įamžinantis tarpukario Jonavos žydų gyvenimą. Autorius šiltu ir nostalgišku žvilgsniu žiūri į praeitį.
Paruošė Jonas Rimka
Leidinio Intelligent life žurnalistė Ieva Rekštytė 2013 m. lankydamasi Armėnijos sostinėje Jerevane, Šv. Mesropo Maštoco senovinių rankraščių institute Matendarane pastebėjo jame saugomą J. Bretkūno Postilės egzempliorių, išleistą Karaliaučiuje 1591 m. Matendaranas yra seniausia ir didžiausia rankraščių ir archyvinių dokumentų saugykla pasaulyje. 2008 m. duomenimis Matendarano kolekciją sudarė apie 17 tūkstančių rankraščių armėnų, arabų, graikų, lotynų, sirų, persų, etiopų, indų, japonų ir kitomis kalbomis bei apie 300 tūkstančių archyvinių dokumentų. 
2002 metus UNESCO paskelbė geologo, minerologo Ignoto Domeikos (1802-1889), gyvenusio Čilėje, metais. Tais metais į Lietuvą buvo atvykę daug šio žinomo žmogaus palikuonių iš Čilės, JAV, Australijos, Norvegijos ir Lenkijos. Tada Vilniuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija: „Ignoto Domeikos gyvenimas. Darbas ir indėlis į mokslą“. Konferencijoje dalyvavo ir viešnia iš Australijos Paz Domeyko, kurią teisėtai galėtume pavadinti savo proprosenelio biografe. Nors ji nėra profesionali istorikė ar mokslininkė, bet pastaraisiais laikais labai atsidėjusi tyrinėjo I. Domeikos biografiją ir asmeninį gyvenimą ir būtent daugiau ne kaip mokslininko, rašytojo ar visuomenės veikėjo, bet kaip šeimos žmogaus. Visa tai atsispindi ir 2002 m. Čilėje ispanų kalba išleistoje Paz Domeyko knygoje „Ignacio Domeyko: la vida de un emigrante (1802-1889)“ apie jos žymųjį proprosenelį ir mūsų kraštietį. Knyga parašyta remiantis dokumentine medžiaga, Ignoto Domeikos laiškais bei archyvu, kuris yra Domeikų šeimos Santjage nuosavybė. Knyga 2005 m. Pasirodė ir anglų kalba.
Šiomis dienomis Lietuvoje lankosi JAV gyvenanti lietuvių ir iraniečių kilmės rašytoja, šokių kritikė Anita Amirrezvani, kurios motina yra lietuvė, o tėvas – iranietis. Jos debiutinis romanas yra „Gėlių kraujas“, kuriame įrašyta tokia dedikacija: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai“. Šį romaną – jau išleistą daugiau kaip 25 kalbomis – apie kilimų rišėją autorė skyrusi savo tėvo karštui Iranui. Rašytoja viliasi ateityje sukurti ir knygą apie Lietuvą. Lietuvoje ji turi nemažai giminaičių. Pirmą kartą rašytoja į Lietuvą buvo atvykusi 2002 metais. Jos motinai Vilniuje teko būti ir 1969 metais. Vėliau jau su dukra lankydamasi Vilniuje ir žingsniuodama Gedimino prospektu, ji parodė viešbutį, kuriame anuomet penkias dienas – tik tiek pabūti leido valdžia – gyveno ir visą laiką jautėsi kažkieno stebima. 
Tikriausiai visi girdėjo apie rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio (1882-1971) baletą „Šventasis pavasaris“. Skandalingas, novatoriškas I.Stravinskio kūrinys „Šventasis pavasaris“ pirmą sykį nuskambėjęs prieš 100 metų, buvo nušvilptas Prancūzijos aukštuomenės, vėliau sulaukė stulbinančio triumfo pasaulio koncertų salėse. Šis kūrinys iki šiol intriguoja ir choreografų vaizduotę, pasirodydamas įvairiose pasaulio scenose vis naujomis versijomis.